NEREGYS DARBO RINKOJE

 

NEBIJANTIS KEISTI


Aleksėjus Konovas prie jūrosVieša ir banali tiesa - neįgaliajam darbą sunkiau susirasti negu sveikajam! Iš tiesų, gal taip ir yra. Nors pažvelgus iš kitos varpinės - išvystamas kitas vaizdas. Čia kaip toje garsioje pasakėčioje apie lapę ir vynuoges. Taip ir mes savim nepasitikėdami, laukdami manos iš dangaus, teisiname savo neveiklumą. Suprantama, vyresniam žmogui keisti darbą ar ieškoti naujo yra sunkiau negu jaunam. Neretas jaunas ir veiklus silpnaregis ar neregys ieško sau tikrai patinkančio ir patrauklaus darbo. Tai darydami nevengia atsisveikinti su vienu darbdaviu ir pasisveikinti su kitu. Jaunam ne tiek svarbu, kiek laiko jis dirba vienoje darbovietėje. Jis ten gali išdirbti metus, pusė metų ar vos kelis mėnesius ir be jokių skrupulų, suradęs patrauklų darbo pasiūlymą, uždaro duris. Šis "Mūsų žodžio" pašnekovas ieško ir vis dar neranda veiklos, kurioje jis realizuotų savo sugebėjimus. Darbinę veiklą pradėjęs Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungoje (LASS), čia ilgai neužsibuvo ir iškeliavo laimės ieškoti į atvirą darbo rinką. Aleksėjus Konovas pakeitė kelias darbovietes, bet savo tikrojo pašaukimo dar nesurado. Vaikinas tik ką atsisveikino su viena socialine įmone ir dabar dairosi kito užsiėmimo. Jo planuose - tęsti pradėtas, bet kol kas sustabdytas studijas Kauno Vytauto Didžiojo universitete. 

Aleksėjus gimė Vilniuje, bet augo ir gyveno Tauragėje. Mokyklą lankė Kaune. Baigęs Prano Daunio aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre devynias klases, toliau mokėsi Vilniuje. Ten Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre gavo vidurinio išsilavinimo atestatą. Baigęs mokyklą įstojo į Kauno kolegijos Tauragės skyrių. Čia studijavo verslo pagrindus. Po studijų grįžo gyventi į Tauragę. Ten ilgai neužsibuvo, ieškodamas darbo persikraustė gyventi į Kauną. 

 

"M. Ž." Gyvenime esi praktiškas žmogus. Po vidurinės mokyklos, rinkdamasis studijų programas, ar galvojai apie būsimą veiklą bei darbą? 

A. K. Iš tiesų, gyvenime kaip futbole, gali žaidimo schemas braižyti kiek tik nori. Prasidėjus rungtynėms mažiausia smulkmena viską nubraukia ir jau žaidimo metu tenka koreguoti jo planą. Taip ir man: vidurinėje mokykloje svajojau studijuoti mokslus, susijusius su informacinėmis technologijomis, jiems iš anksto ruošiausi. Deja, į norimą specialybę įstoti nepavyko. Planus skubiai teko keisti ir čia atėjo laikas spontaniškumui. Pirmiausia norėjau būti arčiau gimtųjų namų, todėl studijas rinkausi Kauno kolegijoje, kuri Tauragėje turi savo filialą. Stodamas į verslo fakultetą nežinojau, kas tai yra ir ko aš mokysiuosi. Ilgainiui sužinojau apie verslo organizavimą, biurų struktūrą, funkcionavimą, personalo atrankos ir valdymo plonybes. Baigęs bakalauro mokslus galėjau dirbti tiek paprastu administratoriumi, tiek biuro vadovu. Netgi galiu steigti nuosavą verslą. Tik praėjus tam tikram laikui supratau, kad studijas pasirinkau tinkamas ir kad dėl jų nesigailiu. Gautoji specialybė pravertė ieškant darbo ir dirbant įvairiose darbovietėse. 

"M. Ž." Pats esi retas mano pašnekovas, savo darbinę veiklą pradėjęs Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungoje. Papasakok apie ją ir ar jauno žmogaus ambicijas patenkino šis darbas? 

