TAI ĮDOMU

Grigas SAKALIS

NUO PIRMŲJŲ ŽINGSNIŲ IKI MŪSŲ DIENŲ


(Tęsinys. Pradžia "M. Ž." Nr.10) 

Nauji aklųjų organizacijos įstatai parašyti tik 1947 metais. Tuo metu sovietai Lietuvą jau buvo okupavę antrą kartą, per šalį praėjęs Antrasis pasaulinis karas. 1944 m. spalio 30 d. socialinio aprūpinimo liaudies komisaro P. Veržbilausko įsaku buvo numatyta sukurti organizacinį biurą, kurio uždaviniai buvo suregistruoti šalies akluosius ir įkurti Lietuvos TSR aklųjų draugiją (LAD). Tais pačiais metais buvo numatyta paruošti ir įstatų projektą, tačiau tai padaryti pavyko tik po trejų metų. Trėmimai, partizaninis karas, žmonių bėgimas nuo sovietų sunkino galutinį aklųjų suregistravimą. Toks suregistravimas buvo ypač reikalingas dėl Antrojo pasaulinio karo padarinių. 

LAD įstatai įregistruoti ir patvirtinti tuomečio socialinio aprūpinimo ministro J. Stimburio 1947 m. kovo mėnesį. Jie jau gerokai skyrėsi nuo tarpukario Lietuvoje registruotųjų. Pavyzdžiui, kaip vienas iš uždavinių buvo įtrauktas ne tik bendrojo, bet ir politinio švietimo gerinimas, taip pat siekta auklėti akluosius besąlyginio atsidavimo Lenino - Stalino reikalui dvasia. Nors pirmame įstatų straipsnyje teigiama, kad Lietuvos aklųjų draugija yra savarankiška visuomeninė organizacija, tačiau iš antrojo straipsnio matome, kad ji yra kontroliuojama Socialinio aprūpinimo ministerijos. Pagal tų metų įstatus, organizacija buvo laikoma aklųjų atstove visose valstybinėse įstaigose. Organizacijos tikslai buvo ne tik kviesti neregius į draugiją, juos mokyti ir įdarbinti, bet ir organizuoti politinį bei idėjinį švietimą. Draugija organizavo "raudonuosius kampelius" ir socialistines lenktynes tarp aklųjų, stengėsi informuoti gyventojus apie apakimo pavojų, bendradarbiavo su mokslo įstaigomis, kurios mokė akluosius. Buvo bandoma išeiti už Lietuvos ribų bendradarbiaujant su vadinamųjų "broliškų respublikų" atstovais sprendžiant aklųjų materialinės gerovės ir kitus klausimus. Teise būti draugijos nariais turėjo visi aklieji nuo 16 metų išskyrus nepilnapročius (taip šie žmonės tuomet vadinti) ar tuos, kam atimta rinkimų teisė. Kaip ir tarpukariu, į draugiją galėjo būti priimti gerai matantys žmonės, jei dirbo darbą susijusį su neregiais, pavyzdžiui, pedagogai. Draugijos organizacijų pirmininkais galėjo būti tik aklieji. Draugijos lėšas sudarė: nario mokestis, dotacijos, įmonių pelnas ir kitos įplaukos. Nario bilieto kaina - 3 rubliai. Nario mokestis buvo skaičiuojamas pagal tai, kokios žmogaus pajamos. Gaunantiems mėnesinį atlyginimą ar neįgalumo pensiją, 1 proc. atitekdavo draugijai. Nors ir sunkiai, tačiau dar egzistavo žemės ūkis, todėl aklieji, kurie juo vertėsi, mokėjo du rublius, o regintieji draugijos nariai - vieną rublį. Nuo mokesčio buvo atleidžiami tie, kurie niekur nedirba, yra išlaikomi giminių ar gyvena invalidų namuose. Aukščiausiu valdymo organu buvo laikomas visuotinis delegatų suvažiavimas. Jei norima steigti tam tikro regiono skyrių, reikėjo, kad tame regione būtų bent 50 aklųjų. Jei tiek nebuvo, tačiau buvo bent 5 norintys, jie galėjo steigti pirminę organizaciją. Pirminė organizacija - tai faktiškai šiuolaikinio filialo analogas. Likviduojama draugija galėjo būti visuotinio delegatų suvažiavimo nutarimu, kurį patvirtinti turėjo socialinio aprūpinimo ministras. 

