NEREGYS DARBO RINKOJE

RALIO, KARVUTE, RALIO

Anksčiau neatsiejama žemdirbio gyvenimo dalimi buvo ne tik žemės įdirbimas ir su metų laikais susiję darbų ciklai, bet ir jo augintiniai – gyvuliai. Jie užėmė itin svarbią vietą jo kasdienybėje, dvasinėje kultūroje. Hierarchijos viršūnėje puikavosi arkliukas ir karvutė. Arklys daugiau sietas su vyriškumu ir sunkiais darbais, karvė – iš senų senovės laikyta šeimos maitintoja ir gerovės teikėja. Apie šiuos du žemdirbio augintinius sudėta ne viena pasaka, daina, patarlė ar mįslė. Lietuvių tautosakoje, ypač gyvulinėse pasakose, dažna veikėja yra karvutė – našlaičių, skriaudžiamųjų patarėja, guodėja bei pagalbininkė, net gynėja. O kas karvė yra dabartiniam žemdirbiui? Ar vien tik pieno ir kitos maisto žaliavos šaltinis? Kodėl silpnaregiai ūkininkai dažniausiai pasirenka pienininkystės sektorių? Kaip sekasi negailestingomis konkurencijos sąlygomis išgyventi smulkiam ūkininkui, turinčiam kiek daugiau nei dešimt hektarų žemelės? Į šiuos ir kitus klausimus "Mūsų žodžiui" atsako Romualdas Dapkūnas, jau beveik trisdešimt metų gyvenantis ir ūkininkaujantis Lazdijų rajone, Šeštokų seniūnijoje, Pakirsnių kaime. 

"M. Ž." Ūkininkaujate nebe pirmą dešimtmetį. Kaip subrendo ši mintis ir nuo ko pradėjote? 

R. D. Ūkininkauti pradėjau ne iš gero gyvenimo. Mūsų šalies nepriklausomybei žengiant pirmuosius žingsnius, atsirado iki tol neregėti ir negirdėti dalykai. Su laisve į kaimą atėjo privatizacija. Tuo metu dirbau vietinėje žemės ūkio bendrovėje, ji labai greitai buvo ištampyta. Nenorėjau iš kaimo niekur išvažiuoti, todėl ilgai nedvejodamas nusprendžiau pamėginti ūkininkauti. Nesu baigęs jokių žemės ūkio mokslų, gal todėl neieškojau naujų ūkininkavimo būdų. Pasirinkau tradicinį, kurį, galima sakyti, paveldėjau iš senelių bei tėvų. Gyvendamas ir dirbdamas kolūkyje ar bendrovėje, retas žmogus prie gaunamo mažyčio atlygio neprisidurdavo augindamas gyvulius. Aš irgi juos auginau. Nuo mažų dienų karvė man buvo itin gerai pažįstamas naminis gyvulys. Neieškodamas naujovių nusprendžiau auginti žaląsias ir iš jų gyventi bei išlaikyti šeimą. Iš pradžių žemės turėjome vos kelis hektarus. Vėliau, bėgant metams, vieną kitą hektarėlį prisidūriau. Dabar turiu trylika hektarų. Nedaug, juose didelės karvučių bandos neišlaikysi. Karvėms reikia ėsti ne tik vasarą, bet ir paruošti pašarų žiemai, todėl karvučių turiu nedaug, – devynias. Dabar su žmona gyvename vieni. Nesame jaunuoliai, mums turimos bandos pakanka. Plėstis neįmanoma, žemė brangi, o už pieną gaunamų pinigų įsigyti daugiau – neužtenka. Dabar žemės hektaras prilygsta vos ne aukso vertei. Atsiradus kokiam laisvam gabalėliui, stambus ūkininkas smulkųjį visada aplenkia, ir tas lopinukas bematant pridedamas prie turimų šimtų hektarų. 

"M. Ž." Kada buvo lengviau tapti ūkininku, kai buvę kolūkiečiai draskė turimą turtą ar dabar, Lietuvai esant Europos Sąjungos nare? 

R. D. Kitos rogės, bet ta pati dainelė. Nors jau prabėgo daugiau kaip dvidešimt penkeri metai, bet situacija išliko beveik nepakitusi. Kaip anais, taip ir šiais laikais, kas yra arčiau valdžios ir turi pinigų, visus reikalus susitvarko be didesnio vargo. Tuo tarpu smulkiam žemdirbiui įsitvirtinti ir gyventi kaime yra nepalyginamai sunkiau. Ką jau bekalbėti apie projektų rašymą? Stambus ūkininkas gali pasisamdyti ir jam specialistai parašys puikų, Europos Sąjungos lėšomis subsidijuojamą projektą. Aš to paties ir norėdamas negaliu padaryti. Apie tuos Europos Sąjungos skiriamus pinigus smulkus žemdirbys gali tik svajoti. Panašūs dalykai dedasi ne tik įsigyjant žemę, bet ir pienininkystėje. Čia taip pat smulkus, kaip anksčiau sakydavo, mažažemis ūkininkas yra skriaudžiamas. Stambiesiems fermeriams pieno supirkimo kaina yra vienokia – didesnė, tuo tarpu man, arba smulkiesiems – žymiai mažesnė. Mat supirkėjui nenaudinga važiuoti paimti keliasdešimties litrų pieno. 