A. K. Gavęs bakalauro diplomą dairiausi darbo. Kelis kartus buvau užėjęs į LASS Tauragės rajono filialą. Jo pirmininkas man pasiūlė mokyti kompiuterinio raštingumo neregius bei silpnaregius. Kaip jau esu minėjęs, nuo mokyklinio suolo svajojau apie informacines technologijas, o čia pasitaikė puiki proga. Ilgai nedvejodamas sutikau. Taip tapau kompiuterinio raštingumo mokytoju. Galvojau, kad neregiai ir silpnaregiai, gyvenantys Tauragėje ir aplinkinėse vietovėse, aktyviai įsijungs ir norės mokytis. Deja, kasdieniniame gyvenime viskas vyko kitaip. Tarp neregių kompiuterinio raštingumo pamokos, švelniai tariant, nebuvo populiarios. Į mokslus ateidavo vos vienas kitas. Man buvo keista kiekvieną dieną vaikščioti į darbą ir ten nieko neveikti. Troškau veiklos ir norėjau būti naudingas. Tai apie kokius lūkesčius čia galima kalbėti? Neslėpsiu, šiuo darbu nusivyliau. Esu įpratęs pinigus gauti už konkretų darbą, o ne už tai, kad visą dieną sėdi darbe nieko neveikdamas. Pradėjau ieškoti kito darbo. Iš pradžių žvalgiausi Tauragėje. Mažame miestelyje, nors ir jaunam žmogui, darbą surasti beveik neįmanoma. Paieškų ratą teko išplėsti. Taip mano akiratyje atsirado Kaunas. Jame ir susiradau kitą darbovietę. 

"M. Ž." Esi išimtis iš taisyklės - atsisveikinai su gimtąja LASS ir tavo darbinis kelias pasuko kiton pusėn. Kur jis nuvingiavo ir į ką atsirėmė? 

A. K. Persikėlęs gyventi į Laikinąją sostinę, iš karto darbo neradau. Savo gyvenimo aprašymus buvau išsiuntęs dešimčiai įmonių. Laikas ėjo, o aš jokių viliojančių pasiūlymų nesulaukiau. Man pasisekė. Draugės pažįstamas pasiūlė padirbėti Valakupių reabilitacijos centro Kauno skyriuje kompiuterinio raštingumo mokytoju. Žinoma, sutikau, nes šiek tie šioje srityje esu dirbęs. Pagaliau ir rinktis neturėjau iš ko. Centre kompiuterinį raštingumą dėsčiau žmonėms su regos negalia. Čia besimokančių turėjau daugiau. 

"M. Ž." Apie Valakupių reabilitacijos centrą sklando daug įvairiausių nuomonių. Gabesni neįgalieji nepatenkinti profesiniais mokslais ir jų kokybe, ar pritartum šiai nuomonei, o gal ją paneigsi? 

A. K. Labai sunkus ir taiklus klausimas. Kalbėsiu subjektyviai. Pradėsiu nuo mokomosios techninės bazės. Centre technika nėra naujausia. Kompiuteriai ir jų įranga moraliai pasenusi. Su ja neregį buvo stengiamasi paruošti darbo rinkai. Kaip gali tinkamai žmogų paruošti, jeigu dirbi su senomis operacinėmis sistemomis? Centro mokinių gautos žinios moraliai pasenusios. Žmogus, gavęs darbą ir prisėdęs prie kompiuterio, su juo nemokės dirbti, nes įstaigose įdiegtos naujausios operacinės sistemos bei programos. Kita opi problema - mokomosios programos. Manau, centre jos nėra tinkamai subalansuotos. Mokomosios programos turėtų būti sudarinėjamos ne visiems bendros, o specializuotos. Centro mokinių kompiuterinis raštingumas labai skiriasi. Vieni ateina mokytis niekada nesusidūrę su kompiuteriu, jiems reikia dėstyti visą abėcėlę. Kiti gi kompiuteriu moka dirbti ir puikiausiai naršo internete. Tokiems mokiniams derėtų sudaryti labiau patyrusiųjų programas ir su jais gilitis į specifinius dalykus, netgi į programavimą. Žvelgiant iš laiko perspektyvos, ši programa nebuvo tinkamai iki galo įgyvendinta. Gaila, bet baigusieji kompiuterių raštingumo kursus, tinkamai nebuvo paruošti darbo rinkai. Jie neatitiko rinkos lūkesčių. Su bendromis, pradinėmis, kompiuterio raštingumo žiniomis toli nenukeliausi. Kitas pagrįstas klausimas - kam centro mokiniai sugaišo devynis mėnesius ir gavę baigimo pažymėjimus tikrai neįsidarbins? 

