NEREGYS IR VISUOMENĖ

Alvydas VALENTA

NIEKADA NEPASISAKYSIME UŽ SEGREGACIJĄ


Jonas Ruškus(Tęsinys. Pradžia "M. Ž." Nr.10) 

Su profesoriumi Jonu Ruškumi toliau kalbamės apie neįgaliųjų teises, nediskriminavimą, jų galimybę gyventi - mokytis, dirbti - atviroje visuomenėje. 

 

- Pokalbio metu nuolat grįžtame prie neįgaliųjų diskriminacijos ir antidiskriminacijos temos. Turite pavyzdžių, kaip šie klausimai sprendžiami kitose šalyse - gal galite pailiuostruoti? 

- Lietuvoje nėra mechanizmų, apsaugančių nuo diskriminacijos ir baudžiančių už jos taikymą. Antidiskriminaciniai įstatymai dažnai esti labai abstraktūs. Slovakijoje šeima padavė į teismą mokyklą, nepriėmusią mokytis Dauno sindromą turinčio vaiko. Slovakijos aukščiausiasis teismas pripažino, kad tai yra diskriminacijos forma ir kad kiekviena šalies mokykla privalo sudaryti vaikui su negalia sąlygas mokytis. Lietuvoje specialiosios mokyklos dar nėra pripažintos kaip diskriminacijos forma. Kitose šalyse mokymasis, darbas uždaroje aplinkoje jau pripažįstamas kaip diskriminacija. Einama dar toliau: reikalingų sąlygų nesudarymas jau laikomas diskriminacija. O ką sako mūsų Švietimo įstatymas? 29 straipsnyje skaitome, kad tuo atveju, jeigu mokykla nesudaro sąlygų, tėvai kreipiasi į specialiąją mokyklą. Įstatymiškai mokyklai leidžiama nesudaryti sąlygų mokytis vaikui, turinčiam negalią. Panašių diskriminacijos pavyzdžių rasime ir kitose, ypač Rytų Europos, šalyse, tačiau Slovakijos aukščiausiasis teismas jau tarė savo žodį: nepriimti nesvarbu kokią negalią turinčio vaiko į bendrojo lavinimo mokyklą - yra diskriminacija. 

- Galima labai gražiai kalbėti apie neįgaliųjų teises, bet kiekvienoje šalyje be subjektyvių aplinkybių esama ir objektyvių priežasčių. Mūsų teisių ir galimybių įgyvendinimas labai dažnai, nors nebūtinai, yra susijęs su šalies ekonominiu išsivystymu. Gal Lietuva tiesiog neišgali visur įrengti privažiavimus ar liftus judėjimo negalią turintiems žmonėms, visus besimokančius akluosius aprūpinti brangiai kainuojančiomis brailio eilutėmis, kompiuteriais ar kalbos sintezatoriais? 

- Reikia skirti du dalykus: pilietines ir politines teises (balsuoti, pačiam valdyti savo turtą, vesti, tekėti) - jos privalo būti įgyvendintos tuojau pat; ekonominės, socialinės ir kultūrinės teisės gali kainuoti brangiai - neįgaliajam skirtų liftų prie kiekvieno namo, prie kiekvienos laiptinės ar auditorijos neįrengsi. Šitos teisės turi būti įgyvendinamos progresyviai. Šiandien visoms joms užtikrinti neturime tiek lėšų, bet galime žengti pirmuosius žingsnius. Pateiksiu mūsų universiteto pavyzdį. Vytauto Didžiojo universitetas visada buvo universitetas, priimantis daugiausia neįgalių žmonių. Kai Socialinių mokslų fakultetas persikėlė į kitas patalpas (tuomet buvau jo dekanas) ir jas rekonstruojantys žmonės paklausė, kokios tos patalpos turėtų būti, atsakiau, kad pirmiausia turėtų būti visiškai pritaikytos bet kokią negalią turintiems žmonėms. Suprato, padarė, dabar turime ir naudojamės. Tai ir yra progresyvus įgyvendinimas - nelaukti, kada iš dangaus ar iš kokių ES fondų nukris dideli pinigai, bet imti ir daryti. Ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Rytų Europoje pastebimos priešingos tendencijos: iš ES fondų ateina dideli pinigai, bet jie yra investuojami į neįgalių žmonių atskirtį - skiriami milijonai remontuoti, dailinti ir gražinti institucijoms, kur tie žmonės gyvena uždaryti. 

