TAI ĮDOMU

 

AR REALYBĖ MUMS BUS TINKAMA?


Tūkstančius metų realybė buvo viena. Žmogus joje prisitaikė gyventi. Prisitaikė ir jo regėjimas. Medžiotojai vyrai per tūkstančius metų priprato žiūrėti į tolį, žolių rinkėjos moterys - geriau matyti iš arti. Laikui bėgant kilo poreikis realybę fiksuoti. Taip atsirado pasakojimai, piešiniai, raštas, knyga. Galiausiai atėjo laikas kompiuteriams. Su jais atsirado kelios naujos realybės rūšys. Kokios jos yra ir kaip jose "jaučiasi" žmogaus regėjimas, sutiko papasakoti Baltijos technologijų pažangos instituto techninis direktorius Audrius Zujus

 

Vytautas Gendvilas: Papasakokite apie save ir įstaigą, kuriai atstovaujate. 

Audrius Zujus: Esu ne tik Baltijos pažangių technologijų instituto techninis direktorius, bet ir jo bendrasavininkis. Institutas - privati įstaiga. Jį sukūrė keli Vilniaus universitetą baigę mokslininkai. Jie norėjo daryti mokslinius tyrimus, teikti įmonėms ir įstaigoms paslaugas. Prieš dvejus su puse metų prie jų prisijungiau kaip dalininkas. Taip pat dirbu informacinių technologijų konsultantu. Daug dirbu bankininkystės, virtualiosios realybės srityse. 

V. G. Žmogus tūkstančius metų gyveno realų gyvenimą. Vykstant pažangai ėmė rastis naujų realybių. Kodėl taip atsitiko ir kokios tos realybės? 

A. Z. Į žmogų galima žiūrėti iš dviejų pusių: viena - psichologinė, kita - technologinė. Iš technologinės pusės žiūrint žmogui visada buvo įdomu padaryti tai, kas yra nauja, ir tai, kas yra įmanoma. Atsiradus kompiuteriams pirmieji virtualiosios realybės bandymai atlikti praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje. Į pagalbą pasitelkus didžiulius ekranus pirmą kartą žmogui sukurtas erdvinis 3D vaizdas. Kitaip tariant, žmogui parodytas vaizdas, lyg šis jį matytų realybėje, o ne ekrane. Iš pradžių ši technologija naudota atliekant eksperimentus. Praktiškai ji pritaikyta lėktuvų naikintuvų pilotų mokymui. Ši sritis ir tobulino virtualiąją realybę. Atsiradus mobiliesiems telefonams įvyko šios srities "sprogimas". Techniškai 3D technologija dabar pasiekiama kiekvienam. Iš psichologinės pusės pažvelgus į virtualiąją realybę ir paklausus, kam to reikia, klausimą reikėtų peradresuoti tiems, kas pirmieji pradėjo piešti ar rašyti knygas. Jų nebepaklausime, bet patys galime teigti, kad tai skatino poreikis keliauti, pažinti, suprasti naujus dalykus. 

V. G. Anksčiau buvo viena realybė. O kokių realybių esama dabar? 

A. Z. Žiūrint iš technologinės pusės, realybė patyrė lėtą normalią evoliuciją. Iš pradžių buvo nespalvotas kinas. Po to - spalvotas. Buvo nespalvota televizija, tada - spalvota. Vėliau atsirado 3D kinas. Jis vaizdui suteikė šiek tiek gylio - kelis sluoksnius. O tuomet atsirado technologijos, galinčios kiekvienai akiai sukurti atskirą vaizdą taip sukuriant realybės jausmą. Galiausiai tokį įrenginį atsirado galimybė užsikelti ant veido virtualiosios realybės akinių pavidalu. Su šiais akiniais pasukiojus galvą į šonus, vaizdas keičiasi taip, kaip tikrovėje. Taip gavome reiškinį, kuris pavadintas virtualiąja realybe. Joje galime rodyti ne tik 3D filmus, bet ir sukurtus virtualius pasaulius, kurių tikrovėje gali ir nebūti. 

