GYVENIMO AKTUALIJOS

 

KODĖL MŪSŲ TEN NĖRA?


Paulius KalvelisPaulius Kalvelis gimė 1982 metų birželio 6 dieną. Jo tėvai - silpnaregiai. Iki dešimties metų gyveno įprastą gerai matančio vaiko gyvenimą. Regėjimui pradėjus silpti, persikėlė mokytis į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą. Mokėsi įvairiai. Buvo ir dešimtukų. Sunkiausiai sekėsi lietuvių kalba. Pats prisipažįsta, kad tai buvo daugiau iš didelės tinginystės. Mokyklą baigė pakankamai gerais pažymiais. Šiaulių universitete 2006 metais baigė kūno kultūros bakalauro studijas. Parašė taikomosios kūno kultūros magistro darbą. Magistro studijas su pagyrimu baigė 2008 m. Darbuotis sporto baruose pradėjo dar 2003 m. Iš pradžių dirbo Šiaulių miesto aklųjų ir silpnaregių sporto klube "Perkūnas", vėliau - Šiaulių kūno kultūros mokykloje, Šiaulių arenoje, Sporto centre. 2017 m. pavasarį išrinktas Lietuvos parolimpinio komiteto generaliniu sekretoriumi. Metų darbo naujoje vietoje patirtis, Pietų Korėjoje vykstančios parolimpinės žaidynės ir paskatino pakalbinti naująjį sportininkų funkcionierių. 

 

Vytautas Gendvilas. Ar silpstant regėjimui nekilo noras pabandyti mokytis integruotai? 

Paulius Kalvelis. Galima sakyti, kad pabandžiau: Vilniun atvažiavau tik į ketvirtą klasę. Šiauliuose trečiokas sėdėjau pirmame suole, rašiau šiek tiek iš arčiau nei kiti vaikai. Mokytoja žinojo, kad regėjimas silpsta, tačiau lankiau ir kūno kultūros pamokas. Stengiausi būti kaip visi. 

V. G. Kada pradėjote sportuoti? 

P. K. Ir mano tėvai, ir brolis yra sportiški žmonės. Mano gyvenimas su sportu susijęs nuo vaikystės. Su tėvais ir jų draugais bėgiojau, važinėjausi dviračiais, plaukiojau. Jau vaikystėje supratau, kad gyvenimas yra ne vien televizoriaus žiūrėjimas. Tai liko iki šių dienų. Televizoriaus ir dabar beveik nežiūriu. Mėgstu aktyvų laisvalaikį. Sau neseniai atradau pėsčiųjų žygius. 

V. G. Kaip atsitiko, kad esate išrinktas Lietuvos parolimpinio komiteto generaliniu sekretoriumi? 

P. K. 2016 m. rudenį susitikau su dabartiniu parolimpinio komiteto prezidentu Mindaugu Biliumi. Jis mane ir įkalbėjo eiti dirbti į Lietuvos parolimpinį komitetą. Rinkimus laimėjome. Mūsų tandemas jau beveik metai vadovauja šiai organizacijai. 

V. G. Ar šis sprendimas buvo paties karjeros dėsninga tąsa, ar tai daugiau įtikinėtojo Mindaugo Biliaus nuopelnas? 

P. K. Kai Mindaugas 2016 m. spalį siūlė, tai tvirtai žinojau, kad niekur neisiu ir nieko nekeisiu. Per spalį įvyko daug pasikeitimų mano asmeniniame gyvenime. Per tą mėnesį supratau, kad ramiai Šiauliuose galiu nugyventi iki gyvenimo pabaigos. Tas gyvenimas būtų buvęs ramus, bet nelabai įdomus. Lapkritį supratau, kad daugiau galiu nuveikti būdamas Parolimpiniame komitete. 

V. G. Ar gerai pažįstate žmonių su negalia sportą? 

P. K. Pats esu išbandęs daug akliesiems ir silpnaregiams skirtų sporto šakų. 2001 m. dalyvavau atvirajame Vokietijos aklųjų ir silpnaregių plaukimo čempionate, 2005 m. žaidžiau Europos golbolo čempionate. Esu penkis kartus Lietuvos ir vieną kartą Latvijos šoudauno čempionas. Buvau ir lengvaatletis, ir šaškininkas, ir šachmatininkas. Visas šis sportas man buvo daugiau laisvalaikio leidimo būdas. Patiko sportuoti. Medaliai nebuvo siekiamybė. 

V. G. Ar į Parolimpinio komiteto vadus ėjote su nuostata "neregiai pirmiausia"? 

P. K. Negaliu atsiriboti nuo aklųjų ir silpnaregių, bet mūsų su Mindaugu Biliumi nuostata: visuose reikaluose sportininkai yra vienodi ir lygūs - tiek su fizine, tiek ir su regos negalia. 

