NEREGYS IR VISUOMENĖ

Andrius VAINORAS

LIESKITE IR SUPRASKITE

Skirtingi veidai, skirtingi kūnai, vienos gatvės namų stogai (žvilgsnis iš viršaus), tarp ąžuolų "pasiklydęs" miesto fragmentas, pro debesis prasiveržusi ir į žemę besiliejanti šviesa... Viską galima liesti, bandyti suprasti ne rega, bet rankomis. 

Taktilinė paroda "Blind date", vykstanti Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG), nebe pirmoji, akluosius supažindinanti su vizualiniu menu, kviečianti žengti į nepažįstamą, daugeliui mūsų nelengvai perprantamą, dailės kūrinių pasaulį. 2000–2002 m. į Lietuvą atkeliavo dvi Prancūzijos "Artesens" asociacijos parengtos parodos: "Nuo Lespiugo Veneros iki Rodeno "Mąstytojo" ir "Pajuskime gamtą drauge su Sezanu". Vėliau buvo mūsų pačių sukurtos "Liečiu – matau" ir "Magiškas M. K. Čiurlionio pasaulis. Zodiakas". O dabar beveik po dešimtmečio štai dar viena – "Blind date", lietuviškai įvardijama kaip "Aklas pasimatymas". 

Kiekvienas, kuris sumanys aplankyti parodą, susidarys apie ją savo nuomonę (gal net pasidalins mintimis žurnalo puslapiuose), o skeptikams išsamiai aiškinti, kas ir kaip, nėra jokio reikalo – vis tiek neskaitys. Taigi pasitenkinsime pačia bendriausia informacija, galinčia sužadinti jūsų smalsumą. Parodą sudaro dešimt taktilinių lietuvių dailininkų paveikslų reprodukcijų, sukurtų jaunų skulptorių Jono Aničo ir Mato Janušonio. Patys paveikslai, pagal kuriuos darytos reprodukcijos, yra skirtingų laikotarpių, priklauso skirtingoms mokykloms ir stiliams: nuo kubistų maniera iš tarpusavyje besijungiančių plokštumų pavaizduoto veido (Vytautas Kairiūkštis, 1938 m.) iki Mykolo Šalkausko "Sindromo" (1996 m.). Šalia kiekvienos reprodukcijos yra ausinės, o garso įrašas pateikia išsamų paveikslo aprašymą bei instrukciją, padedančią geriau susipažinti su jo turiniu ir patarimus, kaip po jį geriau neregiui keliauti. Vadovautis instrukcija ar paveikslą tyrinėti savarankiškai, sprendžia jau pats lankytojas. 

"Stengėmės, kad paroda būtų kuo įvairesnė – portretas, peizažas, žmogaus kūnas, siurrealizmui, avangardizmui, konceptualizmui atstovaujantys kūriniai", – mintimis apie paveikslų atranką dalijasi parodos organizatoriai bei jos kuratoriai Matas Drukteinis ir Agnė Matulevičiūtė. Beje, abu pagal specialybę muzikantai, bet nuolat dalyvaujantys įvairaus pobūdžio kultūriniuose projektuose. Pačios reprodukcijos pagamintos iš molio sekant Italijos Francesco Cavazza aklųjų institute taikoma reljefinių paveikslų gamybos technologija. Lietuvos aklieji šį institutą aplankė praėjusių metų gegužę kelionės į Italiją metu. Lankėsi jame ir jaunieji Lietuvos skulptoriai J. Aničas ir M. Janušonis, tik kitaip nei kolegos italai, pasirinko ne gipsą ir marmuro dulkes, bet molį. Reprodukcijas lietusių neregių teigimu, molis – miela ir šilta medžiaga, todėl malonus yra jau pats lietimo procesas. Anot skulptorių, viena iš priežasčių, kodėl jie pasirinkę molį yra tai, kad iš jo suformuotą reljefą dar galima šiek tiek pataisyti: ką nors paryškinti, pridėti, o sukietėjęs gipso ir marmuro dulkių mišinys tokioms "transformacijoms" nepasiduoda. Nuo parodos sumanymo iki jos įgyvendinimo praėjo apie pusantrų metų. Visa ko pradžia, anot A. Matulevičiūtės, buvo Maskvoje, A. Puškino vaizduojamojo meno muziejuje, pamatytos kelios 3 D technologija atliktos paveikslų reprodukcijos. "Sudomino galimybė vizualų meno kūrinį perteikti kaip reljefą, – parodos atidarymo metu pasakojo A. Matulevičiūtė, – bet kartu tie 3 D reljefai buvo šalti, be jokios gyvybės. Grįžusi namo pradėjau galvoti, kaip būtų galima padaryti kažką panašaus Lietuvoje, bet kitomis priemonėmis. Kartu supratau, kad jeigu daryti – tai tik rankomis, kiekvieną kopiją atskirai, o ne štampuojant pasitelkus šiuolaikines technologijas." 

"Šiais laikais galimybių yra įvairių, ne tik 3 D spausdintuvai ir ne tik molis, – sako skulptorius J. Aničas, – svarstėme mintį reljefines kopijas daryti skaidrias, tarsi būtų iš stiklo. Neregys liestų kontūrą, o regintis žmogus matytų skaidrioje medžiagoje suformuotą vaizdą. Ateityje, jeigu taktilinė ekspozicija bus plečiama, galima galvoti tiek apie šią, tiek apie kitas galimybes." 