V. G. Įprastame kine mes žiūrime į ekraną. Gal virtualiosios realybės kine mes galime nuo ekrano nusisukti bet kuria kryptimi ir žiūrėdami tą patį kiną, matyti visai kitus vaizdus? 

A. Z. Yra dviejų tipų virtualiosios realybės filmai. Vieni primena įprastą filmą - trimačiai. Vaizdas ne plokščias, o erdvinis. Kita rūšis yra 360 laipsnių kampu rodomas kinas. Filmuojama specialiomis kameromis, kurios vaizdą fiksuoja į visas puses. Tada žiūrėdami tokį filmą galime galvą sukinėti kur norime. Tokių filmų galima pasižiūrėti "YouTube" platformoje vaizdą judinant kompiuterio pele. Virtualiosios realybės akiniai tokį vaizdą leidžia žiūrėti sukinėjant galvą į norimą pusę. 

V. G. Ar nuo žiūrėjimo krypties keičiasi ir kino filmo siužetas? 

A. Z. Virtualiosios realybės filmai yra pakankamai naujas išradimas. Kūrėjai stengiasi vaizdą ir vyksmą suorganizuoti taip, kad būtų žiūrima viena konkrečia kryptimi. Tokie filmukai būna pakankamai trumpi. Kūrėjai, naudodami garsą, specialiuosius efektus, vyksmą stengiasi žiūrovą "nuvesti" reikiamu keliu. Juk ir gyvenime mes esame priversti tikrovę stebėti tam tikra kryptimi. Vienu metu į visas puses nežiūrime. Šie filmai kuriami taip, kad žmogus patirtų tam tikrą jausmą, pavyzdžiui, atsidurtų džiunglėse ar kosmose. Kita tokių filmų rūšis - žmogus perkeliamas į konkrečią, jam įdomią vietą. Tokia dokumentika labai tinka 360 laipsnių kampu kuriamiems filmams. Jungtinės Tautos, rinkdamos labdarą Sirijos gyventojams, sukūrė subombarduoto Alepo miesto vaizdą. Tokio filmo žiūrėjimas žmones skatino daugiau aukoti nukentėjusiems, nes jie geriau suprato tų žmonių padėtį. 

V. G. Kompiuterių pažangą į priekį "stūmė" pramogos ir karinė pramonė. O kas į priekį "stumia" virtualiąją realybę? 

A. Z. Dabar su virtualiąja realybe esame tame etape, kai ji jau pasiekė pramogų lygį. Prieš tai ji buvo praktiškai naudojama vien tik mokslams ir treniruokliams. Dabar prasideda pramogos ir civiliniai mokymai. Manau, kad virtualią realybę turės atrasti muziejai. Taip pat ji labai tiks ir mokymuisi. Kaip pavyzdį galėčiau paminėti priešgaisrinės apsaugos virtualias pratybas. Viena, kai tu skaitai apie gaisrą, kita - kai tau sudaroma galimybė vizualiai į jį "pasinerti". Besimokantysis virtualioje realybėje turi galimybę suklysti ir pamatyti, kas atsitiks padarius klaidą. Pavyzdžiui, elektrikas supainioja laidus ir čia pat pamato savo klaidos rezultatą. 

Artimiausius dešimt metų pasiūla dar bus kiek ribota. Taip yra todėl, kad virtualioji realybė - aukšto lygio energijos ir jėgų reikalaujantis potyris. Televizoriaus stebėjimas daug jėgų nereikalauja. O virtualiojoje realybėje mes esame aktyvūs - judame, žaidžiame, dalyvaujame vyksme. Po tokio aktyvaus žiūrėjimo valandos jaučiamės ganėtinai pavargę. Dabar sukurtų žaidimų žmonės dažniausiai ilgiau valandos nepažaidžia. 

