NEREGYS DARBO RINKOJE

NUO KEBABŲ IKI STATYBŲ

Rengdamas straipsnių ciklą "Neregys darbo rinkoje", susidūriau su netikėta problema. Ieškodamas įvairiausių profesijų neregių ir silpnaregių atstovų, neretai sulaukiu atsisakymo kalbėti. Vieni atsisako iš karto, kiti po ilgesnių svarstymų, treti prižadėdavo, bet vėliau imdavo "slapstytis" neatsiliepdami į skambučius. Visų atsisakymų priežastis - baimė netekti darbo. Neregiai, o ypač silpnaregiai, dažnai nuo savo darbdavių slepia turimą regos negalią ir nesinaudoja jiems darbe priklausančiomis lengvatomis. Atsisakiusiųjų kalbėti profesijos yra labai įvairios: valytojos, valstybinių įstaigų, bankų darbuotojai, pardavėjai, darbininkai ir netgi teisininkas, dirbantis Lietuvos kariuomenėje. Stipri darbdavio ir darbo netekimo baimė, nors jau trečias dešimtmetis gyvename nepriklausomoje Lietuvoje. Visa tai paskatino imtis žurnalistinio eksperimento: su šiuo "Mūsų žodžio" pašnekovu susitariau, kad neminėsiu jo pavardės, o tik vardą (pavardė redakcijai žinoma). Silpnaregis dirba gerai apmokamą darbą statybose. Statybų aikštelė - padidinto rizikingumo zona, todėl joje silpnaregiui ne vieta! Nejaugi iš tiesų čia taip pavojinga dirbti? 

Į statybų verslą Vytautas atėjo ne iš karto. Jis nuo mažų dienų ruošėsi ginti tėvynę. Deja, visus planus sumaišė netikėta liga. Jaunuoliui gydytojai akyje aptiko auglį. Vytautas buvo skubiai operuotas. Vienos akies regėjimo nepavyko išsaugoti, o su kita dar šiek tiek mato. Tiesa, be akinių vaikšto apgraibomis. Jaunuolis po auglio šalinimo operacijos nenuleido rankų. Iš pradžių dirbo kebabų kepėju ir pardavėju. Vėliau viename LASS filiale asistentu, vadybininku. Pasaulį išvydus Vytauto naujagimiui, jis nedvejodamas atsisveikino su LASS ir įsidarbino gerai apmokamame statybų versle. 

"M. Ž." Svajojote ir ruošėtės karinei tarnybai. Kodėl pasirinkote būtent šią profesiją? 

V. Iki 2008 metų gyvenau vieną, o nuo tų metų buvau priverstas pradėti gyventi kitą gyvenimą. Nuo mažens mane traukė kariniai dalykai, jais domėjausi. Gal todėl ir pasirinkau specializuotą mokyklą, kurioje akcentuojami kariniai dalykai bei drausmė. Nuo šešiolikos metų mokiausi jaunųjų karių mokykloje. Po kurio laiko įstojau į savanorius, vėliau į krašto apsaugos tarnybą. Jau buvau susitvarkęs dokumentus užsienio karinės tarnybos misijai. Visus planus sujaukė, o vėliau ir sugriovė netikėtai pašlijusi sveikata. Po daugkartinių vizitų pas gydytojus paaiškėjo nemaloni diagnozė - akių auglys. Buvau operuotas. Po operacijos atsirado komplikacijos. Taip apakau viena akimi. Kitą akį medikai išsaugojo. Joje dar žiba šiokia tokia šviesa. Po operacijos sunkiai atsitiesiau psichologiškai. Nežinojau kaip toliau gyventi ir kuo užsiimti. Esu iki šiol dėkingas savo artimiesiems ir draugams, nepalikusiems manęs likimo valiai. Jie sunkiausiomis akimirkomis buvo šalia. Praėjus šokui ir nusivylimui reikėjo kažko griebtis. Jau tada laikas buvo apgydęs psichologines žaizdas. 

"M. Ž." Papasakokite apie darbo paieškas ir iškilusius sunkumus. Kaip pavyko juos išspręsti? 

