DRAUGE SU BENDRUOMENE

RUGSĖJIS SU POPIEŽIUMI PRANCIŠKUMI

Pradėsiu nuo asmeninių pamąstymų: pasiūlymas rugsėjo 22 dieną dalyvauti susitikime su popiežiumi Pranciškumi užklupo netikėtai ir visiškai nepasiruošus. Labai rimtai abejojau, ar turėčiau, ar galėčiau ten būti? Augau ir brendau visuotinio ateizmo laikais, kai primygtinai buvo tvirtinama, kad žmogus išsivystė iš beždžionės, o visa, kas susiję su bažnyčia ir religija, piešiama tik juodomis spalvomis. Nori nenori, tie dalykai paliko savo žymę ir ją neigti – reikštų meluoti pačiam sau, veidmainiauti, arba, paprastai kalbant, "išversti kailį". Kadangi bet kokį "kailio išvertinėjimą" laikau negarbingu arba bent jau nepageidautinu dalyku, todėl ir kilo gana rimtų abejonių, ar dalyvaudamas susitikime su Šventuoju Tėvu, elgsiuosi sąžiningai ir nebūsiu tarp tų, kuriems Jėzus sako: "Kam vadinate mane: "Viešpatie, Viešpatie", o nedarote, ką sakau?!" Tiktai pats sau atsakęs teigiamai į tam tikrus klausimus, kvietimą ryžausi priimti. 

Drauge su jaunimu 

Taigi rugsėjo 22–oji – pirmoji popiežiaus Pranciškaus viešnagės Lietuvoje diena – Vilnius, Katedros aikštė. Daugybė jaunų žmonių, jaunų balsų, popiežius po kelių valandų čia susitiks su jaunimu iš visos Lietuvos. Amžiaus riba – 35–eri metai. Į susitikime dalyvaujančių neįgaliųjų ir jų asistentų amžių, matyt, žiūrėta atlaidžiau, nes tiek šių eilučių autorius, tiek kai kurie kiti Katedros aikštėje sutikti žmonės, šią ribą jau seniai yra perkopę. Ką gi, ne visai jaunas amžius – ne pati didžiausia blogybė. Aikštė ir jos prieigos padalintos sektoriais, vienas jų skirtas neįgaliesiems. Sueiname į susitikimui skirtą teritoriją, susėdame, laukiame. 

Jaunimas visais laikais ir visose situacijose lieka jaunimas, net ir laukdamas Šventojo Tėvo! Aikštėje per mikrofoną meldžiamasi, kalbamas Vilniuje gyvenusios vienuolės Faustinos mums paliktas "Gailestingumo vainikėlis", o tarpuose tarp maldų, autentiškų, dažnai skausmingų, jaunų žmonių liudijimų, kas jiems yra Kristus ir bažnyčia, iš kolonėlių garsiai sklinda tranki muzika ir net šventos giesmės labiau primena "eurohitus" nei mums, vyresniems, įprastą giedojimą. Nežinodamas, kad laukiama susitikimo su popiežiumi, galėtum net pamanyti, kad į Katedros aikštę tuoj tuoj atvyks Kalėdų Senis ar kokia pramogų pasaulio įžymybė. Kai kada sukirbėdavo mintis, kad dabartinis jaunimas gana infantilus, nes atrodo, kad temoka vien tik atsakinėti į užduodamus per mikrofoną klausimus: "Ar laukėte popiežiaus Pranciškaus?" – "Laukėme, laukėme!" Tačiau greitai šias ir kitas panašias mintis veji iš savo galvos ir širdies, nes gerai supranti, kad ir pats nesi tobulybė... Kaip ir mes kažkada, taip ir šių dienų jaunimas turi savo kalbą, savas išraiškos priemones, kuriomis reiškia per kraštus besiliejančias emocijas. Juo labiau, kad būta ne tik emocijų. 

Prie mikrofono vienas po kito eina jauni žmonės, atvirai pasakoja, kaip jie atrado Dievą, bažnyčią, kaip tikėjimas jiems suteikia jėgų priimti gyvenimo iššūkius. Oficialiai tai vadinama liudijimais. Daugelis liudijimų – skausmingi, paženklinti konfliktų šeimoje, noro būti pripažintam, vertinamam draugų. Ypač jaunystėje, kai tau septyniolika ar aštuoniolika. 

