PROJEKTAI

Nijolė MAJERIENĖ

DALIJOSI PATIRTIMI IR IDĖJOMIS

Dar pavasarį Kauno aklųjų ir silpnaregių vaikų globos bendrija "Akių šviesa" išreiškė ketinimą dalyvauti VšĮ Surdologijos centro kuruojamame Lietuvos kultūros tarybos remiamame projekte "Menas mano mieste - patiriu ir dalinuosi". Ketinimą įgyvendinome lapkričio 11-osios popietę, kai Nacionalinės dailės galerijos edukatoriai Eglė Nedzinskaitė ir Povilas Šnaras kartu su Kauno menininkų namų vadove Rūta Stepanovaite pasitiko mus miesto kūrėjų buveinėje. Kol gūsingas vėjas dar neatpūtė lietaus debesų, suskubome keliauti Eglės paruoštu maršrutu. 

Pirmiausia aplankėme Nacionalinio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejaus kiemelį, kuriame jaukiai įsikūrusios garsiojo skulptoriaus Juozo Zikaro skulptūros "Mąstytojas" ir "Liūdesys". Išgirdę trumpą pasakojimą apie dailininko kūrybą ir jos individualumą, neregiai galėjo susipažinti su bronziniais kūrinių paviršiais, pajusti jų vėsą, aptakumą, skulptūrų veidų bruožus, mėgino savaip pažvelgti į gilią mąstytojo rimtį ar sielvartingą sulinkusios jaunos moters siluetą. Simboliška, kad skulptūra "Liūdesys" puošia ir jos kūrėjo kapą... 

Toliau patraukėme į Vienybės aikštę. Ir vėl prie J. Zikaro. Tik šį kartą jo žinomą "Laisvės" statulą, kuri įprastai matoma ant 12 metrų aukščio postamento, atradome namelyje, tikriau tariant, virtuvėje. Toks Kauno bienalės dalyvio japonų menininko Tatzu Nishi žvilgsnis į nepriklausomos Lietuvos simbolį - 1928 metais Karo muziejaus sodelyje pastatytą ir beveik po 30 metų sovietų valdžios nugriautą angelą. Instaliacijos tikslas - priminti tuos gūdžius mūsų tautai laikus, kai sovietų valdžiai okupavus Lietuvą, apie laisvę kalbėdavome tik namuose, užtraukę užuolaidas, dažniausiai - prie virtuvės stalo. Tad pasinaudojome turbūt niekada daugiau nepasitaikysiančia galimybe laipteliais užlipti iki "Laisvės" ir pabūti su ja... Lapkričio pabaigoje bienalė pasibaigs ir visi miesto objektai atgaus savo buvusį vaizdą. 

Vadovė Eglė trumpos pertraukėlės metu pasiūlė pasiklausyti kito eksperimentuoti nevengiančio Kauno bienalės menininko iš Nyderlandų Allardo van Hoorno sukurto garso įrašo, įkvėpto 26 Vienybės aikštės grindinio plytelių prie Karo muziejaus, skiriančių senąją (su Lenino paminklu) ir naująją (su atstatyta Laisvės skulptūra) aikštės dalis. Anot garso instaliacijos sumanytojo, ji "kviečia permąstyti mūsų santykį su praeitimi ir galima ateitimi". 

Aplankę dar du bienalės objektus, merkiami šalto lietaus, purvina, duobėta, kelio darbų technikos pilna V. Putvinskio gatve parklampojome atgal į Menininkų namus. Čia laukė ne tik karšti gėrimai, bet ir įsiplieskė diskusijos apie ypatingų poreikių žmonėms nepritaikytas erdves - ne tik meno objektus, laisvalaikio zonas, bet dažniausiai - paprasčiausias prieigas prie svarbiausių, nuolat lankomų įstaigų, keistus laiptelius, "perėjimus", "nuvažiavimus" link tiltelių, tiltų, poilsio zonų ne tik Kaune, bet ir kituose miestuose, net kurortuose, kur neįgalieji atvažiuoja į sanatorijas, reabilitacijos įstaigas. Šie pamąstymai ir kiekvieno kūrybinių dirbtuvių dalyvio asmeninė patirtis atsispindėjo ir jų sukurtuose maketuose. 

Neregė Indrė išsakė troškimą, "kad takelis nesibaigtų duobe ar grioviu, kad visur jausčiausi saugi" ir sukūrė "Tiltą su taktilinio paviršiaus prieigomis", kurį supa tvenkinėlis su spalvingomis žuvimis: "Kad regintieji galėtų pasigrožėti"... Visi pritarė, kad akliesiems nepriimtinas "vienos plokštumos principas", kai visi tam tikros viešosios erdvės elementai - gatvės, šaligatviai, pėsčiųjų takai - projektuojami vienoje plokštumoje. Toks eismo vietų planavimo būdas akliesiems ne tik nepatogus, bet ir pavojingas. Patys to nežinodami, jie gali išeiti į važiuojamąją gatvės dalį ir pakliūti po ratais. 

Kita neregė Eglė sukūrė įvairių dangų "Saugią aikštę" ir gatve važiuojantį įdomų visureigį, kuris padėtų įveikti duobėtus besitvarkančio Kauno kelius. Joana paruošė "Vilties kelią" lygia, kieta, neslidžia danga su įspėjamaisiais paviršiais, ryškiaspalvėmis nuorodomis ir pakelėje atsodintais oranžiniais ir mėlynais medžiais - silpnaregiams labai padeda orientuotis spalvų kontrastai. Simonas pakvietė į "Integruotą tunelį", kurio lankytojai jiems pritaikytuose terminaluose galėtų pasirinkti ir pasiklausyti mėgstamos muzikos, gėrėtis ryškių spalvų šviesomis, pasisupti sūpuoklėse, žaisti stalo žaidimus, mėgautis kvapų terapijos erdvėse ir kitaip pramogauti. Sandra savo darbe "Taikos ir draugystės skverelis" įgyvendino idėją siekti taikaus sugyvenimo, susikalbėjimo, gebėjimo išklausyti ne tik kasdienėje aplinkoje, bet labiausiai - valdžios rūmuose. Jos skverą puošiančios skulptūros apeinamos susijungiančiais liepteliais ir apžvalgos aikštelėmis. Jauniausi dirbtuvių dalyviai Liveta, Rimgaudas ir Lukas taip pat pasidalijo įdomiais sumanymais - romantiška plokštumine skulptūra "Veneros poveikis", "Nepažymėta miesto erdve" ir "Pūko šventykla", įkurdinta vandenyje. Jaunuolių pedagogė Kristina Mikalajūnaitė supažindino su "apleistame sklype" įrengta įspūdinga poilsio zona "Mano sodas". 

Pasidžiaugę savo kūrinėliais, dirbtuvių dalyviai padėkojo edukatoriams už pagalbą ir patarimus darbuojantis, už galimybę išreikšti savo kūrybines idėjas ir pasiūlymus miestui, naudotis gausybe įdomių priemonių ir medžiagų, o projekto "Menas mano mieste" rengėjams ir vykdytojams, ypač - Surdologijos centro darbuotojai Magdalenai Verseckas - už bendradarbiavimą, supratimą ir puikią progą pagilinti žinias apie meną, tapti diskusijų apie viešąsias miesto ir šalies erdves dalyviais. Kauno menininkų namams ir jų vadovei ačiū už šiltą ir jaukią buveinę!