V. G. Ar vadovauti Lietuvos parolimpiniam komitetui atėjote todėl, kad jis buvo blogas? Ar manėte "viskas yra gerai, bet mes padarysime geriau"? 

P. K. Neįgaliųjų sportą žinau daugelį metų. Į neviltį varydavo buvusių vadovų neveiklumas. Daug ką galima nuveikti be didelių kaštų. Reikia tik darbo, darbo ir dar kartą darbo. Reikia eiti bendrauti su žmonėmis, planuoti, rašyti ir padaryti daug gerų darbų. Manau, kad per metus padarėme daugiau, nei kiti per ištisas kadencijas. 

V. G. Kai atėjote į valdžią, tai situacija jau buvo bemaž aiški: projektai parašyti, finansavimas kaip ir pažadėtas. O šiuos metus kūrėte jau jūs. Ar jie neįgaliųjų sportui bus riebesni? 

P. K. Be abejo - riebesni. Tai ir yra mūsų darbo vaisiai. Atėję radome šešias stipendijas perspektyviems sportininkams. Dabar jų turime dešimt. Artimiausiu metu įsigysime mikroautobusą, kuriuo galėsime sportininkus vežioti į netoliese vykstančius turnyrus. Parengėme naują sporto klubų skatinimo programą. Tikimės, kad taip surasime naujų sporto talentų. Parengėme naują finansinės paramos programą. 2017 m. Lietuvos parolimpinio komiteto biudžetas buvo apie 200 tūkst. eurų. Šiais metais tikimės turėti 400 tūkst. eurų biudžetą. 

V. G. Jūsų biudžetas susideda iš įvairių šaltinių. Tas padidėjimas yra gal todėl, kad gausite daugiau lėšų iš valstybės? 

P. K. Lėšos iš valstybinių institucijų šiais metais didėjo nežymiai. Tai sudarys tik trečdalį mūsų planuojamo biudžeto. Sunku įsivaizduoti, kaip gyventume be rėmėjų. Mes dabar tik gyvuojame: negalime sau leisti to, ko norėtųsi. Turiu galvoje sportininkų treniravimosi sąlygas, treniruočių stovyklas, varžybas, stipendijas sportininkams, maistpinigius, medicinos paslaugas. Viziją, kaip turi būti, mes turime ir jos sieksime. Pasieksime ne šiais, ne kitais metais, bet pasieksime. Šių sumanymų tikslas - Tokijo parolimpinėse žaidynėse turi startuoti daugiau parolimpiečių nei Rio de Žaneire. Rio buvo penkių sporto šakų atstovai. Tokijuje tikimės, kad jų bus bent jau septynios. Tai būtų akivaizdus mūsų darbo rezultatas. 

V. G. Ar šiuose planuose yra vietos ir neregiams? 

P. K. Sunku viską numatyti. Gal atsiras koks talentas tarp neregių, kurio šiandien nežinome? Gal ir sporto šaka atsiras, apie kurią negalvojome. Šiandien jau matome kandidatus iš žmonių su fizine negalia sporto šakų: triatlono ir šaudymo. Tikimės, kad parolimpiniame maratone Lietuvai atstovaus ir silpnaregė mergina. 

V. G. O šoudaunas? 

P. K. Jei taps parolimpine sporto šaka, tada - taip. 

V. G. Europoje ir pasaulyje populiarėja neregių futbolas. 

P. K. Prabilsiu kaip tikras biurokratas: artimiausiu metu ši sporto šaka Lietuvoje perspektyvų neturi. Mes esame per maži ir turime per mažai pinigų. Turime per mažai žmonių su regos negalia. Iš jų suburti kelias futbolo komandas yra dar sunkiau. O kur dar sporto objektų pritaikymas šiam žaidimui? 

V. G. Prakalbote apie nepakankamą aklųjų ir silpnaregių kiekį sporto klestėjimui. Gal naujųjų talentų reiktų ieškoti tarp integruotai besimokančio jaunimo? 

P. K. Dvidešimt septyneri Lietuvos nepriklausomybės metai ir sąlygojo aklųjų bei silpnaregių sportininkų skaičiaus mažėjimą. Tai kompleksinė problema. Šaknų reikėtų ieškoti švietimo sistemoje, sporto mokyklų politikoje. Nepriklausomybės pradžioje mūsų delegacijos parolimpinėse žaidynėse būdavo skaitlingesnės. Manau, kad trauktis jau nebėra kur. Jei bus priimtas naujas Sporto įstatymas, kurį Lietuvos Respublikos Seimas turėtų svarstyti dar šių metų pavasario sesijoje, tai reikalai pradės taisytis. Šio įstatymo esmė: žmogus su negalia turi turėti galimybę sportuoti nepriklausomai nuo to, kur jis mokosi ar dirba. Dabar didžioji dauguma regėjimo negalią turinčių jaunuolių nuo kūno kultūros pamokų yra atleisti, nes taip paprasčiau ir lengviau visiems. 