- Kažkas iš marksizmo klasikų yra pastebėjęs, kad nėra tokio nusikaltimo, kurio pinigai, ypač dideli pinigai, negalėtų padaryti, tokios užtvaros, kurios jie negalėtų sugriauti. Jeigu, kaip sakote, skiriami milijonai išlaikyti ir remontuoti globos įstaigoms, kažkam tai akivaizdžiai naudinga, kažkas taip elgiasi sąmoningai? 

- Kokie ir kieno interesai "žaidžia", negaliu pasakyti. Bet kokiu atveju visokiems panašiems interesams pažaboti turi būti pasitelktas viešumas, neįgaliųjų organizacijų dalyvavimas. JT Neįgaliųjų teisių konvencija yra vienintelė JT konvencija, kurią ratifikavo Europos Sąjunga kaip institucija, todėl ES, kaip ir šalys narės, turi jos laikytis. Komiteto kritika ES buvo ta, kad ji milžiniškus pinigus Rytų Europoje investavo ir toliau palaikyti institucijoms, kuriose neįgalūs žmonės gyvena atskirti nuo visuomenės. Komitetas labai aiškiai pasisakė: turi būti konvencijos procedūrų ir mechanizmų įgyvendinimo, finansų skirstymo stebėsena. Joje lygiomis teisėmis turi dalyvauti negalią turinčių žmonių organizacijos. Nuo veiksmų, naudingų atskiroms interesų grupėms, o ne visai visuomenei, gali apsaugoti tik viešumas, stebėsena, sprendimų priėmimas vadovaujantis konvencijos nuostatomis. 

- Gal esame pernelyg konservatyvūs, bet aklieji su nerimu žiūri į Lietuvoje vis aktyviau peršamą įtraukiojo ugdymo idėją. Argumentus, kodėl toks ugdymo modelis jiems atrodo nepriimtinas, galima vardinti ilgai. Paminėsiu tik keletą: 1. įtraukusis ugdymas labai brangus (techninės priemonės, mokytojų pagalbininkai), jį gali leisti sau tik turtingos šalys; 2. tyrimai rodo, kad nematantys vaikai, augantys šeimose, dažnai būna perglobojami ir neįgyja taip reikalingų socialinių įgūdžių, kurie yra vienas iš įtraukiojo ugdymo argumentų; 3. akademinės integruotai besimokiusių vaikų žinios bent jau Lietuvoje dažnai būna akivaizdžiai silpnesnės, nei baigusiųjų specialiąsias mokyklas. 

