NEREGYS DARBO RINKOJE

PO SAVANORYSTĖS VĖLIAVA

Padėdamas kitiems - padedi sau! Šia nuostata gyvenime vadovaujasi jauna silpnaregė mergina. Gal atjautos ir atidumo kitiems ją išmokė brolis, kuriam kartas nuo karto prireikia pagalbos. Merginos brolis - neregys. Todėl nepaisydama intensyvaus studijų tvarkaraščio, vėliau darbo, ji vis tiek suranda laisvą minutę padėti kitiems. Mergina jau keleri metai savanoriauja nevyriausybinėse organizacijose. 

Austėja Neniškytė, baigusi Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą (LASUC), įstojusi į aukštąją mokyklą, nedelsdama prisijungė prie savanorių būrio. Ji savo aktyvią visuomeninę veiklą pradėjo dalyvaudama ir savanoriaudama įvairiuose Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) renginiuose. Tiesa, dabar su mūsų sąjunga jau nebėra tokio tampraus ryšio - Austėja pasuko kitu savanorystės keliu, artimesniu jos pašaukimui ir būsimai profesijai. 

A. Neniškytė studijuoja Vilniaus universitete sociologiją. Merginai nedaug trūksta iki diplomo, tik parašyti ir apsiginti bakalauro darbą. Vis nepakanka laiko prie jo rimčiau prisėsti. Atrodytų, medžiaga visa surinkta, teliko susisteminti ir apdoroti. Tiktai noras padėti kitiems ir užsitikrinti nors šiokį tokį gerbūvį, jaunąją savanorę vis veja į priekį ir neleidžia sustoti. Austėja studijuodama jau išbandė kelis darbus, dalyvavo dešimtyse pokalbių su darbdaviais. Gal todėl žino, kaip reikia bendrauti su būsimu bosu, ko nereikia sakyti, kad darbo paukštė nepurpteltų iš delnų. 

"M. Ž." Ne vienas Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro absolventas yra sakęs, kad čia nėra tinkamai paruošiama tolimesniam gyvenimui. Jūs šią nuomonę paneigsite ar patvirtinsite? 

A. N. Lengviausia smerkti ir kaltinti kitus. Tada sau pats esi teisus. Matai, jie turėjo mane paruošti tolimesniam gyvenimui, o neparuošė! Koks aš vargšas - tikra auka. Aš taip negalvoju. Pirmiausia, niekas už tave nepadarys to, ką pats privalai atlikti. Kol neturėsi sąmoningumo, tol nieko nepasieksi. Savo neveiklumą teisinsi kitų, šiuo atveju - mokytojų, auklėtojų nedėmesingumu. Manau, mokyklos uždavinys ir tikslas ne tas. Aišku, mokytojai su galimybėmis studijuoti ar dirbti gal galėtų supažindinti ir geriau, tačiau tai turėtų daryti ne tik jie, bet ir tėvai, neformaliojo ugdymo specialistai. Nenoriu burnoti ant LASUC, čia studijoms paruošiama neblogai, netgi puikiai. Gal yra vienas trūkumas - menkas aplinkinio gyvenimo pažinimas, mokinių saviizoliacija. Manyčiau, LASUC moksleiviai privaloma tvarka turėtų lankyti sporto treniruotes, meno ar kitus būrelius už centro ribų. Iš pradžių kieno nors lydimi, o vėliau savarankiškai jie važiuotų į miestą ir ten ugdytųsi. Kaip tai padaryti - čia jau kita kalba. Manau, LASUC dirbantys pedagogai norėdami surastų būdų. Neregys, lankydamas šiuos būrelius, praplėstų bendravimo ratą ir blaiviau pradėtų vertinti savo galimybes. Ypač tai svarbu renkantis tolesnį gyvenimo kelią. Svaičiojant ir nepagrįstai viliantis, tik mindžikuojama vietoje ir gaištamas brangus laikas. 

"M. Ž." O jums pačiai nebuvo iškilusi pasirinkimo dilema? 

