ATKURTAI LIETUVAI - 100

Giedrius STOŠKUS

VALSTYBĖS ATKŪRIMAS IR SOCIALINĖ POLITIKA


Dauguma neįgalių žmonių pajamų rūšių - pensijos, kompensacijos, netgi dažnu atveju darbo užmokestis bei įvairios lengvatos ir paslaugos - yra Lietuvos vykdomos socialinės politikos padarinys. 

Valstybės atkūrimo proga įdomu pasigilinti, ką apie valstybės socialinę politiką kalba Lietuvos valstybingumui svarbiausi teisės aktai. 

1990 m. kovo 11 d. akte "Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo" (akto Nr. I - 12) nurodoma, kad Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktas ir 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija "Dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės" niekada nebuvo nustoję teisinės galios ir yra Lietuvos Valstybės konstitucinis pamatas. Tačiau nei minėtuose Lietuvos Valstybės konstitucinį pamatą sudarančiuose dokumentuose, nei pačiame 1990-03-11 akte "Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo" nėra nė žodžio apie Lietuvoje numatomą vykdyti socialinę politiką ir tai visiškai suprantama, šie dokumentai yra visai trumpi ir turintys kitokią paskirtį. 

Šiokių tokių teiginių apie numatomą Lietuvoje vykdyti socialinę politiką galime rasti į anksčiau minėtus dokumentus kiek panašioje 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracijoje. Pirmiausia reikia paminėti, kad ši deklaracija nuo jos priėmimo praėjus beveik 50-čiai metų, t.y. 1999 m. sausio 12 d. įstatymu "Dėl Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos" Nr. VIII-1021 buvo paskelbta esanti Lietuvos valstybės teisės aktu, o jį priėmusi Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio taryba - vienintele to meto teisėta valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje. 

Šio akto 19 p. teigiama: "Socialinė globa nėra vien atskirų piliečių ar organizacijų reikalas, bet vienas pirmųjų valstybės uždavinių." Ši nuostata tikrai nėra atgyvenusi ar moraliai pasenusi. Žinoma, senais laikais priimtų teisės aktų taikymas turi tam tikrą specifiką, jie taikomi kur kas kūrybiškiau, lanksčiau, interpretuojami atsižvelgiant į nūdienos realijas, dažniausiai taikomi labiau pagal dvasią negu pagal raidę, derinami su visa teisės sistema ir pan., tačiau minėtąja nuostata tikrai galima vadovautis ar ją cituoti kaip galiojančio teisės akto dalį, pvz., prašant aktyvesnės, intensyvesnės socialinės apsaugos, ar skirti daugiau valstybės dėmesio kokiam nors mums svarbiam socialinės apsaugos klausimui, pvz., kad ir tuomet, kai atkreipus valstybės tarnautojų ar politikų dėmesį į kokią nors neįgaliesiems svarbią problemą, šie neskiria finansavimo jos sprendimui, o atšauna, kad galite šios problemos sprendimą finansuoti iš LASS ūkinės veiklos lėšų ar pasiieškoti privačių rėmėjų. 

Socialinei politikai skirtas ir deklaracijos 20 p., kuriame teigiama: "Socialinių problemų racionalus išsprendimas ir krašto ūkinis atstatymas yra susijęs su žemės ūkio, miestų ir pramonės reforma, kuri vykdoma pačioje nepriklausomo gyvenimo pradžioje." Žinoma, ko jau ko, bet visokių reformų mūsų gyvenime tikrai netrūksta, tačiau minėtas deklaracijos punktas jas įpareigoja vykdyti, cituojame: "socialinių problemų racionalaus išsprendimo tikslu". 

Dabar galiojančioje 1992-10-25 priimtoje LR Konstitucijoje valstybės pareigą vykdyti socialinę politiką nustato 52 str.: "Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais." Tokia formuluotė ne ką modernesnė už cituotas 1949-02-16 deklaracijos 19 ir 20 p. nuostatas, o dėl jos didelio konkretumo sunkoka ja vadovautis prašant spręsti įvairias šiame Konstitucijos straipsnyje nepaminėtas, naujai iškylančias socialines problemas, pvz., tokias kaip fizinės ar informacinės aplinkos prieinamumas. Be to, Konstitucijos 52 str. vartoja ir jau atgyvenusią sąvoką "invalidumas", pažodžiui išvertus reiškia - "netinkamumas", ir kai kuriuos jautresnius neįgaliuosius netgi įžeidžia, todėl Konstitucijoje jį laikas pakeisti lietuviškesniu žodžiu - negalia. Kituose teisės aktuose tai buvo padaryta dar 2005 m. 

