NEREGYS IR VISUOMENĖ

LIETUVIŲ PATIRTIS - MONGOLIJOJE

Šį rudenį daugeliui aklųjų gerai pažįstamas informacinių technologijų ekspertas, verslininkas Karolis Verbliugevičius keliavo į Mongoliją. Šios šalies aklųjų sąjungoje jis skaitė paskaitas, rengė motyvacinius seminarus aklųjų verslumo, kompiuterinio raštingumo temomis, dalijosi per 20 aktyvios veiklos metų savo paties ir visų Lietuvos neregių sukaupta patirtimi. 

K. Verbliugevičius sutiko atsakyti į keletą "Mūsų žodžio" klausimų. Pašnekovą kalbina žurnalistas Alvydas Valenta. 

- Gerbiamas Karoli, kaip jūsų gyvenime atsirado Mongolija, kada ir kodėl nusprendėte į ten keliauti? 

- Į Mongoliją vykau, kaip tokiais atvejais sakoma, su švietėjiška misija - pasidalyti patirtimi. Iš tikrųjų viskas kur kas paprasčiau. Pavasarį sugalvojau patobulinti savo anglų kalbos žinias, pradėjau galvoje perkratinėti pažįstamus žmones, kur čia galėčiau nuvykti: gal padirbėti, gal kažką pamokyti? Prisiminiau, kad Amerikoje gyvena toksai Larry Campbell. Jis daug bendravo su a.a. Vitu Purliu, berods 1997 m. pats buvo atvykęs į Lietuvą. Tuomet su juo buvau susitikęs ir aš. Kvietė atvykti mokytis į Overbruko aklųjų mokyklos tarptautinę programą, bet buvau neseniai patyręs sunkią avariją, jutau, kad kelionės ir tokio krūvio neatlaikysiu, todėl atsisakiau. Su L. Campbell artimų ryšių nepalaikėme, bet per metus kartą kitą laiškais pasikeisdavome. Šį pavasarį jam parašiau vėl, priminiau, kas esu, kad tada mokytis neatvykau, bet galbūt galėčiau atvykti dabar - jau pats galiu mokyti verslo organizavimo, kompiuterinio raštingumo. Atsakymą gavau greitai. Larry rašė, kad mintis įdomi, bet kol kas neturintis pasiūlyti nieko konkretaus. Po savaitės gaunu antrą laišką: "Amerikoje neturime nieko įdomaus, bet yra Mongolija". Toliau rašoma, kad Overbruko aklųjų mokykla vykdo tokį patį EENAT projektą, kokį prieš 20 metų vykdė Rytų Europoje, tiktai dabar Azijoje. "Mongolijoje yra labai panaši situacija kaip pas jus prieš 20 metų. Viską patyrei savo kailiu, gal nori važiuoti ir pasidalyti patirtimi?" 

Pagalvojau, kodėl gi ne? Taip ir išvykau. Prieš tai Skype'u bendravome su Mongolijos aklųjų organizacijos prezidente, išsiaiškinome, kokia ten yra situacija, kokios pagalbos labiausiai reikėtų? 

- Ką sužinojote apie Mongolijos aklųjų gyvenimą prieš vykdamas, kokie pirmieji įspūdžiai buvo jau nuvykus? 

- Tiesą pasakius, problemos panašios: neįgaliųjų įdarbinimas, aplinkos pritaikymas, visuomenės požiūris. Galėčiau net teigti, kad visur - Lietuvoje, Mongolijoje, Amerikoje - problemos yra panašios, skiriasi jų apimtis, sprendimo būdai, rezultatai. Šią mano prielaidą dar labiau sustiprino pirmieji įspūdžiai ten nuvykus. Labai klystume Mongoliją įsivaizduodami kaip kažkokią atsilikusią šalį, kur žmonės gyvena vien jurtose. Aišku, jurtų yra, jas gamina net šalies sostinėje - Ulan Batore - įsikūrusi aklųjų įmonė. Tačiau pats miestas yra civilizuotas, kaip ir Vilniuje, jame galima rasti ir modernių daugiaaukščių, ir Chruščiovo laikais statytų blokinių "dėžučių". 

Miestas atsinaujina, renovuojami pastatai, labai panašu kaip pas mus 2000-2002 metais. Aklųjų organizacijoje yra ir kompiuterių, ir internetas. Smulkiai nesigilinau, kokio galingumo tie kompiuteriai, internetas lėtas ar greitas, bet žmonės naudojasi. Turi mums pažįstamas ekrano skaitymo programas "Jaws", NVDA, dirba su garso redagavimo programomis. Pati aklųjų organizacijos prezidentė yra teisininkė, studijas baigusi JAV. Angliškai supranta mažai žmonių, laisvai bendrauja dar mažiau. Kitaip sakant, viskas labai panašu, kaip pas mus prieš 20 metų. 

- Kaip veikia ir iš ko sudaryta Mongolijos neregių organizacija? 

- Per kelias dienas giliai perprasti organizacijos veiklą ir visą struktūrą turbūt nelabai įmanoma. Ulan Batore yra centrinė organizacijos būstinė, tame pačiame pastate veikia darželis, į kurį savo atžalas veda regėjimo negalią turintys tėvai, profesinis masažo rengimo centras. Nemažai dėmesio skiriama rankų darbams ar gal tiksliau tradiciniams amatams - gaminamos kepurės, diržai. Netoliese veikia aklųjų įmonė, gamina jurtas, popierines pakuotes. Sakė, kad organizacija turi 21 biurą. Vien sostinėje yra bene trys biurai. Miestas sparčiai modernėja, provincijoje, matyt, yra įvairiai. Atstumai dideli, ryšys nepastovus, žmonės gyvena jurtose. Vis dar galima justi klajoklių kraują, iš protėvių perimtas tradicines vertybes. Seminarų metu ne vienas neregys ar silpnaregis sakė, kad didžiausias jo noras - turėti didelę šeimą, daug vaikų, ūkį, arklių... 