V. G. Dar viena realybė, apie kurią nekalbėjome, yra papildytoji realybė. 

A. Z. Papildytoji realybė - jau aptartos virtualiosios realybės suderinimas su mus supančia tikrove. Papildytojoje realybėje mes realų pasaulį papildome virtualiais daiktais. Užsidėję 3D akinius pradžioje užfiksuojame esamą realybę, o po to įsikeliame virtualiosios realybės objektus. Galima sakyti, kad ši technologija yra savo tobulėjimo pradžioje. Po gero dešimtmečio, tikiuosi, nebereikės atskirų ekranų: galėsime užsidėti specialius akinius ir ją patirti. Galėsime kambarius pasipuošti virtualiais meno šedevrais, daiktais, kasdien keisti būsto sienų spalvas ir panašiai. Tai matys tie, kam mes leisime matyti. Darbe visi vienu metu galėsime žiūrėti į tik virtualioje realybėje egzistuojantį didžiulį ekraną. 

V. G. Iš prasižengusio darbuotojo atėmei papildytosios realybės akinius ir jis darbe nebedalyvauja? 

A. Z. Taip. Arba informaciją valdantis žmogus jam gali rodyti visai kitą informaciją. Tai bus dar viena technologinė revoliucija. Tai bus po kokių dešimties, penkiolikos metų. Kad ateitų toji graži ateitis, reikia dar nemažai nuveikti. 

V. G. O kaip šiose realybėse jausis žmogus su blogu regėjimu arba visai jo neturintis? 

A. Z. Tiek virtualioji, tiek ir išplėstoji realybės yra dažnai minimos spaudoje, tačiau realiai jomis pasinaudoti galima dar labai mažai. Palyginimui galiu pasakyti, kad koncernas "Apple" per dieną parduoda daugiau savo išmaniųjų telefonų, nei visi gamintojai virtualiosios realybės akinių per metus. Virtualiosios realybės akiniai - tai įrenginys, kurį sudaro du ekranai, įmontuoti į vieną "dėžutę" - po vieną ekraną kiekvienai akiai. Gera čia yra tai, kad į tą "dėžutę" arba specialų šalmą žmogus gali įlįsti su tikraisiais savo akiniais, jeigu juos nešioja. Dauguma programuotojų akinius nešioja, matyt, todėl jie ir padarė virtualiosios realybės akinius tokius, kad pro juos žiūrint nereikėtų nusiimti tikrųjų akinių. 

V. G. Gaila, kad tarp kūrėjų yra mažai neregių - tai ir apie juos būtų pagalvota. 

A. Z. Virtualiojoje realybėje labai svarbus yra vaizdas. Tačiau ne mažiau svarbus yra ir garsas. Jam užrašyti yra daugybė būdų ir metodų. Vienas jų angliškai pavadintas binoral audio. Jis pastebėtas dar XIX amžiaus pabaigoje. Jo esmė: laikant mikrofonus arti žmogaus ausų, galima užrašyti erdvinį garsinį vaizdą. Šitaip garsui galima suteikti konkrečią vietą mus supančioje aplinkoje. 

V. G. Tokiu būdu, matyt, galima patikslinti tai, ko nepavyko tiksliai atvaizduoti garsu? 

A. Z. Būtent. Garsas virtualiojoje realybėje yra labai svarbus. Jis ir priverčia žmogų galutinai patikėti virtualiąja realybe. Visiškai nematančiam žmogui galima specialiai pritaikyti virtualiosios realybės garsą. Silpnaregiui, matyt, bus galima pritaikyti ir vaizdą jį padidinant, pamažinant ar pritaikant pagal regėjimo sutrikimą. Papildytoje realybėje, jai ištobulėjus, manau, taip pat bus galima vaizdą pasididinti, pasimažinti, virtualius elementus pritaikyti taip, kad jie būtų gerai matomi ir blogą regėjimą turintiems žmonėms. Šiandien šios technologijos žengia pirmuosius žingsnius. Prietaisai yra sunkūs, veikia trumpai. Minėtoms technologijoms paplisti reikia ir šiokios tokios technologinės pažangos. Mūsų laukia įdomi ateitis, suteiksianti mums supergalių. 

 

(bus daugiau) 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]