Reikalavimus vykdyti intensyvesnę socialinę politiką galima grįsti ir LR Konstitucijos 46 str. 3 d.: "Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei", o kai kuriais atvejais ir 38 str. 2 d: "Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę." 

Atskirų su socialine apsauga daugiau ar mažiau susijusių nuostatų galima rasti ir kai kuriuose kituose Konstitucijos straipsniuose: 48-51 straipsniai įtvirtina kai kurias darbuotojų teises, 53 str. - žmonių teises į sveikatos apsaugą ir medicinos pagalbą, taip pat valstybės įsipareigojimą skatinti kūno kultūrą, remti sportą, saugoti aplinką. 

Be pačios 1992-10-25 Konstitucijos, Lietuvos Konstitucijos sudedamąja dalimi yra ir keletas atskirų teisės aktų - tai: 

1991-02-11 Konstitucinis įstatymas "Dėl Lietuvos valstybės"; 

1992-06-08 Konstitucinis aktas "Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas"; 

1992-10-25 įstatymas "Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos"; 

2004-07-13 Konstitucinis aktas "Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje". 

Visuose šiuose teisės aktuose apie valstybės socialinę politiką nepasisakoma. 

Maždaug tiek pat dėmesio socialinei apsaugai buvo ir ankstesniais laikais galiojusiose LR konstitucijose. 

Vadinamosios pirmosios Lietuvos Respublikos laikais 1918-1940 m. Lietuvoje galiojo net 6 konstitucijos, 3 laikinosios - 1918-11-02, 1919-04-04 ir 1920-06-10 ir 3 nuolatinės - 1922-08-01, 1928-05-15 ir 1938-02-11. Laikinose konstitucijose nėra nė žodžio apie socialinės apsaugos reikalus, tačiau nuolatinėse tam tikrų nuostatų būta. 1922 ir 1928 m. konstitucijose XIII skyriai net ir pavadinti "Socialinė apsauga". Abiejose konstitucijose tam skirtos nuostatos visiškai vienodos. 1922 m. konstitucijoje XIII skyrių sudaro 5 straipsniai, nuo 97 iki 101, nors ne visi jie skirti socialinei apsaugai šių laikų prasme, dalis jų skirta švietimui ar blaivybės skatinimui. Dėl didesnio vaizdingumo juos pacituosiu. 

97 straipsnis: 

"Žmogaus darbo pajėga yra tam tikrų įstatymų saugojama ir globojama. Valstybė saugoja atskirais įstatymais darbininką ligoje, senatvėje, nelaimingais atsitikimais ir darbo trūkstant." 

98 straipsnis: 

"Šeimyninio gyvenimo pamatas yra moterystė. Jos pagrindan dedama abiejų lyčių teisių lygybė. Tam tikrais įstatymais saugojama ir palaikoma šeimos sveikata ir socialinė gerovė. Motinystė yra ypatingoje Valstybės globoje." 

99 straipsnis: 

"Visuomenės dora ir sveikata yra saugojama tam tikrų įstatymų." 

100 straipsnis: 

"Visų laipsnių mokyklos yra visiems lygiai prieinamos." 

101 straipsnis: 

"Blaivybei palaikyti valsčiaus piliečių visuma turi teisės spręsti dėl svaigiųjų gėrimų pardavinėjimo įstaigų laikymo savo gyvenamajame rajone." 

1938 m. konstitucijoje sveikatos ir socialinei apsaugai skirtas IX skyrius. Socialinei apsaugai čia svarbiausi 58 ir 59 straipsniai: 

58 straipsnis: 

"Valstybė rūpinasi dirbančiaisiais ir jų šeimomis ligos, senatvės ir nelaimingų atsitikimų atvejais." 

59 straipsnis: 

"Valstybė palaiko ir stiprina piliečio valią ir pajėgumą pačiam aprūpinti save ir savo šeimą. Valstybė siekia, kad negalintieji aprūpinti savęs ir savo šeimos piliečiai būtų aprūpinti." 

1990-03-11 priimtame Laikinajame pagrindiniame įstatyme, kuris iki 1992-11-01 atliko konstitucijos vaidmenį, socialinės apsaugos reikalams reikšmingiausias buvo 21 str.: 

"Lietuvos piliečiai turi teisę į materialinį aprūpinimą senatvėje, ligos atveju, visiškai arba iš dalies netekę darbingumo, taip pat netekę maitintojo. Šią teisę garantuoja darbininkų, tarnautojų ir kolūkiečių socialinis draudimas, laikino nedarbingumo pašalpos; iš Valstybės ir kolūkio lėšų mokamos amžiaus, invalidumo, maitintojo netekimo pensijos; piliečių, iš dalies netekusių darbingumo, įdarbinimas; rūpinimasis nusenusiais piliečiais ir invalidais; kitos socialinio aprūpinimo formos." 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]