ŠVIETIMAS IR REABILITACIJA

Audronė JOZĖNAITĖ
Ramunė BALČIKONIENĖ

KOKYBIŠKAS UGDYMAS: VIZIJOS IR REALYBĖ

LASS veikla skaičiuoja 10–ąjį dešimtmetį. Neregių švietimo idėja, galimybė dirbti buvo tie kertiniai akmenys, nuo kurių prasidėjo visos mūsų asociacijos veikla. Regėjimo negalią turintys žmonės smarkiai išsiskiria iš kitų neįgaliųjų savo akademiniais rezultatais ir taip yra ne tik Lietuvoje. Išsilavinusių neregių turėjome ir turime tikrai gražų būrį, todėl daugybę metų nebuvo poreikio kalbėti apie jų švietimo kokybę. Akademinis aklųjų ir silpnaregių ugdymas buvo labai geras. Papūtus naujiems vėjams, su naujomis, progresyviomis ir gražiomis idėjomis atsirado ir naujos, ne tokios gražios, problemos. 

Paskutinis XX a. dešimtmetis buvo laikmetis, kai integruotas mokymas atrodė didelė naujovė. Į jį su nepasitikėjimu žiūrėjo ne tik bendrojo lavinimo mokyklos, bet ir Švietimo ministerija. Atmintinos pastangos įtikinti Luokės mokyklos mokytoją priimti nematančią mergaitę mokytis kartu su bendraamžiais – mokytoja išbalusi, su siaubu žiūrinti ir į ekspertus, ir į mergaitę, ir į šalia stovinčią tiflopedagogę... Tuokart integracija nepavyko, bet tai buvo labai seniai. Nepaisant to, integruoto ugdymo idėja skynėsi kelią ir mes visi pripratome prie minties, kad tai visai įmanoma. Vienas kitas neregys jau mokėsi integruotai. Mokykloms stigo visko – žinių ir priemonių, fizinės ir informacinės aplinkos pritaikymo. 

2003–2005 m. buvo rengiama JT Neįgaliųjų teisių konvencija. Ją kuriant labai aktyviai dalyvavo daugelis neįgaliųjų organizacijų, tarp jų – Europos (EAS) ir Pasaulio (PAS) aklųjų sąjungos. Ypač daug aistrų kėlė straipsnis, skirtas švietimui. Konvencijos rengimo ir debatų metu EAS ir PAS palaikė įtraukiojo mokymosi (šis terminas tuomet nebuvo naudojamas) koncepciją, kurią ypač propagavo sutrikusio intelekto organizacijos. Tačiau, skirtingai nuo pastarųjų, neregių organizacijos reikalavo, kad konvencijoje būtų palikta galimybė vaikams mokytis specialiose mokyklose. Tai buvo tikra kova, nes kai kurie politikai ir nevyriausybinės organizacijos nenorėjo net girdėti apie specialiąsias mokyklas kaip segreguojančias institucijas, neregius palaikė Europos ir Pasaulio kurčiųjų organizacijos. 

JT Neįgaliųjų teisių konvencijoje sakoma: "Įgyvendindamos šią teisę, valstybės, šios konvencijos šalys, užtikrina, kad aplinkoje, kuri geriausiai skatina akademinį ir socialinį vystymąsi, būtų teikiamos veiksmingos individualizuotos paramos priemonės, suderinamos su visiškos įtraukties tikslu". Į šį punktą buvo žiūrima kaip į galimybę išlaikyti specialiąsias mokyklas. Beje, konvencijoje nėra ir žodžio "įtraukusis". 

JT Neįgaliųjų teisių konvencija buvo priimta 2006 m., Lietuva ją ratifikavo 2010 m. Būtent šiuo laikotarpiu LASS pasiekė pirmieji atgarsiai apie rimtas neregių ugdymo problemas. Lietuvoje jau kuris laikas nebebuvo rengiami tiflopedagogai. Dar 2008 m. LASS kreipėsi į Švietimo ir mokslo ministeriją (ŠMM) su prašymu atkreipti dėmesį į tai, kad daugelis tiflopedagogų artėja prie pensinio amžiaus ir neatidėliojant reikia šį klausimą spręsti. ŠMM tuo metu norėjo ir turėjo finansinių galimybių finansuoti specialiai parengtą programą. Jau 2009 m. ministerija kvietė dirbančius mokytojus ir mokytojų padėjėjus nemokamai įgyti specialiosios pedagogikos (neišskiriant tiflopedagogikos) ir psichologijos žinių. Deja, norinčių neatsirado ir problema liko neišspręsta. Manome, kad to priežastis – netvarkinga tiflopedagogų, ypač vykstančių dirbti į šeimas, apmokėjimo už darbą sistema. 

