PROJEKTAI

Augustinas ROTUNDAS

ATVIRĖJANTI UKRAINA

Apie Ukrainoje vykstantį "Open Life" festivalį ir to paties vardo projektą sužinojome prieš dvejus metus. Tai bendra, daugiau nei dešimtmetį besitęsianti, Lvovo nacionalinio akademinio M. Zankoveckos dramos teatro orkestro ir muzikai gabių neregių atlikėjų kūrybinė veikla – neregiams dainininkams suteikiama galimybė koncertuoti su profesionaliu orkestru profesionalioje scenoje. Šį pavasarį, organizatorių pakviesta, "Open Life" festivalyje Lvove viešėjo dainininkė iš Lietuvos Jūratė Vizbaraitė, dar anksčiau, prieš penkerius metus, susiėjo "Open Life" ir kito lietuvių dainininko – Gražvydo Sidiniausko kūrybos keliai. Ir štai spalio pradžioje projekto "Open Life" dalyviai – orkestras ir grupė neregių dainininkų – atvyko į Lietuvą. Atvyko gerokai netikėtai tiek šeimininkams, visų pirma Lietuvos aklųjų bibliotekai, kuriems reikėjo vikriai suktis, kad svečius deramai priimtų, tiek patiems ukrainiečiams, kurie apie koncertinę kelionę į Lietuvą sužinojo tik rugpjūčio pabaigoje ir jai pasiruošti turėjo vos daugiau nei mėnesį. 

Ukrainos dainininkai ir muzikantai Lietuvoje surengė tris koncertus: Vilniaus ir Kauno aklųjų bendruomenėse bei dar vieną Vilniuje, Šv. Kotrynos bažnyčioje. Kartu su svečiais iš Ukrainos koncertavo ir du Lietuvos dainininkai: J. Vizbaraitė ir G. Sidiniauskas. 

Unikalus sumanymas 

Festivaliai gimtajame Lvove, dešimtys koncertų Ukrainoje ir kaimyninėse šalyse! Projekto "Open Life" idėja daugiau nei prieš dešimtmetį gimė vienos moters, Oksanos Potymko, iš Lvovo galvoje. Oksana pati yra neregė, regėjimo neteko staiga, jau suaugusi ir dirbdama gydytoja. "Šešerius metus vadovavau Ukrainos aklųjų sąjungos Lvovo skyriui, – pasakoja O. Potymko, – pamačiau, kad Lvove ir kituose miestuose gyvena daug muzikai gabių, net talentingų, neregių, bet jie neturi kur parodyti savo sugebėjimų – dažniausiai koncertuoja vien saviesiems. Supratau, kad padėtį reikia keisti: suteikti žmonėms galimybę dainuoti ne tik savose scenose. 

Situacija, reikia manyti, gerai pažįstama ne tik Ukrainos neregiams... Ieškodama partnerių Oksana kreipėsi į Lvovo nacionalinio akademinio dramos teatro orkestro vadovą Bogdaną Močuradą. Gavusi jo sutikimą pradėjo ieškoti neregių, galinčių ir norinčių dainuoti su profesionaliais muzikantais. Po mėnesio jau turėjo grupelę kandidatų. "Projektą įsivaizdavome kaip vienkartinį renginį, – neslepia jo vadovė, – renginys praėjo labai sėkmingai. Žmonės iš visos Ukrainos pradėjo skambinti, teirautis, kada bus kitas "Open Life" koncertas? Taip atsirado dar vienas ir dar vienas. Šitaip vienkartinė idėja jau persirito į antrą dešimtmetį. Per 10 metų surengėme daugiau nei 70 koncertų, projektas tapo tarptautinis. Su koncertais išvažinėjome ne tik visą Ukrainą, koncertavome ir Vengrijoje, Slovakijoje, taip pat Lenkijoje, Švedijoje, dabar – ir Lietuvoje", – pasakoja Oksana. 

