RENGINIAI

ŽEMAIČIŲ ĄŽUOLĄ PRISIMENANT

Spalio 11 dieną Vilniuje, Lietuvos aklųjų bibliotekoje, pagerbtas vieno talentingiausių Lietuvos neregių – muzikanto, kompozitoriaus, ilgamečio LASS tarybos nario – Juozapo Kairio atminimas. 

Šiais metais minime J. Kairio 80–ąsias gimimo ir 10–ąsias mirties metines. Pelnytai lygintas su tvirtu plačiašakiu Žemaitijos ąžuolu, J. Kairys beveik pusšimtį metų darbavosi savo likimo brolių ir seserų labui. Visko, ko imdavosi, imdavosi su deramu žemaitišku atkaklumu, nuoseklumu ir tvirtumu. Pats iki paskutinių gyvenimo dienų likęs pilietiškai aktyvus ir kūrybingas, šias savybes kaip koks nepavargstantis sodininkas skiepijo ir visoje aklųjų bendruomenėje nesvarbu, kas tai būtų: meno saviveikla, profesionalus muzikavimas ar visuomeninė veikla aklųjų organizacijoje. 

J. Kairys buvo vienas iš pirmųjų neregių, įgijusių aukštąjį muzikinį išsilavinimą tuometėje Lietuvos konservatorijoje (dabar – Muzikos ir teatro akademija), vienas iš aklųjų kamerinio choro (dabar choras "Vilnius") iniciatorių ir ilgametis jo direktorius. Itin svarbią vietą J. Kairio gyvenime užėmė kūryba. Lietuvos aklųjų bibliotekos tiflotyros padalinio duomenimis, jis sukūrė beveik 150 originalių kūrinių. Išleido penkias savo kūrinių natų knygas. Įvairiems kolektyvams harmonizavo ir instrumentavo daugiau kaip 100 liaudies ir estradinio žanro dainų. Remdamasis lietuviškais religinių tekstų vertimais, kompozitorius sukūrė stambios formos ir sudėtingus kūrinius – "Requiem" ir "Mišias a–moll". Prieš pat kelionę į anapus, J. Kairio bičiulių rūpesčiu, suspėta išleisti dvigubą jo kūrybos kompaktinę plokštelę "Svarbiausi žodžiai". 

J. Kairys yra vienas iš nedaugelio aklųjų ir silpnaregių bendruomenės atstovų, už nuopelnus Lietuvai, jos kultūrai, mokslui ir švietimui apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino pirmo laipsnio medaliu. Šis apdovanojimas jam įteiktas 1996 metais. 

Maestro J. Kairį pagerbė ir šiltu žodžiu prisiminė buvę bičiuliai, mokiniai, bendradarbiai ir bendraminčiai. 

Viename paskutiniųjų, jau sunkiai sergant duotų interviu "Muzikos barams", prisimindamas pradžių pradžią jis sakė: "Gimiau 1938 m. Tenenių parapijoje Šilalės rajone. Regėjimo beveik nebuvo. Daktarų – irgi. Okupacijos keitė viena kitą – nebuvo nei sąlygų, nei galimybių tomis mano akimis rimčiau pasirūpinti. Paskutinį kartą šviesą mačiau bene 1946 ar 1947 metų žiemą, kai mokiausi iš pakulų vyti pančius. Sėdžiu tamsiame trobos gale ir staiga toks akinantis švystelėjimas! Iš pradžių visi pamanėme, kad degame, bet užsidegė tik suodžiai kamine. Ant stogo buvo daug sniego, todėl niekas nesudegė, bet nuo to laiko šviesos daugiau nemačiau." 

Juozapo tėvelis buvo nagingas žmogus grojęs keliais instrumentais, turėjo nedidelę bandoniją, mama – kaimo giesmiminkė. "Labai gražiai giedodavo bažnyčioje, mane vesdavosi į pagrabus. Dar ir dabar girdžiu tų giesmių intonacijas", – po daugelio metų prisiminė maestro. 