"M. Ž." Šioje darbovietėje ilgai neužsibuvai. Kur pasukai toliau ir ar ilgai teko ieškoti naujo darbo? Gal pasirinkai sau naują, dar neišmėgintą sritį? 

A. K. Taip, po Valakupių reabilitacijos centro vėl teko ieškoti darbo. Ilgainiui suradau sau patrauklią sritį. Klaipėdoje įsikūrusioje socialinėje įmonėje UAB "Eurotela" įsidarbinau telemarketingo specialistu. Kitais žodžiais tariant, telefonu ieškodavau užsakovams naujų klientų. Čia išdirbau aštuonis mėnesius. Darbas nebuvo sunkus. Dirbau ne įstaigoje, o namuose Kaune. Su darbdaviais bendravau nuotoliniu būdu. Su bendradarbiais buvau susitikęs tik vieną kartą - kursuose. Iš pradžių darbas patiko, bet vėliau, stebėdamas įmonės valdymą supratau, kad vadovai daro nedovanotinų klaidų. Dėl to pradėjo kentėti mūsų atlyginimai. Kuris darbuotojas dirbs už dviejų šimtų eurų atlygį per mėnesį? Kita vertus, darbdaviai paviršutiniškai atrinkdavo mums galimus klientus. Štai pavyzdys: vieną savaitę ieškom klientų servisui, kitą - valymo įmonei. Gavus telefonus, paaiškėdavo, kad grupė atrinkta nekruopščiai. Dėl šių priežasčių nukentėdavo darbo efektyvumas. Dirbant telemarketinge būtina kiekvieną savaitę gauti efektyvumo veiklos ataskaitas, kurias privalėjo paruošti darbdaviai. Deja, kiekvieną savaitę tokio pobūdžio ataskaitų negaudavome, netgi ne kiekvieną mėnesį jas atsiųsdavo. Visos minėtosios priežastys ir nulėmė tolimesnius mano veiksmus. Su šia įmone atsisveikinau šiemet birželio viduryje. Dabar vėl stoviu kryžkelėje. 

"M. Ž." Ketini vėl mokytis. Kur pasuksi šį kartą - gvildensi teorinius mokslus ar krimsi praktinius, susietus su konkrečia profesija? 

A. K. Iš tiesų, dabar pasiryžęs tęsti pradėtas ir prieš kurį laiką sustabdytas studijas. Pradėjau studijuoti Kauno Vytauto Didžiojo universitete socialinių mokslų fakultete. Ši mokslų sritis man dar ne itin gerai žinoma. Galvojant apie turimas žinias ir dar gaunamas studijų metu, tai abu tarpusavyje susieti dalykai ir tikrai pravers būsimam darbe. Dar kol kas nesu apsisprendęs dirbti samdomą darbą, o gal steigsiu nuosavą verslą. 

"M. Ž." Seniai esi LASS narys. Ar aktyviai dalyvauji jos veikloje? 

A. K. Tikrai stengiuosi dalyvauti. Žinoma, šį dalyvavimą riboja laikas ir mane dominančios veiklos. Pastebiu, kad mūsų organizacijoje trūksta aktyvios jaunimo veiklos. Man tai yra ganėtinai keista. Įdomiausia tai, kad jauni neregiai trokšta veiklos ir labai greitai ja užsidega. Jie tikisi, kad viskas bus paduota ir nudirbtas visas darbas, bet susidūrę su problemomis, greitai pasiduoda ir nuleidžia rankas. Kalbu apie tą pačią jaunimo reikalų tarybą, kuri nuleido rankas ir nebegavo įgaliojimų veikti toliau. Iš paskutiniųjų aktualijų stebina organizacijos konservatyvus požiūris į tam tikrus reiškinius. Štai LNK televizijoje vykstantis projektas. Pasigendu aktyvesnės LASS pozicijos ir aiškaus jo vertinimo. Esu dalyvavęs ne vienoje LASS organizuojamoje veikloje. Kalbu apie įvairiausius mokymus bei vasaros stovyklas. Šie projektai metai iš metų tokie patys arba labai panašūs. Dabar ir galvoju, ką man galėtų pasiūlyti naujo, kad aš susidomėčiau ir aktyviai dalyvaučiau LASS veikloje. Deja, nors per suvažiavimą deklaruotas keitimasis, organizacijos vizija bei misija, o iš tikrųjų liekame konservatyvūs ir neimlūs naujovėms. 

"M. Ž." Ačiū už pokalbį. 

 

Kalbėjosi Henrikas STUKAS 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]