Neregiai, "Open Life" dalyviai, gyvena įvairiose Ukrainos vietose, nuo Lvovo daugelį jų skiria šimtai kilometrų. Prieš festivalį, vykstantį kartą per metus ar koncertinę išvyką, visi kartu susirenka kelioms bendroms repeticijoms. Kitu metu dirba savarankiškai, dalyvauja savo miesto ar rajono muzikiniame gyvenime. Žinoma, šitaip dirbdamas tikru profesionalu netapsi. Tačiau ir dirbant mėgėjiškai, galima pasiekti tam tikro profesionalumo, ir ukrainiečiai jo siekia. 

"Norinčių projekte dalyvauti atsiranda nuolat, skambina, teiraujasi, siūlo savo įrašus, – sako O. Potymko, – visų priimti negalime. Reikalaujame tam tikro muzikinio meistriškumo, todėl, nori nenori, atranka daroma." Anot Oksanos, dar viena sąlyga norintiems dalyvauti projekte – disciplina, ypač kelionių metu. Kai į kelionę vyksta pusšimtis žmonių, net ir reginčiam vadovui visus suganyti, sužiūrėti, viską sustyguoti būna nelengva, o kai nematai, tampa daugelį kartų sunkiau. Be drausmės, susiklausymo, pagalbos vienas kitam, projekto veikla sunkiai įsivaizduojama. 

Bene didžiausias "Open Life" savitumas yra tai, kad jame drauge dainuoja tiek suaugę neregiai, tiek ir šią negalią turintys vaikai. Kai kurie jų, anot O. Potymko, užaugo kartu su projektu. Štai Lietuvoje viešėjusi Sofijka Choma su orkestru nuo 6 metų. Dabar Sofijkai vienuolika ir ji svajoja tapti artiste. Bandūrininkui Ostapui Nesterovskiui – keturiolika. Abu jie – Sofijka ir Ostapas – mokosi Lvovo aklųjų mokykloje, lanko įvairius muzikos būrelius ir kartu dalyvauja "Open Life" projekte. Abu nuo mažų dienų pratinasi prie scenos, kelionių, artistui reikalingos disciplinos. O svarbiausia, mato, kaip dirba suaugusieji. Dianai Patarerai – devyneri. Ji mokosi bendrojo lavinimo mokykloje, dalyvaudama koncertuose Lietuvoje, užkimus balsui, tepasakė tik keletą angliškų eilėraštukų, bet ir ji jau mokosi būti scenoje. 

"Vaikai mielai keliauja drauge su suaugusiais artistais, iškenčia visus kelionių nepatogumus, – pasakojo O. Potymko, – nuolat klausinėja, kam reikalingas tas ar anas instrumentas, kaip reikia juo groti? O tai turbūt ir yra svarbiausia." 

Lietuvoje nuėjome kitu keliu – regėjimo negalią turinčių vaikų muzikiniai festivaliai, konkursai vykdavo atskirai. Kuris kelias geresnis, platesnis, paveikesnis? Kažin ar egzistuoja vienintelis, visus tenkinantis, atsakymas ir viena galutinė tiesa. Vis dėlto vieną retorinį klausimą šioje vietoje patys sau užduokime: per pastaruosius 20 metų turėjome keletą muzikai itin gabių neregių moksleivių (etikos sumetimais jų pavardžių čia neminėsime). Jeigu šie moksleiviai jau vaikystėje būtų pradėję dainuoti ir groti su profesionaliais muzikantais, dalyvavę suaugusiųjų koncertuose, gal nebūtų visiems laikams dingę iš muzikos pasaulio. Neturime ne tik antros Beatričės, bet ir antros Jūratės Vizbaraitės, antro Vlado Bagdono... Žinoma, situacija nėra beviltiška, pramogų pasaulyje vis garsiau skamba G. Sidiniausko balsas, fortepijonu profesionaliai skambina Dainora Laukžemytė, bet, atrodo, ir viskas. 