V. Darbą susirasti nebuvo sunku. Jo net rimtai neieškojau, nemindžiau valdiškų slenksčių. Kaip jau sakiau, man labai padėjo ir parėmė artimieji. Taip pat nutiko ir su darbu. Mano pusbrolis - verslininkas. Jis turi kelias kavines. Išgirdęs apie mano norą dirbti, pasiūlė laisvą kioskelį. Jame sugalvojau kepti ir pardavinėti kebabus. Mintis nebloga, bet pirmiausia reikėjo susitvarkyti visus formalumus. Sunkiausia buvo praeiti sanitarinę patikrą. Gavęs leidimą prekiauti maisto produktais, ėmiausi verslo. Dirbau ne vienas, padėjo samdoma darbuotoja. Pats savarankiškai kepti kebabus ir jais prekiauti tikrai negalėčiau, koją kištų silpnas regėjimas. Dirbau beveik metus. Prekyba sekėsi vidutiniškai. Žinoma, iš kebabų galima buvo gyventi, bet manęs neviliojo perspektyva ištisus metus ar net keliolika metų kepti turkišką patiekalą. Norėjau kitokios veiklos. Troškau dirbti su žmonėmis ir kartu mokytis. 

"M. Ž." Kaip paties gyvenime atsirado neregiai ir jais besirūpinančios įstaigos? 

V. Netekęs didelės dalies regėjimo įstojau į LASS. Kartą sulaukiau netikėto LASS pirmininko pavaduotojos Ramunės Balčikonienės skambučio. Ji pasiūlė dalyvauti "Zelvos" poilsiavietėje rengiamame naujai apakusiųjų seminare. Šis seminaras surengtas pačiu laiku. Jame pirmą kartą ilgai bendravau su likimo broliais bei sesėmis. Po to aš paskambinau R. Balčikonienei ir paklausiau, gal yra man kokio darbo gimtajame mieste? Pavaduotojos rūpesčiu buvau pakviestas į darbo pokalbį. Pirmai pradžiai gavau pusę etato LASS filialo pirmininkės asistentu. Tada pagaliau atsitiesiau ir galutinai atsigavau. Čia dirbau beveik metus. Vėliau perėjau į socialinę įmonę. Čia dirbau vadybininku. Dirbdamas kartu mokiausi ir kolegijoje. 

"M. Ž." Pasirinkote samdomą darbą, ar nekilo mintis pačiam imtis savo verslo? 

V. Norint steigti nuosavą verslą reikia turėti du dalykus: pradinį kapitalą ir laiko. Aš gi nei vieno, nei kito neturėjau. Pradėjus nuosavą verslą ne iš karto gausi pelną. Man reikėjo ne tik uždirbti šeimai, bet ir mokėti kreditą. Bankui nepasakysi, kad palauktų, kol verslas duos pelną, todėl didelio pasirinkimo neturėjau. Teko ieškoti samdomo darbo. Neslėpsiu, bedirbant kyla įvairiausių minčių. Kartais savęs klausiu: "Kokio velnio aš čia atėjau? Galiu suburti brigadą ir būti sau šeimininkas." Neslėpsiu, sulaukiu šia tema pasiūlymų, bet kol kas dirbu statybų versle, o kas bus ateityje, dar pažiūrėsime. 

"M. Ž." Kas slypi už pavadinimo - plataus profilio statybininkas? 

V. Viskas nutiko spontaniškai. Vedžiau, gimė vaikas. Prieš tai paėmėme paskolą butui pirkti. Uždirbamų pinigų nepakako. Reikėjo kažką keisti. Vienas pažįstamas man pasakė, kad rimtai statybinei įmonei reikalingi darbuotojai. Čia mokami padorūs ir be juodosios buhalterijos atlyginimai. Dirbdamas vadybininku kuravau statybos darbus. Mačiau, kaip dirba statybininkai ir pats mėginau mokytis. Nusprendžiau pamėginti laimę ir nuėjau pokalbiui. Netikėtai mane priėmė į darbą. Darbdavys paklausė, ar aš moku nors vieną statybinę specialybę ar ne? Sąžiningai atsakiau, kad antrasis variantas. Tada darbdavys sako: "Aš tavęs neforminsiu pagalbiniu darbininku, o nuo šiol tu būsi plataus profilio statybininkas." Man priskyrė patyrusį meistrą, iš kurio pradėjau mokytis specialybės gudrybių. Naujasis kolektyvas priėmė draugiškai. Patyrę statybininkai daug ką aiškino ir mokė valdyti instrumentus. Palaipsniui mokydamasis daug ko išmokau. Pasirodo, man statybiniai darbai prie širdies. 

