MUMS RAŠO

Danutė Marcelė BALČIŪNIENĖ

RENKAMĖS TEATRĄ

Devyneri...šiemet jau devyneri metai nuo pirmųjų Klaipėdos regos ugdymo centro (RUC) mėgėjų teatro trupės "Palėpė" žingsnių. 

- Aš, neregė, scenoje?! Juk niekada nevaidinau, na, nebent vaikų darželyje, - prieš devynerius metus kalbėjo Audronė, beje, labai greitai surizikavusi pabandyti, ir iki šiol dalyvaujanti visuose "Palėpės" vaidinimuose. 

- Mane tai įsiviliojo apgaule, na, "paspendė žabangas" - vis kviesdavo į salę pasižiūrėti, kai repetuodavo, net nepajutau, kaip atsidūriau scenoje,- teigia kitas artistas. 

Beje, tokiu pat būdu pabandyti artisto duonos siūloma visiems suaugusiems RUC programų dalyviams, o ir priimami visi norintys. 

- Jau įpusėjus tuo metu statomai pasakai "Laumės verpėjos", pritrūko karaliaus, nes jį vaidinęs dalyvis susirado darbą. Sutikau padėti. Taip iki šiol. Na, kad visai nesulaukėčiau savo kaime. 

- Labai pablogėjus regėjimui netekau darbo, trylika metų išsėdėjau namuose. Kai mane atsitiktinai surado ir pakvietė ne tik į Klaipėdos regos ugdymo centrą, bet ir vaidinti teatro trupėje "Palėpė", iškart sutikau. Niekada nepamiršiu pirmojo Raganos vaidmens. 

- Išėjus į pensiją išsipildė vaikystės svajonė... 

Taigi, anot paskutinio pirmosios pastatytos pjesės "Tinginys Jonas" sakinio,- "kaip likimo lemta, taip ir įvyko". Na, o jei nuoširdžiai ir draugiškai dirbi, anksčiau ar vėliau ateina ir įvertinimas. 

* * * 

Viskas prasidėjo dar 2017 metų pradžioje, kai Lietuvos nacionalinis kultūros centras pasiūlė mėgėjų teatrams, minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį bei pagerbiant Mažosios Lietuvos mąstytoją, humanistą, rašytoją Vilhelmą Storostą-Vydūną, dalyvauti 2018 m. Dainų šventės "Vardan tos..." Teatro dienoje "Sau, tautai, žmonijai". Pamaniau: "Kodėl ir mums, Klaipėdos regos ugdymo centro teatro trupei "Palėpė", nepabandžius?" Kilo idėja kartu paminėti ir organizuoto aklųjų švietimo 90-metį. Talkinant RUC pedagogėms Giedrei Jakaitei ir Loretai Aukštuolienei, pavyko sukurti originalų scenarijų pavadinimu "Renkamės šviesą", kuriame Vydūnas diskutuoja su Pranu Dauniu, Lietuvos kariuomenės savanoriu, Lietuvos organizuoto aklųjų švietimo pradininku, lietuviškosios brailio abėcėlės sudarytoju. Nelengvas kūrybinis darbas nenuėjo veltui - 2017 m. lapkričio mėn. kolektyvas sėkmingai dalyvavo peržiūroje Plungės kultūros centre ir buvo pakviestas dalyvauti 2018 m. jubiliejinės Dainų šventės Teatro dienoje. Esame dėkingi LASS tarybai, skyrusiai lėšų transportui nuvykti ne tik į Vilnių, bet ir į generalinę Dainų šventės repeticiją Telšiuose. 

"Renkuosi šviesą" - ne vienintelė premjera šiais mokslo metais. 2018 m. gegužės 25 d. "Palėpė" savo suaugusius žiūrovus pradžiugino dar vienu premjeriniu spektakliu - W. Koziebrodskio vieno veiksmo komedija "Dėdė atvažiavo". 

Klaipėdos regos ugdymo centro socialinio ugdymo skyriuje teatro trupė "Palėpė", po metų švęsianti savo veiklos 10-metį, susibūrė 2009-ųjų rudenį. Tuomet sumaniau savo įgytas profesijas - lituanistės, mokyklinio teatro režisierės ir tiflopedagogės - "sukalti" į vieną visumą. Svarbiausias tikslas buvo per vaidybą gilinti suaugusių neregių orientacijos ir mobilumo, savarankiškumo, komunikacijos bei kalbinius įgūdžius, lavinti atmintį ir skiepyti meilę teatro menui. Šiandien jau galime džiaugtis pasiektais rezultatais - neregiai, kurių nemaža dalis artisto duoną išbandė tik įsilieję į "Palėpės" gretas, laisvai juda scenoje, stengiasi aiškiai, raiškiai, garsiai ir taisyklingai kalbėti, sugeba įsijausti į atliekamo personažo vaidmenį, įgijo drąsos, pagilino savitarpio pagalbos, savarankiškumo įgūdžius, pagaliau, artimiau susipažindami su teatro menu, tiesiog turiningai, naudingai ir linksmai praleidžia laiką džiaugdamiesi sukurtais vaidmenimis bei pasirodymais. Nebeliko scenos baimės, net kai kartais būna išsiblaškę, nedėmesingi ar tiesiog kvailioja per repeticijas, žinau, kad vaidindami žiūrovams susikaups ir parodys visus savo sugebėjimus. Keitėsi ir trupės žmonės: pirmame mūsų pastatytame veikale - pasakoje "Tinginys Jonas" dalyvavo tik viena neregė, kiti turėjo bent jau minimalų regos likutį, o dabar yra spektaklių, kuriuose vaidina 5, 6 aklieji ir šeši septyni šiek tiek primatantys artistai, kuriuos kartais per ryškios šviesos taip pat laikinai apakina. Žodžiu, neregiams ar net silpnaregiams scenoje gali atsirasti įvairiausių nenumatytų kliūčių, todėl didelis ir labai atsakingas vaidmuo tenka talkinantiems savanoriams bei RUC socialinio ugdymo skyriaus darbuotojams tiek vaidinimo metu, tiek statant spektaklį. Spektakliukus, kuriuose visada nemažai muzikos ir dainų, kuriame kartu su meninio ugdymo (muzikos) mokytoja Loreta Aukštuoliene, ne ką mažesnis socialinės darbuotojos Jūratės Surailovienės indėlis, pedagogės Viktorijos Paimbrekytės-Jonauskienės. 

