BRAILIO RAŠTAS IR MES

SUDIE SENIEMS GERIEMS LAIKAMS

Jūsų dėmesiui - 2017 metų "Onkyo" konkurso brailio rašto tema rašinys iš Čekijos. Jį gerai įvertino komisija. Rašinio autorius - Milanas Linhartas. Jam 62-eji metai. 

Tai nutiko netrukus po mano kataraktos operacijos. Buvo pašalintas senasis susidrumstęs lęšiukas. Operacija pavyko, tačiau mano regėjimas nepagerėjo tiek, kiek tikėjausi. Pasirodė, kad buvo pažeista tinklainė, o jos būklės gydytojai nepastebėjo, kai tikrino akis prieš kataraktos operaciją. Man daug jėgų kainavo pasiryžti operacijai. Nors operuotis visada pavojinga, bet nesioperuoti taip pat negalima: tai reikštų visam likusiam gyvenimui likti su nedideliu regos likučiu. Tačiau net ir už tą nedidelį likutį esu dėkingas. Nors mano atveju stebuklas neįvyko, daugeliui ligonių regėjimas grįžta. Žmonės, daug metų pragyvenę tamsoje, priklausomi nuo kitų pagalbos, vėl pradeda matyti. 

Pastaraisiais metais akių operacijos tapo labai pažangios. Kataraktos operacijos laikomos įprastomis, tačiau regėjimo atstatymas tebėra mažas stebuklas ir Dangaus dovana. 

Kelios dienos po planinės operacijos sėdėjau koridoriuje prie ambulatorinių ligonių palatos. Nemažas būrys pacientų, tarp jų ir aš, laukėme, kad patikrintų akis vyriausiasis klinikos gydytojas. Dauguma laukusiųjų buvo vyresnio amžiaus. Žmonės gyvai kalbėjosi, dalijosi patirtimi apie savo operacijas. "Ar jums taip pat buvo operuotos akys?" - paklausė pagyvenęs ponas, sėdintis šalia manęs. "Taip, taip, operuotos", - atsakiau. "O kas jums buvo...?" - tęsė jis, parodydamas savo susidomėjimą. Aš trumpai paaiškinau, kad dėl rimtos traumos beveik praradau regėjimą ir kad po operacijos regėjimas sugrįžo, bet, nelaimei, vėl susižeidžiau. "Aš čia su savo žmona", - tęsė senjoras. Tuo metu konsultacijų kabineto durys atsidarė ir medicinos sesuo pakvietė kitą pacientą. "Hedvika, brangioji, dabar tavo eilė", - tarė mano kaimynas. "Tau nereikia sakyti, mano klausa nesutrikusi!" - atrėžė jo žmona. "Ar tave palydėti?" - paklausė rūpestingas vyras. "Ką tu ten veiksi. Geriau lik čia, sėdėk kur sėdėjęs, ir nustok įkyrėjęs žmonėms savo plepalais, gerai?" 

Moteris pradingo kabineto duryse. Kurį laiką stojo tyla. Paskui vyras vėl prakalbo: "Žinote, pone, Hedvika nėra tokia jau bloga. Mes vedę beveik penkiasdešimt metų. Mūsų santuokoje ji visada vaidino dominuojančio partnerio vaidmenį, o aš jai leidau groti pagrindiniu smuiku. Sunkiausia buvo ištverti jos perfekcionizmą. Indai jai nebuvo pakankamai švarūs, grindys netinkamai išplautos, kilimai nepakankamai išdulkinti, skalbiniai ir užuolaidos nublukę, sodas negerai sukastas, bulvės blogai nuluptos, daržovės nepakankamai nuplautos ir t. t. Ir abu mūsų vaikai, ir aš daugelį metų kentėme jos patyčias. O dieve! - atsiduso jis. - Viską reikdavo perdaryti du ar net tris kartus. Namų puošimas, valymas, Kalėdų šventės, Velykos - mūsų namuose tai priminė karinius manevrus. Žmona duodavo nurodymus ir tikrindavo, o visi kiti namiškiai juos vykdė. Jos regėjimas buvo kaip sakalo. Niekas nepraslysdavo pro tas žvitrias akis. Dar ir dabar girdžiu jos liūdnai pagarsėjusią frazę: "Net iš čia matau tas dėmes ant veidrodžio." Ponas trumpam nutilo. "Atrodo, jums nebuvo lengva!" - įsiterpiau. "Kur aš sustojau? - tęsė jis po kurio laiko. - Ak, prisiminiau. Vaikai išskrido iš šeimos lizdo, ir mes likome vienu du. Na, tada žmonos regėjimas pradėjo silpti. Katarakta labai greitai progresavo. Jai vis daugiau reikėjo pasikliauti manimi ir jos požiūris į mane palaipsniui ėmė keistis. Ji tapo maloni, gera, draugiška. Mano pečius užgulė dar didesnė buitinių rūpesčių našta, bet dingo žeminantis priekabiavimas prie smulkmenų. Staiga man pradėjo teikti džiaugsmą valymas, maisto ruošimas, skalbimas, vaikščiojimas į maisto parduotuvę. Aš lydėjau žmoną pas gydytojus, skaitydavau jai, vesdavausi pasivaikščioti. Man patiko tie laikai ir atrodė, kad prasidėjo auksinis mūsų gyvenimo ruduo." 

"Ir kas pasikeitė?" - nutraukiau jo išpažintį. "Ta laimė, deja, nusigręžė nuo mūsų, - tęsė mano kaimynas. - Daug metų Hedvika nenorėjo nė girdėti apie akių operaciją. Vis dėlto vėliau akių specialistas įtikino ją sutikti ir aš, žinoma, pritariau jos sprendimui." "Jums tai turėjo būti puiki žinia!" - atsakiau. "Ar tikrai taip manote? - liūdnai tarė vyras. - Man tai reiškė auksinių laikų pabaigą. Staiga viskas vėl tapo blogai. Kodėl plautuvėje nešvarūs indai? Kada užuolaidos buvo skalbtos paskutinį kartą? Ar nematai, kokios juodos apnašos ant langų? Ar kada nors esi atitirpdęs šaldytuvą? Ką krepšyje veikia tos sugedusios bulvės? Ji mane vadina purvinu slunkiumi ir kaltina, kad nepakankamai gerai ja rūpinuosi. Grasina, kad vėl imsis viskam vadovauti. Trumpai tariant, mano žmona vėl pačios geriausios formos. O aš nebe toks jaunas ir bijau, kad mano psichologinis ir fizinis pakantumas gali išsekti. Nepaisant visko, aš vis dar ją myliu ir tikiuosi, kad jos regėjimas bus geras." 

Tuo metu prasivėrė gydytojo kabineto durys. "Na, dabar turiu eiti, - tarė vyras, nenoriai keldamasis nuo kėdės, - kad neversčiau mažosios Hedvikos laukti!" Mes paspaudėme vienas kitam rankas ir palinkėjome sėkmės. 

"Tau nereikia sakyti, ką veikei, kol manęs nebuvo, - tokia buvo žmonos pirmoji ištarta frazė. - Tu skundeisi manimi!" "Bet, Hede, iš kur tu tai sužinojai?" "Nes labai gerai tave pažįstu. Supratau, vos į tave pažiūrėjusi!" 

Jie jau buvo tolokai nuėję, kai išgirdau jos priekaištaujamus žodžius: "Tavęs negalima nė akimirkai išleisti iš akių. Blogiau už mažą vaiką!" 

Iš anglų kalbos išvertė Audronė Gendvilienė