- Kokioms temoms ir problemoms buvo skirti jūsų seminarai? Ar galėtumėte ranką prie širdies padėjęs pasakyti, kad tenykščius akluosius sudominote? 

- Esu parengęs keletą metodikų, kuriomis vadovaujuosi skaitydamas paskaitas ar rengdamas seminarus. Smulkiau čia jų neaptarinėsiu, bet svarbiausias dalykas yra tai, kad visada pradedu nuo pabaigos: klausiu, kokį svarbiausią tikslą ar svajonę žmogus turi, kuo šiame gyvenime save norėtų matyti? Kitaip sakant, pirmiausia reikia suprasti, ko apskritai gyvenime norime, pamatyti galutinį tikslą, tada tą tikslą dalijame į tam tikras atkarpas, svarstome, kokios galimybės yra jas įgyvendinti. Šios strategijos laikiausi ir Mongolijoje. Visada stengiuosi, kad kalbėtų ir mąstytų patys seminarų dalyviai. Atsirado keletas žmonių, kurie jau po poros dienų suprato, kad dirbdami samdomą darbą, pasiturimo gyvenimo nesusikurs. Patys sakė, kad reikia imtis verslo. Seminarų metu diskutavome apie žmogaus ir organizacijos atsakomybės ribas, apie tai, kad žmonės yra patys atsakingi už savo gyvenimą, o aklųjų organizacija atsakinga už bendravimą su ministerijomis, sąlygų gerinimą, teisės aktų rengimą, visuomenės švietimą ir pan. Apskritai, didžiausias tų kursų privalumas, o kartu ir sėkmė buvo tai, kad atvažiavo ne koks nors viską žinantis "išminties kalnas", o toks pat neregys kaip ir jie, pradėjęs nuo nulio ir viską patyręs praktiškai. Aš irgi nesidėjau kažkokiu išminčiumi ar mokytoju, atvykusiu pamokyti, kaip kiti turėtų gyventi. Iškart pasakiau, kad esame tokie patys kaip ir jie, tik mes daugelį dalykų pradėjome daryti šiek tiek anksčiau, turėjome Europos Sąjungos finansinį palaikymą. Vienas iš kursų tikslų buvo ugdyti savus lyderius. Irgi visai panašiai, kaip pas mus prieš 20 metų. Manau, kad tam tikrų rezultatų pasiekėme, aišku, laikas parodys, kaip bus iš tikrųjų. 

- Minėjote, kad veikia profesiniai masažo kursai - ten ši specialybė tarp neregių irgi patraukli? 

- Mongolijoje realiai yra dvi galimybės: aklųjų įmonė arba masažas. Ši specialybė iš tikrųjų yra populiari. Buvau susitikęs su neregiais masažuotojais, kadangi pats turiu įkūręs masažo saloną, todėl nemažai galėjau papasakoti iš praktikos. Įdomu tai, kad didžiausią konkurenciją neregiams masažuotojams Ulan Batore sudaro erotinio masažo atstovai. Ieškojome praktinio atsakymo, ką daryti, kad tasai "seksmasažas" akliesiems nebūtų konkurentas. 

- Ar be kursų dar turėjote kokios veiklos? 

- Kartu su aklųjų sąjungos prezidente lankėmės Mongolijos socialinės apsaugos ministerijoje pas darbuotoją, atsakingą už kompensacines priemones. Priemonių nedaug ir visos nebrangios: kalbantys kraujo spaudimo matuokliai, laikrodžiai, lazdelės. Vėlgi peršasi palyginimas: visai kaip pas mus iki 2007 m., kol techninėmis pagalbos priemonėmis pradėjo aprūpinti valstybė. Supažindinau, kokia tvarka galioja aprūpinant neregius techninėmis pagalbos priemonėmis Lietuvoje. Aiškinau, kad neregiui, norinčiam būti savarankišku, integruotis į darbo rinką, vien kalbančių kraujo spaudimo matuoklių ar laikrodžių nepakanka - reikalingos kompiuterių programos, teksto skaitymo, didinimo ir kitos brangiai kainuojančios elektroninės priemonės. Jiems tai buvo nauja ir įdomu. 

- Ar tai buvo vienintelė, ar tik pirmoji jūsų kelionė į Mongoliją? Ar grįžęs su jos aklaisiais palaikote kokius nors ryšius? 

- Niekas nemėgsta žmonių, kurie sėdi kitiems ant sprando ir moko, kaip reikia gyventi. Tikiuosi, kažką nauja į jų galvas įnešiau, o kaip bus ateityje - matysime. Paprašė atsiųsti kai kuriuos mūsų teisės aktus - taip ir padarysiu. Suprantama, lengviau išsiversti jau sukurtus ir tik šiek tiek pakeitus prisitaikyti savo sąlygoms, nei kurti naujus. Ar dar kur nors vyksiu, kaip projekto atstovas, kol kas nežinau. Be Mongolijos, yra dar Birma, Laosas, Indonezija, bet konkrečių planų neturiu. Vaizdžiai kalbant, minėto projekto duris atidariau ir neuždariau. Ar virs tai naujomis kelionėmis, parodys laikas.