- Neįgaliųjų teisių komitetas niekada nepasisakys už segregaciją, kad kažkokie neįgalieji, pavyzdžiui, aklieji, turėtų mokytis atskirai. Komitete yra santykinai didelis skaičius žmonių, turinčių visišką regėjimo negalią iš įvairių pasaulio šalių, visi jie vienareikšmiškai pasisako tik už įtraukųjį ugdymą. Kai rengėme komentarą apie įtraukųjį ugdymą, komitete šia tema daug diskutavome. Kad įtraukusis ugdymas būtų sėkmingas, turi būti sudarytos tinkamos sąlygos - įtrauktis nėra integracija kaip ji buvo suprantama iki šiol. Specialusis ugdymas, kad ir koks kokybiškas būtų, yra žmogaus atskirties forma. Kalbėjau ne su vienu kurčiuoju ir akluoju Lietuvoje, visi pripažįsta, kad išėję iš specialiosios mokyklos, jie patenka į dar didesnę socialinę atskirtį. Taip, žmogus tuo metu galbūt jaučiasi saugiai, bet pabaigia mokyklą ir visas saugumas dingsta. Specialusis ugdymas kainuoja keturis kartus brangiau nei ugdymas bendrojo lavinimo mokyklose. Todėl sakyti, kad turės atsirasti papildomų pinigų, nėra visiškai teisinga. Reikėtų nepamiršti ir kitų lėšų, be mokinio krepšelio, kasmet investuojamų į specialųjį ugdymą. Nėra valios ir noro tokius vaikus priimti. Bendrojo lavinimo mokyklų vadovai nesupranta, kad turėti neįgalų vaiką savo mokykloje - tai yra turtas ir prisideda prie ugdymo kokybės. Pati įtraukiojo ugdymo samprata nurodo į tai, kad ugdymas yra labai stipriai individualizuojamas - iš to išlošia ne tik neįgalūs, bet ir labai gabūs vaikai. 

- Specialiosios ugdymo įstaigos, tokios kaip Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras, turėtų visiškai išnykti, jų turėtų nelikti? Galėtų egzistuoti pasirinkimo teisė, kai tėvai patys sprendžia, kur jų vaikui geriau mokytis? 

- Pasirinkimo teisė? Teisė rinktis gali būti tiktai tarp įtraukties ir įtraukties. Negali būti pasirinkimo teisės tarp segregacijos ir įtraukties. Konvencija nekalba apie pasirinkimą tarp specialiosios ir bendrojo lavinimo mokyklos. Priešingai, ji skelbia, kad galutinis tikslas yra įtrauktis. Specialiosios ugdymo įstaigos yra sukaupusios daug patirties, yra daugybė galimybių ją skleisti, perduoti šalia esantiems. Štai vienam bendrojo lavinimo mokyklos direktoriui sakiau: "Šalia jūsų yra kurčiųjų mokykla, gerbiamasis, ar negalėtum nueiti ir pakviesti iš šitos mokyklos į savo mokyklą keletą kurčių vaikų ir keletą jų mokytojų ir šitaip pradėti įtraukųjį ugdymą?" - "O, niekada nepagalvojau, jūsų mintis įdomi." 

Specialiosios mokyklos turi daug kompetencijų, vienintelė kompetencija, kurios jos dar neturi, tai susiliejimas su bendrojo lavinimo mokykla. Klausimą galima kelti ir kitaip: kiek Lietuvoje yra aklųjų, kurčiųjų, sutrikusio intelekto vaikų palyginti su visu mokyklą lankančių vaikų skaičiumi? Padalinę grynai aritmetiškai pamatytume, kad į mokyklą, kurioje mokosi tūkstantis moksleivių, reikia priimti daugiausia dešimt neįgalių vaikų. Ar tai labai sudėtinga? Aišku, mokytojams reikės mokytis, įgyti naujų kompetencijų, bet universitetuose jau turime ir aklųjų, ir kurčiųjų, ir turinčių judėjimo negalią, o dėstytojai taip pat mokosi. 

- Lietuvoje vis dar yra daug mokytojų, tėvų, manančių (kiek pagrįstas toks manymas, tai jau atskiras klausimas), kad neįgalus vaikas, o jeigu dar keli, smukdys bendrą klasės ar mokyklos pažangumą, orientuojantis į neįgalų vaiką kris bendras akademinis lygis. Antra vertus, norime to ar ne, visais laikais visose visuomenėse egzistavo ir tebeegzistuoja prestižinės mokyklos, prestižiniai universitetai, kur oficialūs rodikliai reiškia labai daug. Kaip tuos dalykus galima būtų suderinti ar bent derinti? 