Paroda – ne socialinė akcija 

Sumanę rengti taktilinę parodą jaunieji menininkai kreipėsi į Nacionalinę dailės galeriją, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungą, vėliau, jau gamindami reljefines kopijas, ne kartą konsultavosi su pačiais aklaisiais. "Gauname įvairių pasiūlymų, – sakė LASS respublikinio centro darbuotoja Lina Puodžiūnienė, – kai kada žmones reikia iš fantazijų pasaulio tiesiog "nuleisti" ant žemės." 

"Išskirtinis šios parodos bruožas – jai buvo rengiamasi kruopščiai ir atsakingai, – siekėme daugiau nei pigaus populiarumo ar vienkartinės socialinės akcijos, – sako M. Drukteinis, – turime sumanymą parodą išvežti į užsienį, bet apie tai kalbėti dar anksti. Kol kas keliaus po Lietuvą: balandžio ir gegužės mėnesį ji bus demonstruojama Klaipėdoje, Prano Dumšaičio galerijoje." 

Anot parodos organizatorių, patogiausia yra teigti, kad akliesiems geriausiai suprantamas garso menas ir nieko nedaryti, tačiau pasaulio muziejai ieško naujų kelių ir juos atranda. Lietuvos muziejai – taip pat! 

Priešingai nei iki šiol vykusios tokio pobūdžio parodos, "Blind date", nors rengta akliesiems, išeina už siaurų savo paskirties ribų: eksponuojama ne kokioje atskiroje patalpoje ar specifinėje, tik akliesiems skirtoje erdvėje, bet integruota į bendrą NDG ekspoziciją. Paveikslo originalas, o šalia jo – taktilinė reprodukcija. Taigi regintis žmogus ją taip pat gali bandyti tyrinėti pirštais, o paskui palyginti su tuo, kokią informaciją apie dailės kūrinį jam perteikia jo paties regėjimas. Tiesa, vargu ar daug tokių "tyrinėtojų" atsiras, nes bent jau parodos atidarymo metu daugelis reginčiųjų, pabandžiusių paveikslus suprasti pirštais, prisipažino, kad jiems tai per sunki užduotis. Iš pirmo žvilgsnio toks taktilinių kopijų "išmėtymas" po atskiras sales galbūt pasirodys ne visai racionalus. Tam tikros rūšies kūrinių demonstravimas vienoje vietoje ar atskiroje patalpoje turi savą logiką: kūrinius galima lyginti vienus su kitais, apžiūrinėti nesiblaškant po visą muziejų. Tačiau toks įspūdis būtų pernelyg skubotas. Pirmiausia, kaip jau sakėme, kopijų įtraukimas į bendrą galerijos ekspoziciją rodo tikrąją, o ne "fasadinę" integracijos pusę, o antra, tie keliolika ar keliasdešimt žingsnių, skiriančių vieną taktilinę reprodukciją nuo kitos padeda atsipūsti, šiek tiek pamiršti kūrinį, kurį ką tik lietėte, ir pasiruošti susitikimui su kitu. Na ir šiaip, neskubant eiti nuo paveikslo prie paveikslo, iš vienos galerijos erdvės į kitą, yra tiesiog malonu. 

O kaipgi patys paveikslai? Ką jie sako niekada regimųjų įspūdžių nepatyrusiam žmogui? Ką apie dailės kūrinių pažinimą ir suvokimą sako patys aklieji? Vieno, visiems priimtino atsakymo ir vienos neginčijamos tiesos turbūt nėra ir niekada nebus. Pirmiausia, labai skiriasi pats klasikinio ir moderniojo meno suvokimo procesas: klasikinio meno, pavyzdžiui, renesanso meistrų reljefines paveikslų kopijas liečiame ir suvokiame visai kitaip nei kubizmo ar siurrealizmo atstovų darbus. Pirmosios tiesiog gali patikti arba nepatikti, antrosios – provokuoja, kviečia suprasti tam tikras "žaidimo taisykles" ir jomis vadovaujantis bandyti "atrakinti" kūrinį ar jo autoriaus kūrybinę laboratoriją. Tai galioja ir kalbant apie "Blind date": kai kuriems kūriniams etiketė "patiko" ar "nepatiko" tiesiog netinka. Ar įdomu – taip! 

Dar vieną aspektą kalbant tiek apie šią, tiek apie visas būsimas panašaus pobūdžio parodas, taikliai įvardijo parodos konsultantė Irma Jokštytė: trimačio pasaulio perteikimas dvimatėje erdvėje turi savo taisykles ir savus dėsnius; neregiui tai yra tarsi tam tikra, visiškai nauja rašto sistema, kurią jis turi išmokti skaityti. Iš ko galima atpažinti liečiant moters plaukus, kad pučia vėjas, kokios detalės ar ženklai mums byloja, kad paveiksle pavaizduotas žmogus šoka ar eina? O jeigu tų žmonių paveiksle ne vienas? Visa tai yra tam tikros rūšies raštas, kurio, kaip ir bet kokio kito rašto, norint perskaityti juo užkoduotą informaciją, reikia mokytis. Tik priešingai nei reginčiam žmogui, jį išmokti nėra nei labai lengva, nei paprasta. Klausimas, norime jį išmokti ar ne? Už nenorą suaugusiems žmonėms niekas dvejeto nerašys ir antrais metais sėdėti toje pačioje klasėje nepaliks. Už norą ir pastangas bus atlyginta – kiekvienam skirtingai. 

"Blind date" – ne tik taktilinių paveikslų kopijų paroda, bet ir diskusijos, seminarai apie vaizduojamąjį meną, neregių galimybes jį pažinti ar suprasti. Šią ir kitą naujausią informaciją galite rasti parodos interneto svetainėje www.taktilineparoda.lt.