A. N. Mes kiekvienas turime savo lūkesčių. Svarbu juos realiai pasverti. Apsispręsti turi padėti ne tik mokytojai, bet ir tėvai. Man mokykloje visi dalykai sekėsi. Pasirinkti tolesnę ateitį buvo nelengvas uždavinys. Iš pradžių norėjau daug ko, pasirinkimo amplitudė nepaliaujamai šokinėjo. Tik galutinai apsisprendus dvejonės dingo. Kaip tai atsitiko? Savęs paklausiau, ko aš labiausiai noriu ir kokios studijos aukštojoje mokykloje atlieptų manuosius lūkesčius. Kai pati sau atsakiau į šį klausimą, pradėjau kryptingai siekti užsibrėžtojo tikslo. Apsispręsti padėjo perskaitytos knygos, sudomino sociologijos studijos. Man atrodė, kad tai įdomus ir visapusiškas dalykas. Sociologija yra ne tik humanitarinių, bet ir tiksliųjų mokslų tam tikro pobūdžio sintezė, tam tikras visuomenės pjūvis. Šio dalyko paslaptis ruošiausi studijuoti senajame Vilniaus universitete. Tai padariusi nesigailiu. 

"M. Ž." Studijuojant reikia ne kartą įrodyti savo tiesą. Papasakokite, kaip sekasi studijos ir kokias kliūtis tenka įveikti? 

A. N. Pirmiausia privalai dirbti pats su savimi, kitaip iškilusių iššūkių neįveiksi. O jų yra įvairiausių: kasdieninių, pusmetinių, metinių. Kasdieniniams priskirčiau, pavyzdžiui, kaip auditorijoje susirasti vietą. Atrodytų, tai labai paprasta, bet silpnaregiui - tikras nepatogumas. Taip pat dėstomoji medžiaga, ją reikia ne tik įsisavinti, bet pirmiausia padaryti sau prieinamą. Tenka laužyti galvą, ką dėstytojas rašo lentoje, kokias skaidres demonstruoja? Studijuojant sociologiją, jos sudėtinė dalis - aukštoji matematika. Dėstytojai dažniausiai uždavinius sprendžia lentoje. Visi nusirašo, tik ne aš. Tenka po paskaitos ar prieš ją eiti pas dėstytoją ir prašyti paskaitų konspektų ar dalomosios medžiagos padidintu šriftu. Daugelis yra geranoriški, mielai dalijasi turima medžiaga ir atsiskaitymo metu atspausdintas užduotis man pateikia didelėmis raidėmis arba skaičiais. Smagu, kad bendramoksliai yra neabejingi, su manim bendrauja kaip su lygia, nieko neišskirdami. Jie žino, o kaip gali nežinoti, apie mano silpną regėjimą, - nieko nenuslėpsi. Dažnas neprašomas duoda atsišviesti konspektus arba paskaitos metu pusbalsiu perskaito, kas rašoma lentoje. Pusmetiniai iššūkiai - sesijos. Jų pasirengimui sugaištu daug laiko. Vargas ir sugaištas laikas atsiperka, sėkmingai išlaikau egzaminų sesijas. Metiniai - kursinių, o dabar bakalaurinio darbo rašymas. Silpnaregei - tai tikras iššūkis. Tenka ieškoti - ne tik perversti, bet ir perskaityti - daug knygų. Nežinau, kaip kitiems, man nuo nuolatinio skaitymo atsiranda informacijos perteklius. Su juo susidoroti taip pat tenka. Geriausias vaistas - atsipalaidavimas arba minčių nukreipimas. Labai mėgstu šokti, todėl judėdama viena, o kartais su partneriu muzikos ritmu atsipalaiduoju. 

"M. Ž." Pakalbėkime apie darbą ir jo paieškas. Ar iš tiesų silpnaregei taip nelengva įsidarbinti ir darbdaviai tik žiūri kaip tokiais pretendentais atsikratyti? 

A. N. Šis klausimas ypač savalaikis ir taiklus. Vakar po pokalbio su darbdaviu norėjau verkti. Pasaulis man atrodė juodas ir neteisingas. Šiandien taip neatrodo. Ieškodama darbo ne kartą dalyvavau atrankos pokalbiuose. Darbdaviai irgi žmonės. Vieni nuoširdūs ir jautrūs, kiti... Suprantu, darbo ieškau aš, o jų valia mane priimti ar ne. Šios paieškos yra varginančios, ypač psichologiškai. Po keliolikos tokių pokalbių su galimu darbdaviu išmoksti bendrauti. Pokalbio metu žinai, ką sakyti ir ką nutylėti. Manyčiau, svarbiausia akcentuoti savo privalumus ir norą mokytis bei dirbti. Vieno tokio argumento nepakaks, prieš eidami pokalbio, netingėkite ir suraskite kelis jūsų vertę pakeliančius pliusus. Kuo daugiau, tuo geriau. Pokalbio metu būtina užmegzti dialogą. Kalbantis ir klausantis turi laiko pagalvoti ir dar labiau argumentuoti savo pasirinkimą. Nemanau, kad darbdaviai, pamatę negalią turintį pretendentą, skuba juo atsikratyti. Žinotina, kiekvienas verslininkas nori išvengti rizikos. Kaip bebūtų skaudu, bet darbdavys, priimdamas neįgalųjį į darbą, savotiškai rizikuoja. Jis nežino, koks bus naujasis darbuotojas. Koks jo darbo tempas? Ar kokybiškai atliks jam patikėtą užduotį? Neįgalųjį sunkiau atleisti iš darbo. Dėl šių priežasčių mums visiems sunkiau surasti nuolatinį darbą. Nepaisant to, mes privalome atsiminti, kad įmonei reikia darbuotojo, todėl tikrai yra galimybė tapti naujo kolektyvo nariu. 