"M. Ž." Papasakokite, kuo prasideda jūsų rytas, ką veikiate dieną ir kaip pasitinkate vakarą? 

R. D. Mano kasdienybė beveik nesiskiria nuo nuolatinį darbą dirbančių žmonių. Tik jie savaitgaliais turi du laisvadienius, o aš ne. Kiekvieną rytą keliamės su saule – penktą valandą – ir pirmiausia einame pas žaląsias. Jas pamelžiame, pašeriame, apžiūrime. Žinoma, melžiame ne rankomis, o turime nusipirkę melžimo aparatus. Tada pieną tvarkome: perkošiame, supilstome į tam tikras talpas. Kol tai padarome, jau ir atvažiuoja pienvežys! Tada nudirbu kitus būtiniausius dienos darbus. Juos lemia metų laikas. Pavasarį – laukų įdirbimas, sėja, tręšimas, vasarą – šienapjūtė. Rudenį – derliaus rinkimas, žiemą – darbai tvarte. Tų darbų darbelių yra begalės, vos spėju suktis. O kur dar turimos žemės ūkio technikos priežiūra bei remontas? Kaime gyvenantis žmogus kiekvieną dieną keliasi ir gula galvodamas apie nuveiktus ir dar laukiančius darbus. 

"M. Ž." Teko girdėti, kad esate nesvetimas technikai, net dirbate su kombainu ir kitomis žemės ūkio mašinomis. Kokį vaidmenį čia vaidina regėjimas? 

R. D. Kolūkio laikais dirbau su traktoriumi. Vasaromis teko sėstis prie kombaino vairo. Tada mačiau geriau, dabar regėjimas sumenko. Jo man pakanka tik apvažiuoti turimus laukus ir juose nudirbti būtiniausius darbus. Mano ūkyje yra keli traktoriai. Tiesa, jie nemodernūs. Tai seni Baltarusijoje gaminti traktoriai. Aš su jais dirbu visą gyvenimą, todėl pažįstu kaip nuluptus. Sugedus be didesnio vargo galiu savarankiškai pataisyti. Ūkyje turėjau ir kombainą, taip pat seną, sovietinį. Jį pardaviau. Kalbant apie regėjimą, tai galiu drąsiai pasakyti, kad kiekvieną prie namų ir laukuose esantį keliuką žinau atmintinai. Galiu jais važiuoti užsimerkęs. Toliau namų ir laukų nevažiuoju. Jau regėjimas nebe tas. Gal kas ir pasakys, koks čia ūkininkas su sena nenašia technika? Aš gi naujai neturiu pinigų. Norint nusipirkti naują traktorių reikia apvalios sumelės arba rašyti projektą. Šito negaliu sau leisti, tad tenka verstis su tuo, kas yra. 

"M. Ž." Matyt, silpnaregiui ne taip paprasta rūpintis ūkiu. Gal kas padeda ūkininkauti? Su kokiomis bėdomis dažniausiai susiduriate? 

R. D. Esu smulkus ūkininkas. Turiu devynias karves, iš kurių šešios melžiamos. Kiekvieną dieną priduodame apie 50 litrų pieno. Dabar trys karvės yra užtrūkintos. Sunkiausia yra paruošti pašarus. Kiekvieną dieną duodame miltų. Juos malame iš pačių užsiaugintų grūdų. Vis dėlto dabar pašarus žiemai ruošti yra nepalyginamai lengviau negu anksčiau. Kadaise nupjautą žolę tekdavo džiovinti, sausą suvežti į kluoną, o dabar tik ką nušienauta žolė yra sukama į 300–500 kg rulonus, supakuojama į plėvelę. Tokiam rulonui nebūtinas klojimas. Jis puikiausiai peržiemoja ir lauke. Žiemai karvutėms reikia paruošti apie šimtą rulonų pašaro. Juos laikau kieme. 

"M. Ž." Ar turės didesnio poveikio jūsų ūkiui šių metų sausra? 

R. D. Ši vasara žemdirbiams nėra dėkinga. Pernai gamta liūtimis tvindė, laukuose derlius ir žolė puvo, šiemet – atvirkščiai, kaitri, deginanti saulė neduoda vešėti augalams. Karštyje kankinasi ne tik žmonės, bet ir gyvuliai. Jau daugelyje Lietuvos vietų paskelbta ekstremali padėtis. Valdžia jos be reikalo neskelbtų. Žinoma, kaitra ir sausra būsimo derliaus nepagausins. Jis tikrai bus menkesnis. Man svarbiausia – žolė. Sausra žolę išdžiovino, todėl visų reikiamų pašarų žiemai neparuošiau. Laimei, atauga vadinamasis atolas. Pakaktų vos vienos savaitės gero lietučio ir žiemai karvėms pašaro tikrai būtų sočiai. 

"M. Ž." Žemdirbiai skundžiasi, kad jų darbas yra nuostolingas. Ar galima išgyventi iš žemelės? 

R. D. Negaliu skųstis. Žalosios mūsų šeimą išmaitina. Už pieną supirkėjai moka mažai, bet kada žmogui bus gana? 

"M. Ž." Ačiū už pokalbį. 

Kalbėjosi Henrikas STUKAS