Vykdamas į Kauno aklųjų mokyklą, Juozapas nepamiršo ir turėtosios bandonijos. "Mokykloje išgirdau, kaip grojama akordeonu. Jis man pasirodė pranašesnis už mažytę bandoniją – pradėjau groti ir aš. Nuolat prašydavau, kad vyresni mokiniai leistų pagroti. Leisdavo: už gabaliuką duonos – valandą, už du gabaliukus – dvi valandas. Tada, 1948–aisiais, du gabaliukai duonos reiškė beveik tą patį, ką likti be pietų". 

LAB leidžiamame "Tiflologiniame kalendoriuje" skaitome, kad jau besimokydamas Kauno aklųjų mokykloje, J. Kairys grojo įvairiais muzikos instrumentais: klarnetu, saksofonu, akordeonu, pianinu. Turėjo gražų balsą, dainavo moksleivių chore ir vokaliniuose ansambliuose, pats vadovavo vyresniųjų klasių merginų vokaliniam ansambliui. 

* * * 

Skaitytojams siūlome pluoštą chorų vadovo, muzikos pedagogo Algimanto Lopo prisiminimų iš LAB tiflotyros padalinio archyvų. 

Pirmą kartą Juozapo Kairio vardą išgirdau iš skardžiabalsės Lietuvos lakštingalos Beatričės Grincevičiūtės, su kuria buvau pažįstamas nuo vaikystės, nuo jos gastrolių Joniškyje. Gyvą J. Kairį pirmą kartą pamačiau 1965 m., už parankės su Stasiu Stasiuliu (jo vardą sužinojau vėliau) draugiškai marširuojančius ilgu Valstybinės konservatorijos koridoriumi. Juozapas – aukštas, petingas, rūstaus veido, lyg iš gero molio nudrėbtas žmogus. Staselis – smulkaus sudėjimo, liaunas it nendrelė, šviesaus veido žmogeliukas. Abu tie bendraamžiai vyrai neakivaizdiniu būdu studijavo šioje aukštojoje mokykloje: Stasys akordeoną, Juozapas – chorvedybą. Tuo metu buvau konservatorijos Choro dirigavimo neakivaizdinio skyriaus vedėjas ir vadovavau skaitlingai (80–90 dainininkų) choro studijai. Juozapas buvo vienintelis neregys šiame gausiame kolektyve. Nė karto nepastebėjau, kad nematydamas dirigento mosto nors šimtosios sekundės tikslumu pavėluotų pradėti ar baigti dainuojamą kūrinį. Iš pradžių maniau, kad šalia stovintis kaimynas padeda aklajam "matyti" dirigento mostą, bet klydau: Dievulis atimdamas žmogui šviesą suteikė regintiesiems nesuprantamą užaštrintą klausą ir mus supančios gamtos pajautą. 

Per penkerius mokymosi metus Juozapas nepraleido nė vienos, bent jau mano vedamos, choro studijos repeticijos. Jo žinių troškimas buvo neišmatuojamas, o spartus muzikinis lavinimasis plika akimi matomas. Parodydavo jis man, nors ir nedažnai, savo sukurtas dainas, kurias mes chore ir padainuodavome. Kartą paklausiau, žinoma, nenorėdamas jo užgauti, ar verta užsiimti kūryba, kai pasaulyje yra begalė daug brandesnių, meniškai vertingesnių dainų. Juozapo atsakymą prisimenu iki šiol: "Pasaulyje yra tiek geros muzikos, kad neužtektų viso žmogaus gyvenimo ją išklausyti, o aš, prisišlapinu savo balutę, ir man rodos, kad tai plačiausias ir tik man vienam priklausantis okeanas, kuriame aš galiu nardyt, taškytis ir plaukti į visas keturias pasaulio puses." 

J. Kairiui buvo nesuprantamas ir nepriimtinas žymaus mūsų estradinės dainos aso Benjamino Gorbulskio žaismingas pasakymas: "Pasaulyje gera muzika jau visa parašyta, tik pinigai iki šiol dar ne visi paimti." 