"M. Ž." Papasakokite apie pirmąją darbovietę ir kaip sekėsi susidoroti su patikėtu darbu? 

A. N. Pradėjusi rašyti bakalauro darbą, supratau, kad be tyrimo neapsieisiu. Tyrimo objektas - šeimos ir pakartotinės partnerystės ryšiai. Pradėjau kryptingai ieškoti tokios vietos, kur galėčiau ir dirbti, ir kartu atlikti minėtąjį tyrimą. Po ilgų paieškų apsilankiau viename dienos centre. Centro vertybės sutapo su manosiomis. Taip tapau šio kolektyvo nare. Man teko dirbti su vaikais. Tiesą pasakius, šiam darbui neturėjau jokios patirties. Teko daug mokytis. Kaip sakoma, vaikai pratinosi prie manęs, o aš prie jų. Dirbau privačiame dienos centre. Jame dirba nedaug žmonių. Tiesioginės mano pareigos - koordinuoti centro veiklą, rašyti projektus. Mažų kolektyvų specifika - turi dirbti viską. Pradedant organizaciniais darbais ir baigiant lėšų telkimu. 

"M. Ž." "Algojime" tik žengiate pirmus žingsnius: kaip sekasi ir ar viskas čia jus tenkina? 

A. N. Pradėjusi dirbti supratau, kad tai tik laikinas sustojimas. Nuolat žvalgiausi kito darbo. Dalyvaudavau darbuotojų atrankos pokalbiuose. Turėjau patirties nevyriausybinių organizacijų veikloje. Norėjau dar labiau į šią veiklą įsigilinti. 

Gavusi pasiūlymą padirbėti "Algojime", pasirinkau šį, o ne kitus siūlymus. Čia jau dirbu aštuoni mėnesiai. Esu atsakinga už paramos ir labdaros projektus. Taip pat kuruoju komandos darbą, kuri rūpinasi ir dirba su šeimomis. Šių šeimų vaikai turi tam tikrų iššūkių. Komandos užduotis - padėti vaikui susidoroti su šiais iššūkiais. 

"M. Ž." Kaip teigia išminčiai, pats nedėkingiausias darbas - žarstyti patarimus kitiems. Vis dėlto skaitytojai jų laukia. Ką galėtumėte patarti savo amžiaus merginoms, ieškančioms darbo? Ar tos paieškos kitokios nei vaikinams? 

A. N. Pradėsiu nuo antrosios klausimo dalies. Iš patirties žinau, kad daugelyje darboviečių trūksta vyrų. Darbdavys, turėdamas galimybę rinktis, pasirinks tikrai ne merginą. Vaikinai yra organizuotesni, siekdami užsibrėžtojo tikslo nesvyruoja ir retai kada keičia nuomonę bei pasirinktąją kryptį. 

Ką patarti? Žinau viena: studijuojant nepatartina ieškoti darbo ir dirbti. Tai sunku ir turi įtakos mokslui. Mes, silpnaregiai, prie knygų sugaištame nepalyginamai ilgiau negu regintieji. Pati padariau klaidą, dėl jos ir bakalaurinis stringa. Prieš pradedant ieškoti darbo, reikia pakeisti vidines savo nuostatas. Maniau, kam aš tokia reikalinga, pasirodo, klydau. Pakovojusi dėl darbo vietos supranti, kad tu esi ne beviltiška ir konkurencinga. 

"M. Ž." Ačiū už pokalbį. 

Kalbėjosi Henrikas STUKAS