LASS LITERATŲ KŪRYBA

Vilija DUMBLIAUSKIENĖ

NEVĖLU

Mintys mintys – tarsi karšto sauso pavasario padūkimas, besiveržią viena už kitą stipresniais, jautresniais pliūpsniais. Bet ne dėl to įsisiautėja bemiegės nakties minutės, valandos. Nors ką gali žinoti... Gal tik iš pirmo žvilgsnio visa atskira. Ji vartosi ir vartosi savo patogioje lovoje. Jau tuoj švis, – greičiau pasibaigs baisi nakties tamsa. Bet nemiga baugina palikdama didžiulį nuovargį, slopinantį viltis. Turėjo būti taip gražu ir gera. Pradžioje vakaras mėgaujantis nuostabiu baletu (ji dievina gerą muziką ir šokį), vėliau mielas ir jaukus bendravimas namuose. Užsitęsęs jausmų šaltis juos abu beprotiškai išvargino. Ir akimirksniu gerumas pražuvo. Na, ne visai, baletas buvo puikus, iki pertraukos, o paskui! Paskui viskas pasisuko ne taip, lyg balerinai atlikus neteisingą sukinį... Blogumas užklupo taip netikėtai, jog tapo absoliučiai nevaldomas. Ji siaubingai išsigando. Kad moteris neįgali – suprato iš karto, tačiau paprašyta pagelbėti nepajėgė įsivaizduoti, kaip šitai galėtų padaryti. Moteris kažką nedrąsiai sakė, bet sąmonės nepasiekė aiškumas. "Aš nematau", – ištarė moteris. Ką daryti? Kaip? Galiausiai ši kankinanti situacija kažkaip baigėsi. Malonus šampano svaigulys išgaravo akimirksniu. Įėjusi į tualeto kabiną tik pastovėjo apimta pasimetimo ir išėjo. Į salę grįžo pasikeitusi. Nemokėjo paprastai paaiškinti nei suglumusiam vyrui, nei sau, kas iš tiesų jai nutiko. Grojant muzikai trumpam dar pavyko nusiraminti. Vėliau, iki pykinimo įsiskaudėjusi galva nežadėjo nieko gera. Kaip apmaudu... Juk padėti nebuvo sudėtinga, aišku, ne. Jei būtų paprašęs kas nors kitas... Bet kodėl būtent ji, su ta savo negalia! Kaip bausmė, kaip priminimas. Niekad nesiliaujantis širdies deginimas. Jau manė nutolinusi, nuslopinusi. Bet moters kitoniškumas vėl su didžiule jėga sviedė ją atgal į bedugnius nevilties šulinius. "Tai jie visi kalti. Jie! Visi, kurie tuomet buvo šalia. Jie man nepadėjo visko teisingai surikiuoti ir sudėlioti taip, kaip derėjo. Štai jis – miega sau ramiai ir nesikankina." 

Ji tyliai išlipa iš lovos, užsidaro vonios kambaryje ir rauda, rauda. Ne, ji žino, kad šeima ją palaikė, buvo drauge. Tačiau esminį sprendimą padaryti privalėjo pati. O iš tiesų nelabai buvo ką ir spręsti. Tik gimus kūdikėliui gydytojai konstatavo: "Vaikelis toks apsigimęs, kad išgyventi ilgiau nei mėnesį jam nelabai pavyks." 

Ir ji palūžo. Neįstengė niekuo pasirūpinti. Ir reikėjo nedelsiant pagelbėti jai pačiai. Tą beprotiškai trumpą laiką naujagimis liko ligoninėje, prijungtas prie aparatų. Prabėgus daugybei valandų nelaimingosios moters viduje vis tiek tebekirbėjo negailestingos mintys: "Juk tą laiką aš privalėjau būti šalia..." 

Ne, ji nepagijo. Dar ne. Dabar tai aiškiai suvokia. Ką daryti? O jei sutikus neįgaliuosius kiekvieną kartą ištiks ta siaubinga kančia? Kaip to išvengti? Kaip išvengti?.. 

* * * 

Kelias nuo autobusų stotelės iki Erikos namų nei trumpas, nei ilgas. Jei nelabai skubi, per dvidešimt minučių būni vietoje. Reikia įveikti pėsčiųjų tiltą, paskui pereiti keletą gatvių, vėliau patenki į ramią gatvelę, iš abiejų pusių apsodintą krūmais ir medžiais. Žodžiu, kelio tiek, kad einant užtektų laiko nusipurtyti slogių nuotaikų nešuliams ir nešuliukams. "Groess Gott",– dar nuo slenksčio džiugiai šūkteli Erika. "Groess Gott",– stengiasi tuo pačiu linksmu tonu atsakyti Gerūta. Erika kaip visuomet ima ją už rankos ir ragina užeiti: "Bitte, bitte!" 

– Ačiū, bet bent jau iš pradžių kalbėkimės lietuviškai. 

– Tai ir vėl kažkas nemalonaus nutiko? Na, gerai, įsitaisykim ir prie arbatos viską aptarsim. Tikriausiai nieko blogo, tiesa? 

Ji palydi Gerūtą iki stalo ir parodo kėdę. Atnešusi kvapnios arbatos puodelį stato priešais. Tuomet apsiaučia ją šilta skara, nes rudeninė saulė jau nebeprišildo kambario. Jauku ir gera iki ašarų. Nes tasai atidumas labai paprastas ir šiltas. O jeigu norėsi – visuomet būsi išklausytas. Išeisi jau lengvesnis ir ramesnis. 