"Tikėjimo dovaną gavau iš močiutės, – liudija pasaulietė pranciškonė Monika, – kuri nuo pat mažumės išmokė mane maldų, melsdavosi kartu vakarais ir vesdavosi į bažnyčią. Močiutė buvo besąlygiškos Dievo meilės man atspindys, iki galo išlikusi ištikima tikėjimui, daug dėl Viešpaties paaukojusi ir šventai numirusi. Tačiau pradžioje tikėjimas buvo vaikiškas, o Gyvąjį Jėzų susitikau jau vėliau, būdama septyniolikos. Tuo metu mano širdis buvo pilna skausmo ir neapykantos. Nuo vaikystės turėjau labai komplikuotą santykį su tėčiu, jis supykęs impulsyviai pakeldavo prieš mane ranką, trenkdavo per veidą, kas mane labai stipriai įžeisdavo ir pažemindavo, todėl bėgant metams susiformavo didelis priešiškumas. Pykau ir ant mamos, kodėl su juo neišsiskiria, tačiau dar buvo mažytė sesuo, kuriai reikėjo tėvo. Finansiškai visada gyvenome ganėtinai sunkiai, o subankrutavus tėčio statybų firmai, pasidarė visai prastai. (...) Toje sunkioje situacijoje su mama nuėjome į pranciškonų parapiją. Joje pasitiko gyva bendruomenė, žmonės šypsojosi, o kunigai kalbėjo suprantamai, buvo betarpiški, todėl norėjosi ten pasilikti. Po truputį Dievas pradėjo belstis į mano širdį. Užsirašiau į jaunimo chorą ir tarnystę su neįgaliais vaikais. Per veiklą susipažinau su pranciškoniškuoju jaunimu ir įsijungiau į broliją. Tuo metu Viešpats pradėjo stipriai gydyti mano žaizdas, ypač per adoracijas, kuriose verkdavau iš džiaugsmo, kad Dievas mane myli. Taip pat dideliu lūžiu tapo išpažintis. Jau kurį laiką supratau, kad eidama tikėjimo keliu, negaliu neapkęsti savo tėčio. (...) Žvelgdama iš perspektyvos matau, kokia svarbi mano tikėjimui buvo jaunimo bendruomenė. Net ir pažinusi Jėzų, viena vargiai būčiau atsilaikiusi. Tačiau atradau tikėjimo draugus, su kuriais kartu tarnavome, augome, glaudėmės vieni prie kitų." 

Įdomu tai, kad ir kiti tą dieną liudiję žmonės tvirtino, jog atrasti Dievą jiems padėję ne tik nuoširdžiai su jais bendravę kunigai, bet ir gyva krikščioniška bendruomenė, toks pat kaip jie, krikščioniškas jaunimas. Jaunimas, su kuriuo bendraujant nereikėjo apsimetinėti, dėtis kitokiu nei esi, iškelti savęs virš kitų. 

"Niekas negali pasakyti: "Aš išsigelbėsiu pats", visi esame susiję tarpusavyje, esame "tinkle", – jaunimui kalbėjo popiežius Pranciškus, – Dievas panorėjo įžengti į šią santykių dinamiką ir patraukia mus prie savęs bendruomenėje, suteikdamas mūsų gyvenimui visapusiškos tapatybės ir priklausomumo jausmą. Neleiskite, kad pasaulis jus įtikintų, jog geriau yra eiti po vieną. Taip, gyvenime tu galėtum susilaukti sėkmės, bet be meilės, be bičiulių, be priklausymo tautai, be gražios patirties rizikuoti drauge. Negalima keliauti vieniems. Nepasiduokite pagundai susikoncentruoti į save, žiūrėti į savo pilvą, tapti egoistais ar lengvabūdžiais skausmo, sunkumų ir praeinančios sėkmės akivaizdoje." 