V. G. Gal mokytojai bijo dirbti su neregiais? 

P. K. Negalime kaltinti vien mokytojų. Jie pamokoje be neregio turi dar keliasdešimt moksleivių. Čia svarbus ir tėvų požiūris. Ne vienas tėvas ar mama mano, kad jo vaikui sporto nereikia. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad ištikus negaliai, sportas padeda atsistatyti ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Bet, manau, situacija taisosi. Pasikartosiu: ji tikrai pagerės, jei bus priimtas naujasis Sporto įstatymas. 

V. G. Įstatymas įtvirtins vieniems teisę, kitiems pareigą. O kaip paskatinti tėvus ir vaikus pradėti sportuoti? Nedaryti yra žymiai paprasčiau. 

P. K. 2017 metais dalyvavau Klaipėdos regos ugdymo centro surengtoje stovykloje "Pažinimo stebuklas". Į ją susirinko daugiau nei keturiasdešimt vaikų su regos negalia iš visos Lietuvos. Į tą stovyklą nuvykome su golbolo komanda. Norėjome vaikams ir jų tėveliams pasakyti ir parodyti: ištikusi negalia gali būti gražios veiklos pradžia. Šiais metais planuojame atsivežti dar ir pasaulio čempionų plaukikų. Manau, kad informacijos reikia daugiau tėvams, o ne vaikams. Į klausimą atsakysiu paprastai: reikia šviesti. Parolimpinio komiteto interneto svetainėje esame patalpinę žemėlapį. Jame pasirinkus konkrečią vietovę yra rodomi arčiausiai esantys sporto klubai ir institucijos, kuriuose laukiami žmonės su negalia. 

V. G. Jūs rūpinatės ne tik pačiais pačiausiais - medalių skynėjais? 

P. K. Parolimpinio komiteto įstatuose yra kalbama apie tai, kad mes rūpinamės aukšto meistriškumo sportu. Tačiau gyvenimas byloja: jei rūpinsimės vien tik juo, tai po ketverių, aštuonerių metų nebeturėsime kuo rūpintis. 

V. G. Lietuvos žmonės su regos negalia yra bandę dalyvauti žiemos parolimpinėse žaidynėse. Jei Lietuva gali į žiemos olimpiadą siųsti sportininkus, kurie iškovoja šaliai šešiasdešimtą, aštuoniasdešimtą vietas, tai gal ir neįgalieji gali startuoti žiemos parolimpiadose? Žiūrėk, nuvažiuos į vieną, į kitą, o gal ir šešioliktą vietą iš šešiolikos iškovos? Ar tai tik utopija? 

P. K. Kiekviena utopija gali virsti realybe. Neatmetu galimybės, kad po ketverių metų galėtume startuoti žiemos parolimpinėse žaidynėse. Sąlygų tam randasi. Jau galima ištisus metus slidinėti Druskininkuose. Gal dar kas atsiras? Tačiau itin gerų rezultatų greitai tikėtis nereikėtų. Dalyvių, tikiuosi, turėsime. Čempionų greitai nebus. Tam nėra sąlygų. Jos yra kitose šalyse. O kitoms šalims turime turėti pinigų. 

V. G. Gal galėtumėte įvardinti konkretų darbą ar įvykį, kuris ženklintų jūsų su Mindaugu Biliumi kadencijos sėkmę? 

P. K. Vienas pagrindinių tikslų - Tokijo žaidynėse turi būti daugiau Lietuvos atletų, daugiau mūsų žmonių atstovaujamų sporto šakų. Kitas svarbus darbas - naujų įstatų priėmimas. Taip pat sukursime gerai atpažįstamą Lietuvos parolimpinio komiteto prekinį ženklą. Įsigydami šio ženklo prekių, žmonės prisidėtų prie parolimpinio sąjūdžio Lietuvoje. 

V. G. Prieš rinkimus siekėte postų. Jau beveik metai juos turite. Ar pergalė vis dar žavi? 

P. K. Aš ėjau ne dėl pareigų pavadinimo. Atėjau dirbti. Dirbu ir jau matau darbo rezultatus. Galimybė daryti džiugina. Darbas žavi, darbas įdomus. Kartais būna sunku bendrauti su biurokratais. Bet jei nebūtų sunku - nesuprastum, kas yra lengva. 

V. G. Ačiū už pokalbį. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]