Juozapas kūrė ne dėl pinigų, o todėl, kad negalėjo nekurti. Jis mokėjo groti beveik visais mediniais ir variniais pučiamaisiais, taip pat dumpliniais muzikos instrumentais: bandonija, armonika, akordeonu. Kūrė muziką pučiamųjų ir estradiniams orkestrams, mišriems, vyrų, moterų, vaikų chorams, solistams, taip pat bažnytines giesmes; nekūrė sceninės muzikos: operos, operetės, miuziklo ir vadinamojo "bumčiko". Išskirtinis jo vokalinės muzikos bruožas – brandūs, meniški tekstai. Mano sena pažįstama Nijolė Baltrušaitytė artimai draugavo su antrąja Juozapo žmona Ina. Neatmenu kada, tai buvo seniai, Nijolė pakvietė mane aplankyti vardinių ar gimtadienio proga Kairius. Nuo šio lemtingo apsilankymo užsimezgė mano, Nijolės ir Kairių ilgametė draugystė. Visų mūsų gimtadieniai, vardinės buvo švenčiamos bendroj krūvoj, vienuose ar kituose namuose. Jeigu užkietėjęs žemaitis Juozapas kasdieniniame gyvenime nežarstė žodžių be reikalo, tai per tuos mūsų pasibuvimus žėrėdavo iškalba, humoru, betarpiškai žmogiškai šiltu bendravimu. Ne paslaptis, išgerdavome, bet visuomet saikingai. Be perstojo skambančios dainos, o kartais ir energingas šokis visuomet nustelbdavo žalingą alkoholio poveikį. 

Ne kartą teko man būti "vertėju" ir Juozapo brailio raštu užrašytus kūrinius perkelti į penklinę natų rašymo sistemą. Mane stebino ir žavėjo nuostabi kompozitoriaus muzikinė atmintis – instrumentinių ar chorinių kūrinių atskirų balsų partijas jisai diktuodavo nesinaudodamas brailio raštu užrašyta partitūra ar klavyru. 

Ilgametis "Vilniaus" choro meno vadovas ir dirigentas Antanas Jozėnas ir Juozapas Kairys rūkė pypkes, aš – cigaretes. Garbūs rūkaliai lyg susitarę teigė, kad cigaretės kenkia žmogaus organizmui, o pypkę rūkyti sveikiau negu visai nerūkyti. Žinoma, su tokia filosofija galima sutikti, galima ir nesutikti. Juozapas kilniadvasiškai man padovanojo ne pirmos jaunystės pypkę, kurią čiulpiau, kol prakiuro dugnas. Neišmečiau tos "liulkos" į Karijotiškių šiukšlyną. Ji ilsisi atlikusi "gydomąją" paskirtį įvyniota į sidabrinį popierėlį, mano rašomojo stalo stalčiuje. 

Iš daugelio J. Kairio nuveiktų darbų, mano galva, ryškiausi yra du: "Vilniaus" choras, sukurtas 1970 m., ir Kauno pučiamųjų instrumentų orkestras, įsteigtas 1972–aisiais. O Juozapo svajonė suorganizuoti silpnaregių akordeonų ansamblį ar orkestrą liko neįgyvendinta. Man peršasi mintis, kad netikėta, beprasmiška artimiausio draugo Stasio Stasiulio mirtis palaidojo šią gražią idėją. 

Vokietijoje prieš Erfurto miesto operos teatrą stovi paminklas Volfgangui Gėtei ir Frydrichui Šileriui. Gėtė buvo aukštas, Šileris vidutinio ūgio žmogus, bet skulptorius (nepamenu jo pavardės) sąmoningai pavaizdavo du vokiečių tautos minties galiūnus vieno ūgio. Juozapo Kairio ir Stasio Stasiulio, kaip ir tų vokiečių poetinio žodžio meistrų, ūgiai netrikdo ir nemažina jų muzikinio palikimo reikšmės.