1950 m. LTSR ministrų taryba išleido nuostatus, kuriuose buvo numatyta lengvata Lietuvos aklųjų draugijos įmonėms. Įmonės atleistos nuo vietinių mokesčių ir rinkliavų, nuompinigių už žemės sklypus. Šias lengvatas turėjo ir aklųjų kultūros bei švietimo įstaigos. Vadovaujantis 1950 m. nuostatais, buvo parašyti nauji 1955 metų įstatai. Jie turėjo daug panašumų su anksčiau galiojusiais įstatais. Draugija vis dar buvo suprantama ne tik kaip vienijanti akluosius, tačiau ir kaip atliekanti komunistinio auklėjimo darbą. Nuo 1955 metų draugijos nariais galėjo tapti aklieji nuo 14 metų, tačiau iki 21 metų jie organizacijoje neturėjo balso teisės. Taip pat visi nariai privalėjo mokėti brailio raštą. Pirminė organizacija galėjo būti steigiama tik turint 10 norinčių jai priklausyti. Dėl tuomečių įstatymų visi įstatai taip pat buvo išversti į rusų kalbą. 

Po septynerių metų pateikti nauji įstatai vėl įnešė pokyčių: prie iki šiol jau esamų uždavinių prisidėjo ir žurnalo brailio raštu leidyba, taip pat pionierių stovyklų, darželių ir poilsio namų steigimas. Pirmą kartą punkte, apibrėžiančiame narių teises, nebuvo pabrėžiama tai, kad draugijos veikloje negali dalyvauti žmonės, turintys proto negalią, tačiau tai dar nereiškė, kad tokie žmonės joje galėjo aktyviai dalyvauti. Šiuose 1962 m. draugijos įstatuose keletas punktų buvo skirta ir narių į Centro valdybą išrinkimo tvarkai aprašyti. Iš esmės visos kitos iki pat 1989 metų įstatų redakcijos buvo labai panašios. Visi sąstingio laikotarpiu egzistavę įstatai rėmėsi 1962 m. LTSR ministrų tarybos paskelbtais nuostatais, todėl ypatingų pokyčių turbūt ir negalėjo įvykti. 

Permainos prasidėjo atgimimo metais, kai kartu su daugeliu atsikuriančių lietuviškų organizacijų buvo nuspręsta atkurti ir visų aklųjų draugijų bei organizacijų pirmtakę. Nauji, jau panašūs į šiuolaikinius, įstatai buvo priimti 1989 m. lapkričio mėnesį. Dėl rinkimų ir besikeičiančios politinės padėties įstatai įregistruoti Lietuvos teisingumo ministerijoje šaliai jau atkūrus nepriklausomybę, t.y. 1990 m. rugpjūčio 1 d. - gerokai vėliau nei tai įprastai būdavo padaroma ankstesniais metais. 

Tuometės Aklųjų draugijos ištakos prasidėjo dar tarpukaryje. Todėl atgimstant Lietuvos Respublikai, reikėjo atkurti ir senąją Aklųjų sąjungą. Priimant naujus įstatus nutarta Lietuvos aklųjų draugiją pervadinti Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga taip grąžinant senąjį, šiek tiek pakeistą pirmosios Aklųjų sąjungos pavadinimą. Taip pat tuo pačiu nutarimu buvo pakeisti LASS įmonių ir įstaigų pavadinimai. 

Tačiau pavadinimai ir jų keitimas - tai dar ne istorinės tiesos atkūrimas. Nauji įstatai buvo visiškai kitokie. Juose nebeliko sovietmečiu egzistavusio stipraus ideologinio "prieskonio". Įstatų pirmajame punkte skelbiama, kad LASS yra savarankiška, savanoriškai susikūrusi organizacija. Skirtingai nei sovietiniais metais, organizacija nekontroliuojama jokių ministerijų ir neturi gauti papildomų leidimų savo egzistavimui patvirtinti. Pamažu griūvant geležinei uždangai, atsirado daugiau galimybių keliauti į užsienį, o tai atvėrė naujus kelius bendravimui ir bendradarbiavimui su įvairiomis aklųjų organizacijomis. Būtinybę bendradarbiauti su užsienio šalių aklaisiais pabrėžė ir LASS įstatai. Nepamiršta buvo ir šalies visuomenė. LASS kaip vieną iš tikslų buvo užsibrėžusi telkti visuomenę spręsti problemas, susijusias su sutrikusio regėjimo asmenimis. Atsirado naujovė - nesantys LASS nariais, tačiau aktyviai padedantys pasiekti LASS tikslų, galėjo tapti rėmėjais, o aktyviai dalyvaujantys - netgi garbės nariais. Valstybės demokratizacija į LASS valdymą taip pat įnešė atsinaujinimų. Organizacijos valdymas tapo demokratiškesnis, o valdant buvo remiamasi veiklos viešumu. Taip pat buvo apibrėžta naujų organizacijos valdymo struktūrų veikla ir uždaviniai. Įstatus pasirašė tuometinis sąjungos pirmininkas Juozas Dzidolikas. 

