EUROPOS LINK

Gietrius STOŠKUS

KETVIRTASIS PARLAMENTAS

Šių metų gruodžio 6 dieną Europos neįgaliųjų forumas (ENF) Briuselyje Europos Sąjungos parlamento patalpose surengė Europos neįgaliųjų parlamentą. Tai jau ketvirtasis toks renginys. Ankstesnieji vyko 1993, 2003 ir 2012 m. Lietuvos atstovų dalyvavimą jame koordinavo Lietuvos neįgaliųjų forumas (LNF), o finansavo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija bei neįgaliųjų asociacijos. Atstovauti mūsų asociacijai teko garbė man ir VšĮ LASS respublikinio centro vyriausiajai specialistei Audronei Jozėnaitei. Be mūsų dar dalyvavo Dovilė Juodkaitė ir Lina Garbenčiūtė - LNF, Tomas Morkevičius - Lietuvos paraplegikų asociacija, Dana Migaliova - Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija "Viltis", Rūta Udraitė-Mikalauskienė - asociacija "Spina Bifida ir Hidrocefalija". Iš viso renginyje dalyvavo daugiau nei 600 įvairių neįgaliųjų organizacijų atstovų iš visų Europos Sąjungos šalių. Parlamentas posėdžiavo tik vieną dieną, o mūsų išvyka, įskaitant skrydžius pirmyn ir atgal, truko dvi paras. 

Iš vienuolikos Lietuvos europarlamentarų dėmesį šiam renginiui parodė vienintelė Vilija Blinkevičiūtė. Ji prieš prasidedant Neįgaliųjų parlamento posėdžiams, atėjo į parlamento salę, pabendravo su Lietuvos delegacijos nariais, patarė pranešimą parengusiai Dovilei Juodkaitei jį skaityti lietuviškai, kad kiti šio renginio dalyviai turėtų galimybę išgirsti mūsų kalbos skambesį, kad mūsų kalba būtų kuo plačiau vartojama, ir paaiškino, kad Europarlamente bet kuria oficialia ES kalba sakomi pranešimai ar kiti pasisakymai verčiami į visas kitas oficialias ES kalbas, o lietuvių kalba yra viena iš tokių. 

Svarstyti klausimai ir priimti dokumentai 

Pats parlamento posėdis pribloškė pasisakymų gausa ir įvairumu. Iš neregių aktyviausi buvo ENF prezidentas Yannis Vardakastanis, ENF viceprezidentė Ana Pel'aez, ENF vykdomojo komiteto narys Rodolfo Cattani, taip pat pasisakė Čekijos, Slovakijos, Danijos neregių organizacijų vadovai. Pasisakymų buvo tiek daug, kad jų trukmę teko riboti iki 2 minučių. Vieni jų buvo labiau moksliški ir sudėtingi, kiti emocingesni, pagrįsti asmenine patirtimi. Dažnas pranešėjas sveikino ENF su veiklos dvidešimtmečiu, džiaugėsi tuo, kad Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją jau ratifikavo ES ir visos jos narės, išskyrus Airiją, ir ragino pastarąją paskubėti tai padaryti. Neįgaliųjų parlamentas buvo informuotas, kad ES Komisija neįgaliesiems prieinamiausiu miestu 2018-iesiems metams paskelbė Prancūzijos miestą Lioną, antra vieta atiteko Slovėnijos sostinei Liublianai, o trečia - Liuksemburgui. ES Komisija taip pat atskirai paminėjo Danijos miestą Viborgą už tai, kad istorinį paveldą ir kalvotą kraštovaizdį tinkamai suderino su neįgaliesiems prieinama infrastruktūra. Pastebėjau tai, kad pasisakymuose mažokai buvo gilinamasi į pačių svarstomų dokumentų tekstą, jų konkrečias nuostatas, o daugiau reikšta bendra politinė valia. Galiausiai per ilgą darbo dieną buvo patvirtinti tik trys dokumentai: 

1. Manifestas dėl Europos rinkimų 2019 m. Šiame dokumente išsakytas reikalavimas pagerinti neįgaliųjų galimybę tiek patiems balsuoti, tiek ir būti renkamiems jau 2019 m. ES parlamento rinkimuose bei apskritai dalyvauti visuomeniniame ir politiniame gyvenime. Šiame dokumente ES narės raginamos užtikrinti balsavimo apylinkių prieinamumą neįgaliesiems, visos rinkimų informacijos ir interneto svetainių bei balsavimo procedūrų tinkamumą, galimybę balsuoti savarankiškai (įskaitant balsavimą nuotoliniu būdu) ir netgi rinkti bei analizuoti duomenis apie neįgaliųjų dalyvavimą visuomeniniame bei politiniame gyvenime. 