Vis dažniau ir dažniau mus pasiekdavo skundai dėl problemų mokyklose. Apie tai kalbėjo tiek LASS filialų pirmininkai, tiek tiflopedagogai. 2011–2013 m., siekdami pamatyti kiek įmanoma objektyvesnį neregių ugdymo vaizdą, norėdami išklausyti bendrojo lavinimo mokyklų mokytojų, administracijos darbuotojų, tėvų ir kitų asmenų, dalyvaujančių neregių ugdymo procese, nuomones lankėmės Vilniaus, Anykščių, Utenos, Ignalinos mokyklose, kur tuo metu mokėsi neregiai vaikai. Surinkti faktai kėlė didelį nerimą: buvo skundžiamasi, kad nėra parengtų įvairių disciplinų mokymo metodikų ir mokytojai nežino, kaip vaikus mokyti matematikos, fizikos, chemijos, labai trūksta pagalbinių priemonių, neregiai dažnai neturi brailio vadovėlių ir, nepriklausomai nuo mokytojo pasirinktos programos, mokosi tik iš tų, kuriuos duoda Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras (LASUC). Buvo akivaizdu, kad bendrojo ugdymo mokyklos nėra pasirengusios priimti neregius vaikus. Kadangi kaltinimų švietimo sistemai buvo mesta iš tiesų daug, 2013 m. rudenį surengėme apskritojo stalo diskusiją. Joje dalyvavo integruotai besimokančių neregių vaikų mokytojai, ŠMM ir LASS atstovai. Diskusijų metu mokytojai kėlė klausimą dėl tiflopedagogų atlyginimų, ypač kai vykstama dirbti su vaikais į tolimesnius rajonus. Svarstyta, kaip spręsti alternatyvių vadovėlių problemą, gerinti neregių socializaciją tiek specialioje, tiek ir bendrojo lavinimo mokykloje. Viena iš išvadų – būtinas glaudesnis tarpinstitucinis bendradarbiavimas. Įdomu pastebėti, kad lankantis bendrojo lavinimo mokyklose, neteko girdėti žodžio "įtraukusis". Nei mokytojai, nei mokyklų administracijos, juo labiau tėvai, šio termino nevartoja. Kalbama tik apie integruotą mokymą ir todėl akivaizdu, kad naujausia švietimo politika ir jos tendencijos yra labai menkai žinomos. 

LASS aktyviai dalyvavo rengiant alternatyviąją (šešėlinę) ataskaitą dėl JT Neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimo Lietuvoje. Ataskaitoje, kurią pateikė Lietuvos neįgaliųjų forumas, atkreiptas dėmesys, kad mokyklos ir kitos ugdymo įstaigos nėra pasiruošusios priimti neįgaliuosius, tarp jų ir neregius, joms trūksta kompetentingų darbuotojų, nemažai pedagogų yra neigiamai nusistatę specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų atžvilgiu. Nėra patikrų ar tyrimų, leidžiančių įvertinti regos ir klausos negalią turinčių vaikų ugdymosi kokybę. Ataskaitoje pažymėta, kad Lietuvoje leidžiama mokytojo padėjėjais įdarbinti neįgalaus vaiko tėvus, o tai ne tik labai pakerta tiek mokytojų, tiek vaiko bendraamžių požiūrį į neregį, bet ir negaunama objektyvios informacijos apie tai, kiek savarankiškai vaikas atlieka užduotį. Beje, LASS ne kartą kreipėsi į ŠMM, prašydama uždrausti neregio vaiko mamai ar tėvui dirbti mokytojo padėjėju. 

2016 m. Lietuva gavo JT ekspertų išvadas, kuriose buvo išvardintos kliūtys, trukdančios neįgaliesiems naudotis įtraukiuoju ugdymu: nesugebėjimas suprasti žmogaus teisėmis pagrįsto neįgaliųjų asmenų teisių modelio; politinės valios stygius; žinių ir gebėjimų įgyvendinti teisę į įtraukųjį ugdymą stoka (įskaitant nepakankamą mokytojų kompetenciją); nenuoseklus ministerijų veiklos koordinavimas. 