Ne tik muzika 

Projektas "Open Life", kad ir koks įdomus ir reikalingas būtų, nėra vienintelė O. Potymko veiklos sritis. 2011 m. prie Lvovo politechnikos universiteto ji įkūrė mokymo priemonių resursų centrą ir pati jam vadovauja. 

Centro paskirtis – padėti neregiams vaikams, besimokantiems bendrojo lavinimo mokyklose. Ukrainoje, kaip ir daugelyje Vakarų šalių, specialios internatinės mokyklos pamažu tampa praeitimi. Šalies parlamentas jau priėmė įstatymą apie įtraukųjį ugdymą. Kad šis ugdymas būtų sėkmingas, O. Potymko teigimu, reikalingos kelios sąlygos: pirmiausia, regėjimo negalią turinčiam moksleiviui įrengta tinkama darbo vieta, tada – vadovėliai, mokytojų, galinčių dirbti su neregiu vaiku, rengimas. 

Resursų centre kaupiamos naujausios informacinės technologijos, kompiuterinė įranga: brailio spausdintuvai, skeneriai, įrenginiai, gaminantys reljefines iliustracijas. Visa tai padeda įvairiose Ukrainos vietose besimokančius neregius vaikus aprūpinti reikalingomis mokymo priemonėmis. Įrengiant moksleiviams darbo vietas, perkamos ekrano skaitymo programos, specialūs DAISY grotuvai, kitos reikalingos priemonės. Leidžiami vadovėliai DAISY formatu. Ukrainoje įtvirtinta įstatymu, kad knygos akliesiems būtų leidžiamos būtent DAISY formatu, tačiau įstatymas su realiu gyvenimu ne visada eina koja kojon, ranka rankon. Kol kas tokios knygos leidžiamos tik Lvove. Ir jų leidyba užsiima minėtasis resursų centras. 

Ne mažiau svarbu nei priemonės ar vadovėliai – darbas su bendrojo lavinimo mokyklų mokytojais. 

"Yra mokyklų, kurios priešinasi, kad jose mokytųsi neregys vaikas, – neslepia Oksana, – bet tas priešinimasis dažniausiai kyla dėl nežinojimo ir baimės, kaip su tokiu vaiku reikės dirbti? Susitinki, parodai, paaiškini – ir visos baimės išnyksta." 

Anot O. Potymko, ji pati esanti prieš bet kokius perlenkimus, kad aklųjų mokyklas reikėtų tuojau pat uždaryti. Jos egzistuoja, matyt, egzistuos ir ateityje. Jos turi mokymo bazę, bet bėda ta, kad seni kadrai atpratę keistis ar iš viso ką nors daryti. 

Pasakojimo pradžioje minėjome, "Open Life" kelionė į Lietuvą tiek mums, tiek patiems ukrainiečiams, buvo gana netikėta. Rengėmės LASS dienoms "Susitikimai", vykdėme didesnius ir mažesnius savo projektus – neatsirado laisvesnio pusdienio susėsti, pasišnekėti, padiskutuoti. O proga buvo, ne tik Ukrainos neregių dainininkų desantas Lietuvoje, bet ir spalio 11 dieną paminėtos neregio muzikanto bei kompozitoriaus Juozapo Kairio dešimtosios mirties metinės. Kokia neregių muzikinio lavinimo, muzikinės veiklos ateitis Lietuvoje, kokios jos perspektyvos? Neatrodo, kad jos būtų labai optimistiškos. Žinoma, situacijos vertinimas priklauso nuo to, kaip ir kur patys save įsivaizduojame: turėjome Lietuvą sudrebinusį aklųjų chorą "Feniksas", dvejus metus vykdėme projektą "Muzikos kalba tamsoje" – lyg ir nebūtų priežasties situaciją dramatizuoti. Tik kas toliau?