Prieš 25 metus susitikimuose su popiežiumi Jonu Pauliumi II, redakcijos žiniomis, dalyvavo viena neregė ir jos asistentė. Vilniuje, susitikime su popiežiumi Pranciškumi, dalyvavo 10 neregių bei jų asistentų ir apie 20 Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro (LASUC) bendruomenės atstovų – mokinių, jų artimųjų, mokytojų. Taigi iš viso apie 30 žmonių. Yra regėjimo negalią turinčių žmonių, dalyvavusių ir Šv. Tėvo aukotose Mišiose Kaune. Ne skaičiai čia svarbiausia. Gal net priešingai: dvasios dalykai aritmetikos logikai niekada nepakluso ir nepaklus. Vis dėlto, ar šiaip žiūrėsi ar taip, jie šį tą sako apie mumyse per 25 metus sustiprėjusį bendrystės poreikį, mūsų atsivėrimą pasauliui ir pasaulio bylojimą mums. "Viena yra žiūrėti per televizorių, kita – dalyvauti patiems", – po susitikimo su popiežiumi sakė jaunieji LASUC atstovai. Lyg ir ne kartą jau girdėta, bet teisinga! 

Mažiausieji... 

Rugsėjo 23 dieną popiežius Pranciškus šv. Mišias aukojo Kaune, Nemuno saloje. Kaip ir prieš dvidešimt penkerius metus, lankantis popiežiui Jonui Pauliui II, kartu su dabartiniu bažnyčios ganytoju meldėsi tūkstančiai Lietuvos žmonių. Plačiai komentuotas per šias mišias popiežiaus Pranciškaus pasakytas pamokslas. Tiek šį pamokslą, tiek kitas Lietuvoje pasakytas popiežiaus Pranciškaus kalbas, galima rasti interneto leidinyje "Bernardinai.lt", skiltyje "Religija". 

Kaune popiežius kalbėjo apie lietuviams tekusius išmėginimus – tremtį, Sibirą – getus, valdžios ir garbės troškimą tų, kurie nepajėgia išgyti iš savo praeities žaizdų. "Kas iš mūsų bus tie patys mažiausieji, patys vargingiausieji, kuriuos privalome priimti šimtosiose nepriklausomybės metinėse? Kas yra tie, kurie neturi nieko, kuo galėtų atsilyginti, kad atmokėtų už mūsų pastangas ir mūsų savęs apribojimą dėl kito? Galbūt tai mūsų miesto etninės mažumos arba bedarbiai, kurie yra priversti emigruoti. Galbūt tai vieniši seneliai, o gal jaunuoliai, nerandantys gyvenimo prasmės, nes yra netekę savo šaknų?", – klausė popiežius Pranciškus. Atsakymą į šiuos ir kitus popiežiaus iškeltus klausimus turėsime rasti patys, suprantama, jeigu savyje rasime drąsos jų ieškoti. Deja, neapleidžia įsitikinimas, kad "susergame" šventumu tik Šventajam Tėvui atvykus, o jam išvykus vėl tampame tikrais lietuviais! Vos popiežiui palikus Lietuvos žemę, jos žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose kilo šaršalas, kodėl tarp garbųjį svečią prie lėktuvo pasitikusių žmonių buvo tamsiaodė mergaitė? Labai greitai paaiškėjo, kad ta tradicinės lietuvaitės stereotipo neatitinkanti dešimtmetė mergaitė buvo visai net ne kokia afrikietė, o lietuvės žurnalistės ir italo duktė. Įdomu, ką šią istoriją sužinojęs, Lietuvai ir jos žmonėms pasakytų popiežius Pranciškus? 

* * * 

Bene taikliausiai popiežiaus Pranciškaus Lietuvoje praleistas dienas ir jos žmonėms išsakytas mintis "Šiaurės Atėnuose" apibūdino kunigas Julius Sasnauskas: "Jau visi žino ir baigia priprasti, kad Pranciškus nebars nei bedievių, nei sugyventinių, nei padugnių, nei gėjų. Kelionės išvakarėse Jo Šventenybė nusifotografavo su vaikigalių būriu, grįžusiu iš Asyžiaus. Ten tris dienas vyko konferencija, pavadinta "Popiežiaus Pranciškaus švelnumo teologija". Jis pats aiškino, jog švelnumas – ne sentimentai, bet tam, kad pasveiktum nuo savimeilės, savanaudiškumo, kad pajustum, koks mylintis yra Dievas ir kokia konkreti jo meilė. Teologija – mokslas apie Dievą, bet Pranciškus siūlo teologijai nebūti savimi patenkinta, narcisistiška, nesimėgauti savo vidinėmis tiesomis, bet paimti už rankos kitą žmogų. Nuolat būti įsikūnijusiu Žodžiu. Švelnumo teologijai skirta rodyti, koks grožis yra jaustis Dievo mylimam. Ir dar, ir dar, ir dar." 

Parengė Alvydas VALENTA