– Neketinau vėl savųjų "nuotykių" aptarinėti. Tik niekaip neišeina iš galvos klausimas: kodėl taip dažnai patenku į visokiausias nemalonias situacijas?! 

Ir nieko nelaukdama Gerūta pasakoja apie šiandieninę kelionę autobusu. O jis buvo ne tuščias. Visos sėdimos vietos užimtos. Gerūta su bičiule atsistojo, kur rado vietos. Mieste eismas labai intensyvus. Važiavimas viešuoju transportu – savotiškas išbandymas. Nors ir tvirtai laikėsi, vairuotojui labai staigiai nuspaudus stabdį, atsirėmė į greta sėdinčią moterį. Na, užgriūt neužgriuvo, bet gana smarkiai stuktelėjo jai į pašonę. Nespėjus nė prasižioti atsiprašymui, šioji prapliupo: "Nemoki elgtis autobuse, tai nereikia išvis važiuoti! Išsikviesk taksi ir niekam nebus problemų. Pati nesveika, tai ir kitą sulaužyti nori!" Gerūta sunkiai išspaudė atsiprašymą. Piktoji keleivė po poros sustojimų rengėsi išlipti ir Gerūta jai dar kartą ištarė: "Labai atsiprašau, geros jums dienos." Moteris išlipdama riktelėjo: "O jums blogos!" 

– Oj! Oj! Oj! – apstulbusi šūkteli Erika. – Pas jus čia tikrai daug keistenybių. Kad ir tas nevaldomas slidumas žiemą. Šveicarijoje į tokius dalykus žiūrima labai rimtai. Pagelbėti žmonėms reikia kol dar nevėlu. 

Nenorėdama užklimpti nemalonioje situacijoje, ji ima kalbėti tarsi visai ką kita. 

– Na, bet gero taip pat galima rasti. Kokią skanią avižinę košę Lietuvoje atradau. Gyvendama Italijoje ar Prancūzijoje pusryčiams jos labai ilgiuosi. Tik pas jus sužinojau, kad grikių kruopos tinkamos valgyti žmonėms. Pas mus, Šveicarijoje, jomis šeria gyvulius. 

Gerūta įpratusi prie šitokių pokalbio posūkių. Puiku, jai tai patinka. O Erika lyg ką prisiminusi vėl tarsteli: 

– Tai sakai dažnai patenkanti į tokias bjaurias situacijas? 

Taip, iš tiesų. Ir Gerūta nusprendžia nusikratyti dar vienu labai skausmingu atsitikimu. Nors tai senas įvykis, tačiau jo atsiminimas ir besivelkantis iš paskos nenutrauktas siūlas tebepersekioja. Toji moteris teatro tualete... Na, ji ėmė labai garsiai kalbėti. Klausinėjo, ar nematantieji vaikšto į teatrus? Kas juos aprengia? Ką veikia namuose? Ir taip be galo. Prisiminus tikrai juokinga. Bet tada... Greta stovinčiosios nuščiuvo, sužiuro. Ją išpylė karštis, krėtė drebulys. Ji nemokėjo nutraukti šitos beprotybės. Į antrąją baleto dalį negrįžo. Kai šiek tiek atitoko, suprato – reikia kuo greičiau kviesti taksi ir grįžti namo, nes tualete staiga pamiršo, ko buvo čia atėjusi. Erikai prisipažįsta, jog būta vėliau ne vieno renginio, kai po pirmosios dalies, net neišdrįsusi prašyti pagalbos, važiavusi namo. 

– Nesuvokiu, kaip išvis gali tokie nutikimai realiai egzistuoti? Gal čia baimė? Gal jūs paniškai bijote vieni kitų? Visi visi, visu šimtu procentų. Pas mus, Šveicarijoje, pasikliaujama psichologais. Jų apstu – ligoninėse, darželiuose, mokyklose, darbovietėse – visur. Jie tikrai turi ką veikti. 

Turi, žinoma, mintyse kartoja Gerūta. Ji taip pat bijo. Bijo paprašyti. Nes nežinia, kokiais žodžiais prabilti. O baisiausia, kaip reaguos aplinka. Ji žino, kad reikia dar daug nuveikti, kad tos reakcijos kaip vanduo nuo paukščio nutekėtų. 

– Bet privalai išdrįsti, – sako Erika. – Galbūt ne dėl rezultato, o paprasčiausiai iš smalsumo. 

Ir bandė. Ir buvo visaip. Buvo nelengva, nemalonu. O tą kartą, pasitarusi su savuoju palydovu, nusprendė, kad prieiti reikėtų prie jaunesnio amžiaus moters. Mandagiai atsiprašė ir paprasčių paprasčiausiai ištarė: 

– Gal galėtumėte palydėti iki kabinos? 

– Moteris loštelėjo, atsikrenkštė, bet tą akimirką prišoko eilėje laukusi jauna mergina, čiupo Gerūtą už rankos ir pasakiusi: 

– Žinoma, savaime suprantama, – ramiai drauge ėmė laukti. 

Dabar jau Gerūta iš nustebimo atgavusi žadą atsargiai pasiteiravo, kaip čia taip viskas "savaime suprantama"? Mergina nusijuokusi tarė: 

– Na, man dažnai tenka pagelbėti žmonėms. Dėl to jaučiu džiaugsmą. 

– Ar jūs socialinė darbuotoja? 

– Ne, aš policininkė. 

– Ir ką tu sau manai, Erika, ši akimirka mane pakylėjo, padrąsino...