2. Europos negalios strategijos 2020 - 2030 m. rezoliucija. Šia rezoliucija reikalaujama įgyvendinti kituose Europos strateginio planavimo ir darnios plėtros dokumentuose išsikeltus neįgaliesiems svarbius tikslus, tokius kaip kova su skurdu, neįgaliesiems prieinamas švietimas, užimtumas, pagalba persikeliant gyventi iš institucinės globos įstaigų į bendruomenes, interneto ir transporto prieinamumas ir pan. ES ir jos narės paragintos šių tikslų įgyvendinimui skirti deramą finansavimą ir vykdyti nuolatinę stebėseną. Taip pat nurodoma būtinybė ES laikytis Neįgaliųjų teisių konvencijos ir Neįgaliųjų teisių komiteto rekomendacijų bei išaiškinimų, o priimant neįgaliesiems svarbius klausimus, visais atvejais tartis su jiems atstovaujančiomis organizacijomis, kurios turėtų būti finansuojamos taip, kad būtų garantuotas jų nepriklausomumas. Strategijoje taip pat siūloma 2021 metus Europoje skelbti Žmonių su negalia teisių metais, raginama greičiau ratifikuoti Marakešo sutartį, skirtą sudaryti palankesnes sąlygas išleisti ir platinti regos ar kitą skaitymo negalią turintiems asmenims pritaikytus kūrinius, priimti Europos prieinamumo aktą. 

3. Ypatingoji Europos prieinamumo akto rezoliucija. Aptariant šį dokumentą reikia paminėti, kad jau kuris laikas ES institucijose - Parlamente, Komisijoje ir Taryboje - svarstomos Europos prieinamumo akto nuostatos. Šiuo aktu norima nustatyti, kad kai kurios prekės bei paslaugos privalo būti be jokių apribojimų prieinamos ir neįgaliesiems. Reikalas toks, kad kaip tik rytojaus dieną turėjo rinktis iš ES narių socialinių reikalų ministrų sudaryta ES Taryba ir svarstyti savo požiūrį į Europos prieinamumo aktą. Taigi šia ypatingąja rezoliucija ES Taryba kaip tik ir paraginta patvirtinti neįgaliesiems kiek galima palankesnį požiūrį į minėto akto nuostatas. Deja, kiek teko grįžus iš kelionės skaityti, ES Taryba nors prieinamumo aktui apskritai ir pritarė, tačiau į jį neįtraukė kai kurių neįgaliesiems bei jų organizacijoms svarbių nuostatų dėl viešųjų pirkimų, ES struktūrinių fondų bei apribojo akto taikymą mikroįmonėms. Tačiau tai dar ne galutinis šio akto patvirtinimo etapas, toliau jo tekstas bus derinamas tarp minėtų trijų ES institucijų ir dar gali keistis. 

Tėvynei pipirų nepagailėta 

Mūsų šalies atstovės pranešimas nuteikė gana slogiai. Visų pirma skirtingai nei Lietuvos, daugumos kitų šalių pranešėjais buvo patys neįgalieji. Tai sudarė įspūdį, kad Lietuvos neįgalieji yra jau tokie bejėgiai, jog patys nė kokio pranešimuko Neįgaliųjų parlamentui negali parengti ir už juos tai turi daryti negalios neturintys žmonės. Be to, vos ne viso pranešimo metu lyg žirniai į sieną buvo beriama tautiečių taip pamėgta saviplaka dėl balsavimo neprieinamumo neįgaliesiems. Sutinku, kad problemų šioje srityje vis dar turime ir jų slėpti nereikėtų, tačiau su tuo susiduria ir dauguma kitų ES šalių, kurių atstovų pranešimai buvo kiek nuosaikesni. Be to, pranešime visiškai liko nutylėti kai kurie neseniai Lietuvoje padaryti teigiami pokyčiai. Daugiausiai Lietuva kritikuota dėl to, kad pas mus negali balsuoti žmonės, teismo pripažinti neveiksniais. Tačiau nuo 2016-01-01, įsigaliojus 2015-03- 26 priimtam Civilinio kodekso kai kurių straipsnių pakeitimo įstatymui Nr. XII-1566, teismai nebegali žmonių pripažinti visiškai neveiksniais. Juos neveiksniais galima pripažinti tik tam tikroje srityje, o sprendimuose privaloma nurodyti baigtinį sričių, kuriose asmuo pripažįstamas neveiksniu, sąrašą. Taigi nurodyti, kad asmuo yra neveiksnus visose gyvenimo srityse, įstatymas teismams nebeleidžia. Savivaldybėse atsirado neveiksnių asmenų būklės peržiūrėjimo komisijos ir peržiūrimi iki 2016-01-01 priimti teismų sprendimai, kuriais žmonės buvo pripažinti neveiksniais. Aišku, reikėtų dar kreiptis į Seimą dėl atgyvenusio Konstitucijos 34 str. 3 d. panaikinimo ir sąvoką "invalidumas" mininčio 52 str. pakeitimo, bet šitie namų darbai atliktini Vilniuje, o ne Briusely. 