Nauji įstatai buvo priimti gan greitai neeiliniame organizacijos suvažiavime 1992 m. gegužės mėnesį. Tarp daugybės organizacijos tikslų atsirado naujas, anksčiau niekada nebuvęs - padėti akliesiems sukurti verslą. Nemažas dėmesys kaip ir 1989 m. įstatuose, skirtas aklųjų teisių gynimui. Sąjungos nariais laisvai galėjo tapti tiek pirmąją, tiek antrąją, tiek ir trečiąją invalidumo grupę turintys asmenys. Nariams, kurie dar nesukakę reikiamo amžiaus (16 metų), galėjo atstovauti vienas iš tėvų ar globėjas. Valdymo struktūra iš esmės nesikeitė, tačiau buvo nurodytos galimybės vadovams, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių nebeatlieka savo pareigų, gauti kompensaciją tol, kol įsidarbins, tačiau ne ilgiau kaip keturis mėnesius. Visa kita buvo labai panašu į prieš tai buvusius ar netgi dar ankstesnius įstatus. 

Dar vieni įstatai, patvirtinti 1996 m., išsiskiria jau pirmajame punkte. Šiame punkte, apibrėžiančiame organizacijos teisinę padėtį ir paskirtį, taip pat paminėtas ir organizacijos simbolis bei adresas - to ankstesniais metais nebuvo. Pagal 1996 m. įstatus, vienas iš organizacijos uždavinių buvo dalyvauti nustatant invalidumą. Be narių teisių, organizacija šiuose įstatuose yra apibrėžusi ir savo teises. Viena iš jų - platinti informaciją apie savo veiklą įvairiomis informacijos priemonėmis, taip pat mitingais ar demonstracijomis. Savo veiklai įgyvendinti LASS gali samdyti asmenis. 

Organizacija taip pat galėjo steigti fondus. Naujų įgaliojimų duota ir LASS suvažiavimui. Jam priskirta spręsti LASS įmonių likvidavimo klausimus. Keletas punktų skirta LASS centro tarybos (prieš tai buvusios LASS tarybos) veiklai. Iš esmės įstatai buvo labai panašūs į praėjusius. Gal kiek daugiau punktų skirta Centro tarybai ir suvažiavimo veiklai nustatyti. Apibrėžtos sąjungos pirmininko bei pirmininko pavaduotojo veiklos gairės, patvirtintas pagrindinis organizacijos simbolis. Įstatus pasirašė LASS pirmininkas Osvaldas Petrauskas. Kituose, 1998 metais parašytuose, įstatuose esminių pakitimų nebuvo, tačiau apibrėžiant organizacijos veiklą ir tikslus, įtraukta daugiau teisinių formuluočių. Vienas iš pagrindinių 2002 metų įstatų pakeitimų toks, kad į organizaciją galėjo būti priimti ir žmonės, kurie nėra Lietuvos Respublikos piliečiai, tačiau gyvena šalyje. Neliko garbės nario institucijos, o į LASS galėjo įstoti asmenys, tik sulaukę pilnametystės (iki tol nariais galėjo tapti ir šešiolikmečiai). Paskutiniuose iki šiol paskelbtuose įstatuose esminiai dalykai nesikeičia. 

Baigiant galima pasakyti, kad vienas svarbiausių organizacijos dokumentų - įstatai - puikiai atspindi laikmečio įtaką organizacijos veiklai ir darbams. Skirtingų laikų politiniai ir ideologiniai veiksniai darė įvairią įtaką ir aklųjų veiklai. Nors šalies politinė padėtis keitėsi, tačiau tradicija burti akluosius išliko ir tęsiama iki šių dienų. 

Belieka viltis, kad nauji, šių metų liepos 5 dieną priimti LASS įstatai įeis į organizacijos istoriją kaip dar vienas ilgalaikis dokumentas, su kuriuo pasitiksime sąjungos šimtmetį. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]