Per tuos devynerius metus sukūrėme dešimt ilgesnių ar trumpesnių vaidinimų, keletą vienkartinių inscenizacijų. Pastatytus kūrinėlius rodome ugdymo įstaigose, globos namuose, aklųjų organizacijose, dalyvaujame įvairiuose projektuose, konkursuose, festivaliuose. 

2014 m. už parodytą pjesę-pasaką "Laumės verpėjos" neįgaliųjų teatrų festivalyje-konkurse "Begasas" laimėjome pagrindinį prizą, 2016 m. teatro trupė "Palėpė", parodžiusi muzikinį vaizdelį "Paskutinį kartą", tapo respublikinio neregių meno mėgėjų festivalio-konkurso "Aš muzika, daina ir meile dalinuos" laureate. 2017 m. - pasaka "Amatą mokėsi - išsigelbėsi", parodyta VII tarptautiniame neįgaliųjų teatrų festivalyje "Begasas", laimėjo nominaciją "Už kalbos raiškumą". 

Būna, kad mūsų teiraujasi, kaip aklieji susiorientuoja scenoje, ar skaičiuoja žingsnius? Tiesą pasakius, kartais su aklaisiais paskaičiuojame, kiek žingsnių ir į kurią pusę žengti, o šiaip viską sprendžiame paprastai - stengiamės, kad šalia aklojo būtų šiek tiek primatantis ar regintis žmogus, apgalvojame orientyrus ir kiekvieno neregio orientacijos galimybes. Jei vaidiname kitoje scenoje, būtinai su ja supažindiname kiekvieną atlikėją, ypač neturintį regos likučio. Svarbiausia siekiame, kad mūsų artistai nieko dirbtinai nevaidintų, o tiesiog pabūtų vieno ar kito personažo kailyje ir per visą spektaklį iš savo vaidmens "neiškristų". O tai, patikėkite, tikrai nelengva. Neafišuojame aklumo, todėl neįgaliųjų festivaliuose tarp artistų su ratukais, kurčiųjų ar turinčių proto negalią, atrodome patys sveikiausi. Sudėtingiau būna su rūbais, ypač su dekoracijomis, kartais net iki ašarų, nes tokio specialisto savo komandoje neturime, bet ir čia sulaukiame pagalbos iš RUC vadovų, visada pasiruošusios padėti pedagogės Zitos Jakienės, dailininkės Jūratės Šatkutės. Kartais pagalvoju: profesionaliame teatre dirba visas specialistų būrys, skiriamos lėšos rūbams, dekoracijoms, režisierius pasirenka artistus numatytai pjesei, o mums tenka ne tik pačioms surasti tinkamą pjesę, pritaikyti ją mūsų atlikėjams, režisuoti, parinkti muziką, efektus, bet ir pasirūpinti dekoracijomis, rūbais, rekvizitu. Nėra jokios galimybės pasinaudoti šviesos efektais, kitomis scenos galimybėmis, bet užtat kaip smagu būna savo komandos darbą išvysti scenoje, matyti, kaip kūrybingai, nuotaikingai, smagiai ir laisvai atlikėjai įsikūnija į jų atliekamus personažus. 

Nepamirštame ir žiūrovų. Kad neregiams, atėjusiems pažiūrėti mūsų vaidinimų, būtina papildoma informacija, supratau tik pradėjusi statyti pirmąjį spektaklį - ten buvo scena, kur motulė, skambant muzikai, be žodžių ilgokai laksto apie savo tinginį sūnų. Regintys žiūrovai juokiasi, ploja, o akliesiems visai neaišku, kas vyksta. Tuomet ir sugalvojau, kad reikalingi papildomi personažai, kurių užduotis būtų perteikti informaciją, skirtą neregiui žiūrovui. Šitaip pirmajame spektaklyje atsirado juokdarys ir juokdario mokinės, vėlesniuose - ragana, keliautojas. Šitaip, pasitelkdami aktorinio meistriškumo įrankius, kartu su visa RUC socialinio ugdymo skyriaus darbuotojų komanda siekiame išmokyti neregius atsikratyti dalykų, kurie trukdo jiems atsiskleisti, tapti savarankiškais - kompleksų, baimių, manymo, kad kažko nesugeba, skiepijame meilę teatro menui ir mokome tiesiog džiaugtis gyvenimu.