Pranešime sukritikuota teisė neįgaliesiems balsuoti namuose irgi nėra jau tokia smerktina. Jos dėka daugeliui neįgaliųjų bent jau sudaroma galimybė vienu ar kitu būdu pasinaudoti pačia balsavimo teise. Žinoma, nepatenkinti lieka tie, kurie norėtų patys atvykti į rinkimų apylinkes ir ne vien tik balsuoti, bet kaip dabar madinga sakyti, realizuoti ypač šiuolaikišką neįgaliųjų teisę - teisę būti pamatytiems. Bet tai, mano manymu, jau papildomi dalykai. Žinoma, aš nepasisakau prieš rinkimų apylinkių pritaikymą neįgaliesiems - tai daryti būtina, bet kaip žinoma, ne per vieną dieną Roma buvo pastatyta. Tokiems dalykams reikia daug lėšų ir tai tikrai nėra kaip vėlgi dabar madinga sakyti, "vien tik požiūrio, o ne finansinė problema". Vien nuo teigiamo požiūrio nei liftai, nei pandusai ir netgi balsavimo biuleteniai brailio raštu neatsiranda. Juolab kad ir turtingajam Briuseliui iki tinkamo pritaikymo neįgaliesiems dar labai toli. 

Aklųjų labui rinkimų srityje irgi šis tas daroma, nors biuletenių brailio raštu ar galimybės balsuoti internetu kol kas dar neturime, o galimybė balsuoti su kito asmens pagalba neužtikrina balsavimo slaptumo bei neapsaugo nuo galimos apgaulės. Vis dėlto Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) prieš kiekvienus rinkimus skiria lėšų išleisti rinkimų informacijai brailio raštu, gana greitai ir geranoriškai ji sureagavo ir į sykį mano išsakytą pastabą dėl jų interneto svetainės trūkumų. (Išsamiau apie akliesiems kylančias dalyvavimo rinkimuose problemas skaitykite 2015 m. "Mūsų žodyje" Nr. 2, straipsnyje "Rinkimai, neįgalieji ir internetas"). 

Nors ir kaip gaila, šį kartą Lietuvos kaimynai pasirodė stipriau. Štai judėjimo negalią turinčiai latvei, ENF vykdomojo komiteto narei Guntai Ancai buvo patikėta pirmininkauti daliai parlamento posėdžio. Iš Lenkijos atvyko gana gausi ir aktyvi neįgaliųjų delegacija ir jų pranešimai buvo gana stiprūs, įdomūs ir įspūdingi. Beje, vienas iš lenkų savo pranešime nurodė, kad socialinės įmonės yra efektyvi neįgaliųjų užimtumo didinimo ir skurdo mažinimo priemonė. 

Pietūs prieš šiaurę 

Dažnai užėjus atvirumo akimirkai negalios neturintys žmonės išsako nuomonę, kad neįgalieji yra nuobodūs ar neįdomūs tuo, jog daugiausia kalba tik apie savo negalią ir kaip jie ją įveikia, ir mažai domisi visais kitais, su negalia nesusijusiais klausimais. Reaguodamas į šią kritiką norėčiau pasidalyti vienu su neįgalumu nesusijusiu pastebėjimu. Labiausiai Europarlamente mane papiktino tai, kad priešpiečių pertraukos metu prie sumuštinių buvo patiekta vyno, o alaus - ne. Tenka patirti, kad tas pats būna ir visokiuose Lietuvoje vykstančiuose "poniškuose" baliukuose. Tiesiog brukte brukamas stereotipas arba mąstymo klišė, kad, girdi, vynas tai jau aukštuomenės gėrimas ir jo saikingai išgerti yra kultūringa, o alus daugiau skirtas prastesniems žmonėms. Šią mąstymo klišę būtina kartą ir visiems laikams sulaužyti. Juk alkoholio aluje yra mažiau nei vyne, alaus gaminimo ir gėrimo tradicija žmonijos istorijoje tikrai jau ne trumpesnė, o gamybos technologija - ne mažiau sudėtinga, nei tos, bent jau mano ir daugelio mano draugų įsitikinimu, primityvios ir banalios rūgštelės. Galiausiai vyno Europos Parlamente patiekiama todėl, kad, girdi, koks prancūzas, italas ar ispanas be jo normaliai nepapietauja, tačiau nekreipiama dėmesio į tai, kad dažnam vokiečiui, čekui, danui, olandui, lietuviui ar latviui be alaus bokaliuko pietūs - ne pietūs. Galiausiai, kai Europos Sąjungai prireikia pinigų, tai jų ieškoma labiau alų mėgstančiuose Europos šiaurės kraštuose, nes pietiečiai dažnai jų tiesiog neturi (ar tik ne tas pats vynelis juos taip vis į tingulį patraukia), tačiau kai reikia apsispręsti, kieno papročius, įskaitant ir nacionalinius gėrimus, labiau reikėtų gerbti, pirmenybė atiduodama pietiečiams. Tikiuosi, jog šis mano lietuviškai parašytas skundas pasieks Briuselio įtakinguosius, juk ten, kaip mėgstama pabrėžti, vienodai gerbiamos ir suprantamos visos kalbos, tik labai gaila, kad ne į visas jas vienodai įsiklausoma ir atsižvelgiama. 

Na o grįžtant nuo globalesnių Europos problemų prie Neįgaliųjų parlamento, tai belieka tikėtis, kad ketvirtasis parlamentas Lietuvos ir visos Europos neįgaliuosius įkvėps ateities žygiams.