"M. Ž." Smulkiau papasakokite apie pirmuosius žingsnius ir ką tenka atlikti darbe? 

V. Dirbu įmonėje, kuri stato pramoninės paskirties pastatus. Lietuvoje jie yra vieno tipo. Statant dažniausiai neprireikia vidinės apdailos. Mūsų brigada atlieka pastato montavimo darbus. Pirmiausia pastatomas pastato karkasas arba, kitaip tariant, metalinės konstrukcijos. Karkasas užpildomas skardinėmis plokštėmis, kurių viduje - putų polistirolas. Šios plokštės yra didelės ir sunkios. Norint jas pakelti ir pastatyti į vietą reikia 6-8 žmonių. Jeigu plokštė netinka, tai ją išmatavus reikia apipjauti, o vėliau įstačius į metalinį karkasą įtvirtinti. Apskardinus visą pastatą, lieka plyšiai. Juos būtina užtaisyti montavimo putomis. Joms nudžiūvus - apipjaustyti. Vėliau laukia stogo dengimo darbai. Elektros, santechnikos darbų mes neatliekame. Tą daro specialios brigados. Dirbant kolektyve visi statybiniai darbai nėra sudėtingi. Ilgainiui juos išmoksti atmintinai, nes pastatų konstrukcijos yra vienodos arba labai panašios. Pagaliau, jeigu kažkas neišeina, drąsiai prašau pagalbos ir jos visada sulaukiu. 

"M. Ž." Užsiminėte, kad nuo darbdavių slepiate turimą negalią. Kaip pavyksta ją nuslėpti ir ką darote, kai tenka pereiti medicininę patikrą? 

V. Iki šiol spėlioju, ar darbdaviai ir buhalterija žino apie mano negalią. Nuo bendradarbių savo negalią nuslėpti sunku. Iš pradžių jie to nepastebėjo. Tik vėliau dirbant yla išlindo iš maišo. Bendradarbiai atkreipė dėmesį į mano žvairuojančią akį. Visiems sakau, kad ja matau silpniau. Akiniais dabar nieko nenustebinsi, nors retai sutiksi akiniuotą statybininką. Mano bendradarbiai yra tolerantiški. Jeigu ką ir pastebi, tai neišsiduoda. Kalbant apie būtinąsias medicinines patikras, man tai jokia problema. Perėjau pas kitą šeimos gydytoją. Ji žino apie mano negalią, bet nesigilina, kur aš dirbu. Išskyrus akis, visa kita puiku. Gal todėl reikiamą pažymą gaunu be vargo. 

"M. Ž." Darbas ne vien pragyvenimo šaltinis. Ar nesukelia tai papildomos įtampos ir nuovargio? 

V. Netikrumo mintis persekioja nuolatos. Pastoviai galvoju, o jeigu sužinos - kas tada? Laimei, su kiekviena mintimi galima susigyventi ir ją prisipratinti. Taip ir aš darau. Žinoma, gaila būtų prarasti gerai apmokamą darbą ir ieškoti mažiau apmokamo. Kol kas guodžiuosi mintimi, kad mūsų šalyje statybos tik auga. Jose trūksta kvalifikuotų darbininkų. Kol statybininkų stygius - darbdaviai linkę kai kada "užsimerkti". Stengiuosi džiaugtis šia diena ir nesukti galvos dėl rytdienos. Viliuosi, kad be darbo neliksiu. 

"M. Ž." Esate Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos narys. Ar aktyviai dalyvaujate jos veikloje? 

V. Laisvo laiko turiu nedaug. Gal todėl esu atitolęs nuo aktyvios LASS veiklos. Esu dėkingas neregiams ir ypač savo filialo pirmininkei, padėjusiai pakilti antram skrydžiui. LASS yra daug gerų dalykų ir iniciatyvų. Deja, dirbdamas šioje sistemoje, pastebėjau ir trūkumų. Ypač į akis krito pašalpų troškimas. Suprantu, jos mažos ir kokybiškai gyvenimo nepagerins, bet LASS nariai jų labai nori ir mielai rašo prašymus. Manyčiau, turėtume nesižeminti ir neprašyti tų keliasdešimt eurų. Gal jie labiau praverstų tiems, kuriuos ištiko skaudi nelaimė. 

"M. Ž." Ačiū už pokalbį. 

Kalbėjosi Henrikas STUKAS