- Mokyklų reitingai mūsų supratimu yra labai svarbu, o reitingai kyla arba krinta pagal rezultatus. Aišku, baimės, kad ateis neįgalus vaikas, o juo labiau - keletas, ir tuos reitingus pagadins, dar labai daug. Mokytojų, mokyklos vadovų nerimą galima suprasti - turi keistis pati mokyklos samprata. Kokybiška mokykla yra tokia mokykla, kuri suteikia kokybišką lygiateisį ugdymą. Lietuva yra labai susikoncentravusi į akademinius pasiekimus. Viską labai standartizavome. Įtraukusis ugdymas reiškia ir tai, kad keičiasi mokyklos, pasiekimų ir jų vertinimo samprata. Nėra supratimo, kam to reikia. Kartu nėra sukurto gero mechanizmo, kaip tai turėtų vykti. Sistemą pakeisti sunku, tam reikia politinės valios ir supratimo. Deja, kol kas tokio supratimo aš nematau. 

- Grįžkime prie neįgaliųjų. Ar viešojoje erdvėje nuolat girdėdami ir patys kartodami: neįgalieji, neįgaliųjų, neįgaliesiems ir t. t. neakcentuojame tegu ir netiesiogiai, savo neįgalumo ir savo kitoniškumo? Neįgalieji, integravęsi į negalios neturinčių žmonių darbą ar kokią veiklos sritį, dažnai sako, kad jų neįgalumo ten tarsi niekas ir nepastebi. Gal tai ir turėtų būti integracijos viršūnė, kai žmogaus neįgalumas tampa tiesiog nepastebimas ir nesvarbus lyginant su tuo, ką jis gali? 

- Iš dalies turbūt esate teisus. Aš pats kalbėjau su viena mergina, kuri sakė, jog apie tai, kad jos mokykloje mokėsi negalią turinčių vaikų, ji sužinojusi tik baigusi mokyklą. Niekas šito dalyko neakcentavo, o tie vaikai buvo natūrali mokinių įvairovės dalis. Bet yra ir kita reikalo pusė: iki šiol neįgalieji mūsų visuomenėje buvo nematomi, todėl įgyvendinant Neįgaliųjų teisių konvenciją, kovojant už jų teises, reikia nešti žinią, kad tokie žmonės gyvena tarp mūsų, kad jie yra žmonijos įvairovės dalis. Visuomenė turi žinoti, kad neįgaliųjų yra, kad yra skirtingos negalios ir apskritai, supratimas, kas yra negalia, yra labai svarbus. Pats žodis "negalia" irgi turi tam tikrą negatyvų užtaisą, bet šiandien sutariame, kad šitas žodis yra geras, kad jis neša tam tikrą žinią. Konvencijoje sakoma, kad apibūdinimas "negalia" yra besivystantis. Tikimės, kad ateis laikas, kai negalia taps žmonijos įvairovės dalis ir mums nereikės šito apibūdinimo vartoti apskritai. Bus skirtingi žmonės, turintys skirtingus gebėjimus, skirtingus poreikius, ir gyvenantys skirtingą gyvenimą. Todėl kalbėjimas apie negalią yra pastanga didinti visuomenės sąmoningumą ir pačių neįgaliųjų matomumą. Galima manyti, kad tokia visuomenė, kur bus savaime pripažįstami kiekvieno žmogaus skirtingi gebėjimai ir skirtingi poreikiai, yra utopinė visuomenė, bet mes turime turėti tikslą, į kurį einame ir kurio turime siekti. Kaip pavyzdį galėtume imti kad ir moterų sąjūdį ir kovą už moterų teises. Kas buvo vos prieš šimtą metų? Moterys išsikovojo teisę balsuoti, teisę kartu su vyrais studijuoti mediciną - šiandien dėl šių teisių niekam nekyla abejonių. Panaši situacija yra su neįgaliaisiais. Tai, kas dabar mums atrodo nuolatinis neįgaliųjų teisių akcentavimas, po šimto metų bus savaime suprantamas dalykas. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]