Profesorius Jonas Ruškus, JT Neįgaliųjų teisių komiteto narys, besąlygiškai remiantis įtraukiojo švietimo koncepciją, smarkiai kritikuoja specialiąsias mokyklas, kaip palaikančias ir gilinančias negalią turinčių vaikų socialinę atskirtį. O ką šiuo klausimu galvoja jaunoji karta? Šių metų pradžioje atlikome jaunų neregių, kurie mokėsi tiek specialiojoje, tiek bendrojo lavinimo mokykloje (dalis mokėsi ir ten, ir ten) apklausą. Balsai pasiskirstė tolygiai. Beveik visi, pasisakiusieji už galimybę mokytis specialioje mokykloje, paminėjo kokybiškesnį išsilavinimą, ko iš tiesų trūksta bendrojo lavinimo mokyklose. 

Jaunų tėvų, auginančių neįgalius vaikus, požiūris jau kitoks. Tėvai siekia, kad jų vaikai mokytųsi drauge su bendraamžiais. Deja, dažnai būtent tėvų prašymu bendrojo ugdymo mokykloje vaikams skiriamas namų mokymas, jie atleidžiami nuo kūno kultūros pamokų ar nuo egzaminų laikymo. 

Kaip į įtraukųjį švietimą žiūri kitos EAS priklausančios nacionalinės aklųjų organizacijos? Problemų turi daugelis šalių, ne kartą teko išgirsti labai rimtų nusiskundimų. Skandinavai teigia, kad: "visuomenė keičiasi greitai ir įtraukiojo švietimo sistema nespėja prisitaikyti; trūksta pedagogų, mokančių brailio raštą; labai dideli kokybiško įtraukiojo švietimo kaštai; politikams išsakant populiarias įtraukiojo švietimo idėjas, ugdymo kokybė lieka antroje vietoje". 

Čekijos aklųjų sąjungos prezidentas atvirai nepritaria visiems, kritikuojantiems specialiąsias mokyklas, teigdamas, kad pasaulyje turtingiausi žmonės savo atžalas siunčia į privačias, brangias ir labai uždaras mokyklas. Ir niekas nenuneigs, kad to priežastis – gauti kuo geresnį akademinį išsilavinimą. Neregiai, iki šiol turėję tikrai geras specialiąsias mokyklas, kuriose mokėsi nedaug mokinių, gavę vos ne individualų mokymą, dabar išstumiami į bendrąsias mokyklas vien todėl, kad kuriamas visuomenės visiems įvaizdis. Lankantis Italijos Ritmejerio aklųjų centre, šios įstaigos direktorė taip pat pripažino, kad vardan socializacijos buvo paaukota ugdymo kokybė. 

Visgi įtraukusis švietimas skinasi kelią. Europos Parlamentas 2017 m. priėmė rezoliuciją dėl Europos neįgaliųjų strategijos įgyvendinimo. Joje visos šalys skatinamos imtis efektyvių priemonių kovojant su neįgaliųjų atskirtimi mokyklose ir kitose mokymosi institucijose. Siūloma parengti efektyvias nacionalines perėjimo į atvirą visuomenę programas, kurios užtikrintų kokybišką įtraukųjį mokymąsi ir profesinį parengimą. Taip pat akcentuojama, kad reikia perkvalifikuoti mokytojus, parengti juos darbui su neįgaliaisiais, o ypač – darbui su kompleksinę negalią turinčiais vaikais. Analizuojant numatomą ES socialinės srities biudžetą 2021–2027 metams, yra akivaizdu, kad judama įtraukios visuomenės link. Siūloma imtis priemonių, užtikrinančių, kad ateinantis finansavimas nesukurtų žmonių su negalia segregacijos. O ką mes matome Lietuvoje? Ar tikrai judame šia linkme? Ir pikta, ir liūdna, kad tik didelėmis LASS pastangomis (taip pat ir finansinėmis), pernai 8 mokytojai pradėjo tiflopedagogikos studijas Šiaulių universiteto Tęstinių studijų institute. Nors Lietuvos politikai garsiai kalba apie įtraukųjį švietimą, jokia valstybinė institucija neskyrė lėšų realiems žingsniams įtraukiojo ugdymo link. 

