NETEKOME

 

ATSISVEIKINUS SU VANDA BOREIKIENE


Vanda BoreikienėDarbas pirmuosius žingsnius žengiančioje tuometinėje Lietuvos aklųjų draugijoje (dabar - LASS), beveik pusė šimtmečio atiduota akliesiems ir silpnaregiams mokiniams Kauno aklųjų (vėliau - silpnaregių) mokykloje. Klasikinės filologijos studijos, gimtoji kalba, pranešimai, skaityti mokslinėse konferencijose, straipsniai, apdovanojimai, pagaliau - pačios išleista kukli, santūriai atvira eilėraščių knygelė... 

Šių metų balandžio 12 dieną Kaune, Eigulių kapinėse, į paskutinę kelionę palydėta viena daugiausiai aklųjų ir silpnaregių švietimui nusipelniusių mokytojų - Vanda Boreikienė. Palydėta kukliai, pernelyg kukliai, galėtume sakyti, net mūsų pačių deramai paskutinį kartą neprisiminta ir nepagerbta. Dabar jau nebėra prasmės aiškintis, kas žinojo, o kas - nežinojo, kas ir kodėl nepasakė, nepranešė... Akivaizdu: gyvename nesibaigiančiame Šiandien, nuolat skubėdami, bėgdami iš vieno projekto į kitą, iš renginio į renginį, bijodami pavėluoti, nesuspėti įšokti į pajudėjusį traukinį ir laiku iš jo iššokti... Nebėra praeities, istorijos, atminties, beveik nebeliko ją perduodančių ir ją perimančių. Prieš du mėnesius paminėjome Lietuvos aklųjų švietimo 90-metį - vos vienas renginys ir tas Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Tarsi nebūtų visų aklųjų sukaktis, tarsi Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras nebūtų tiesiogiai išaugęs iš Kauno aklųjų instituto ir jo tradicijų? Tarsi niekada jų ir būti nebuvę... 

Vanda Boreikienė (Daunoravičiūtė) gimė 1927 metų rugpjūčio 25 dieną Panevėžyje, mokėsi Panevėžio 2-ojoje gimnazijoje. Ją baigusi 1945 m. pradėjo studijuoti klasikinę filologiją Vilniaus universitete. Buvę Kauno aklųjų mokyklos mokiniai dar prisimena, kaip lietuvių kalbos mokytoja senąja graikų kalba jiems cituodavusi "Iliadą" ar "Odisėją". Oficialiai teigiama, kad būsimosios pedagogės pažintis su neregiais prasidėjo 1946 m., kai studijuodama dirbo tuo metu besikuriančios Lietuvos aklųjų draugijos organizaciniame biure. Tačiau LASS senbuviai prisimena, kad viskas buvę kiek kitaip: būsimoji aklųjų mokytoja su neregiais susitikusi dar besimokydama Panevėžyje. Tuomet ji pradėjusi bendrauti su savo kaimynu, taip pat panevėžiečiu, regėjimo netekusiu Mykolu Poznansku. 

1951 m. V. Boreikienė pradėjo dirbti Kauno aklųjų internatinėje mokykloje: iš pradžių - lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, o nuo 1960 m. - direktoriaus pavaduotoja mokymo reikalams. 1975 m. mokyklą reorganizavus į Kauno silpnaregių vidurinę mokyklą, tapo jos direktore. Šias pareigas ėjo iki 1986 m. rugsėjo mėn., vėliau toje pačioje mokykloje dirbo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Jos pastangomis silpnaregių mokykloje vėl pradėta priiminėti nematančius vaikus ir mokyti brailio rašto. V. Boreikienė daug metų globojo mokyklos literatų būrelį. Jo "žaizdrą" perėjo praktiškai visi aklieji literatai baigę senąją Kauno aklųjų mokyklą. 

Per keturiasdešimt šešerius darbo mokykloje metus V. Boreikienė daug nuveikė Lietuvos aklųjų labui, skatino jų saviraišką, gabius neregius ragino studijuoti aukštosiose mokyklose. Turėdama darbo su aklaisiais patirties, rašė straipsnius į žurnalą "Mūsų žodis" ir kitus periodinius leidinius, skaitė pranešimus respublikinėse ir tarptautinėse konferencijose, Lietuvos aklųjų švietimo jubiliejiniuose minėjimuose. Buvo aktyvi LASS pirmtakės - Lietuvos aklųjų draugijos narė, teikė įvairių siūlymų, kaip gerinti aklųjų švietimą. 1998 m. LR Prezidentas Valdas Adamkus už nuopelnus aklųjų švietimui V. Boreikienę apdovanojo padėkos raštu. 2011 m. padėką už ilgametį darbą aklųjų labui jų mokytojai įteikė LR Seimo pirmininkė Irena Degutienė. 

Daugeliui V. Boreikienės bendražygių ir buvusių mokinių malonia staigmena tapo 2008 m. Lietuvos aklųjų bibliotekos išleista jos eilėraščių knygelė "Gyvenimo sūkuriuos". Joje randame ir tokias eilutes: "Einu pro šalį, žvelgiu į langus, sutvinksi skaudžiai širdis.../už jų mano metai/prasmingi ir gražūs,/už jų nuostabi praeitis" ("Mokyklai"). 

Kažkas iš romėnų klasikų, kuriuos V. Boreikienė jaunystėje studijavo, yra ištaręs pranašiškus žodžius: "Ne viskas miršta". Mes nežinome ir niekada nesužinosime, kas lieka žmogui išėjus anapus, bet visa savo esybe jaučiame, kad žemiškųjų sielvartų ir skausmų ramintoja Mirtis pasiglemžia ne viską. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]