TURINT LAIKO

Giedrė REČIŪNIENĖ

STEBUKLINGAS AUGALAS

Pavasaris, pats laikas sėti prieskonius, gėles ir kitokius augalėlius. Paskubėkime ir rudenį neatsidžiaugsime derliumi. Prie jau pasirinktų prieskoninių augalų ar darželio gėlių šiemet pasisėkite dar vieną, gal dar nesėtą augalą - juodgrūdę. Štai kas apie ją rašoma: "Sunku patikėti, bet nuo seno darželiuose auginama kukli gėlytė juodgrūdė išties yra kone stebuklingas augalas, minėtas senovės medicinos traktatuose ir garbintas faraonų. Tikima, kad garsioji Nefertitė būtent dėl jos galėjo pasigirti puikia oda. Juodgrūdžių aliejaus buvo aptikta ir faraono Tutanchamono kapavietėje, o papirusuose įamžinta, kad jis be šio aliejaus niekur nekeliaudavo." 

Prancūzai juodgrūdes pavadino keturių skonių prieskoniu. Juodgrūdžių skonis ir kvapas aštrokas. Galime sakyti, kad kaip pipirų, tačiau aromatas primena dar ir raudonėlius su čiobreliais bei šiek tiek - kmynus. Prancūzai įvardija visą tą derinį kaip muskatą su žemuogės kvapu. Verta paragauti, juolab kad šių sėklų pasiūla dabar labai nemenka, jei nenorėsime prisirinkt iš savo gėlyno. 

Pagal neįtikėtinas, senovės medikų traktatuose nurodomas gydomąsias savybes, juodgrūdžių sėklos pralenkia net pagarsėjusius prieskonius. Arabai sakydavo, kad šios sėklos gali pagydyti nuo bet kurios ligos, išskyrus mirtį. Karolis Didysis taip mėgo šiuos augalus, kad įsakė juos sodinti visoje Frankų imperijoje. Stulbinantys XX a. 9 - ajame dešimtmetyje amerikiečių atlikto tyrimo rezultatai liudija, kad juodgrūdžių aliejus ne tik aktyviai stiprina imunitetą, bet ir naikina bakterijas veiksmingiau nei penki stipriausi to meto antibiotikai. 

Juodgrūdės dar vadinamos muskato žiedais, itališkomis kalendromis, juodaisiais sezamais ir juodaisiais kmynais, bet nė su vienu iš šių augalų neturi nieko bendra. Europoje juodgrūdės labiau žinomos kaip žavios vienmetės gėlės, žydinčios melsvais, baltais ar raudonais žiedais. Nors šie augalai kilę iš Viduržemio jūros kraštų, jie atsparūs šalčiui, ištveria pavasarines šalnas, beveik neserga ir jų nepuola kenkėjai, sėjamos į atvirą gruntą anksti pavasarį arba prieš žiemą. 

Juodgrūdės nereiklios dirvai, tačiau mėgsta saulėtą vietą. Labai patinka, jei sėjama ten, kur prieš tai augo mėšlu tręšiamos daržovės. Sudygsta per savaitę ar dvi, žiūrint koks oras. Kartą pasėtos, vėliau dažnai išsisėja pačios. Žydi apie du mėnesius, o sėklas reikia rinkti, kai prasiveria du trečdaliai dėžutės. Stiebai nupjaunami ir baigiami džiovinti patalpoje, panašiai kaip aguonos. 

Tad koks jų poveikis ir nauda? Juodgrūdės neerzina skrandžio gleivinės, dezinfekuoja ir gerina virškinimą. Sėklos taip pat mažina vidurių pūtimą, švelniai tonizuoja, gerina regėjimą. Saugo nuo depresijos, todėl ypač naudingos rudenį ir pavasarį. Teigiama, kad juodgrūdės mažina nuovargį ir skatina šviesias mintis, gerina trumpalaikę atmintį. Juodgrūdės padeda sušilti sušalus, lengvina apsinuodijimą, mažina patinimus įkandimo vietoje. Gelbsti susirgus plaučių uždegimu, krečiant drebuliui, o geriant jų arbatą tuščiu skrandžiu, suteikia veido odai skaistumo. Juodgrūdžių aliejus yra puiki priemonė odai gydyti, jis tonizuoja, didina elastingumą, mažina uždegimą, gydo seborėją, padeda mažinti celiulitą, kovoti su grybeliu. Šie augalai atbaido kandis bei uodus, o deginant sėklas galima atbaidyti net gyvates. Nuolat vartojant juodgrūdės varo šlapimą, skatina tulžies išsiskyrimą, lengvina atsikosėjimą, švelniai laisvina vidurius, skatina pieno gaminimąsi, o jų arbata gydo podagrą, reumatą ir radikulitą. Juodgrūdės padeda normalizuoti sutrikusią kepenų veiklą. Mokslininkai jose aptiko gyvybiškai svarbių riebiųjų rūgščių, kurios stimuliuoja naujų organizmo ląstelių atsiradimą. Arabų gydytojai rekomendavo suvalgyti 3 gramus maltų su medumi sumaišytų sėklų atminčiai gerinti. Sėklos, skirtos prieskoniams, saugomos sandariai uždarytuose stikliniuose induose, o prieš vartojimą rekomenduojama lengvai sutraiškyti arba lengvai apkepti augaliniame aliejuje. Indų ir arabų patiekaluose juodgrūdžių beriama į daržovių troškinius, ryžius, konservus, padažus, mėsos patiekalus, gaminant paukštieną ar žuvį. Žinoma, dedama ir į įvairius papločius. 

Europos virtuvėje jų prireikia konditerijoje, verdant kompotus, kisielius, pudingus. Kartais grūdelių barstoma į salotas ir sriubas, o žiedų net dedama į uogienes. Ypač tinka verdant uogienę iš agrastų - ji kvepia žemuogėmis.