Mokyklos nėra pasiruošusios ir tikrai nelaukia neregių, tik bijo viešai tai pripažinti. Visai neseniai lankėmės keliuose miestuose, kur mokosi nematantys vaikai. Mokyklos sukasi, kaip moka, bet problemų apstu. Gimnazijos personalas nusiteikęs geranoriškai, bet vaikas egzaminų nelaikys. Mokinys net du mėnesius nelankė informatikos pamokų, nes nebuvo kam instaliuoti ekrano skaitymo programos. Vaikas metų metus negavo tiflopedagogo paslaugų. 

Tai tik keli pavyzdžiai rodantys, kaip esame toli nuo gražios kokybiško įtraukiojo švietimo idėjos. Įtraukiojo švietimo klausimai – nuolatinės diskusijų su ŠMM temos. Ne visuomet pasiseka sutarti. Pavyzdžiui, iškilus problemoms dėl matematinio brailio rašto ir neradus sutarimo su Švietimo ir mokslo ministerija, teko kreiptis į Seimo neįgaliųjų teisių komitetą. Tik tuomet reikalai pajudėjo ir šiuo metu problema sparčiai sprendžiama. Šiemet vėl kreipėmės į ŠMM ministrę Jurgitą Petrauskienę dėl nekokybiškų švietimo paslaugų neregiams bendrojo lavinimo mokyklose. Siūlėme: 

1. LASUC turi tapti daugiafunkciu resursų centru, kuriame tobulintųsi būsimieji tiflopedagogai ir specialieji pedagogai, vyktų teoriniai ir praktiniai seminarai bendrojo lavinimo mokyklų pedagogams. 

2. LASUC reikia steigti informacinių technologijų skyrių, kuriame kvalifikaciją keltų ar į seminarus atvyktų su neregiais vaikais dirbantys informacinių technologijų mokytojai (toks centro padalinys ne vienerius metus funkcionavo, tačiau buvo panaikintas). 

3. Neregiams reikalingos mokymo priemonės (dažnai labai specifinės ir brangios) galėtų būti kaupiamos LASUC ir esant reikalui skolinamos arba nuomojamos atskiroms mokykloms. 

4. Mokiniai, turintys regėjimo negalią, galėtų atvykti į LASUC kelioms savaitėms per trimestrą, kad sustiprintų orientacijos, mobilumo įgūdžius, įsisavintų brailio raštą (yra labai specifinių dalykų, būdingų matematikos, chemijos ženklams, natoms), pagilintų informacinių technologijų žinias. 

5. LASUC ekspertų komandos galėtų lankytis savivaldybių bendrojo lavinimo mokyklose, kuriose ugdomi neregiai, ir teikti pagalbą vietoje. Atsižvelgiant į tai, kad neregių moksleivių skaičius yra labai nedidelis, kaštai nebūtų dideli. 

Ar ministerija išgirdo mūsų siūlymus? Norisi tikėti, kad taip. 

Viena iš JT komiteto rekomendacijų Lietuvai – tai, kad valstybės, konvencijos šalys, turi konsultuotis su neįgaliaisiais ir juos aktyviai įtraukti, įskaitant neįgalius vaikus, ir šiuo tikslu bendradarbiauti su jiems atstovaujančiomis organizacijomis dėl visų įtraukiojo ugdymo politikos planavimo, įgyvendinimo, stebėsenos ir vertinimo klausimų. Neįgalieji ir jų šeimos turi būti pripažįstami partneriais, o ne vien švietimo naudotojais. 

Baigdami turime pasakyti, kokia vis dėlto LASS pozicija įtraukiojo ugdymo klausimu. Ji nevienaprasmė. Mes remiame pačią įtraukiojo ugdymo idėją. Tačiau, matydami šiuo metu bendrojo lavinimo mokyklose besiklostančias aplinkybes, baimindamiesi, kad politikuodami apie gražias socializacijos idėjas prarasime ištisą neregių kartą, negalime palaikyti tokios sistemos, kokia ji yra dabar. Svarbiausias dalykas – ugdymo kokybė, ir mes turime bendromis jėgomis, visomis išgalėmis to siekti.