IŠ MŪSŲ KALENDORIAUS

Henrikas STUKAS

SPALVINGAS GYVENIMO MEZGINYS

Telefono ragelyje suskamba žvalus ir guvus balsas. Kalba greita, sklandi ir argumentuota. Nustebino pašnekovės puiki atmintis. Jos gyvenimo istorija nėra tokia paprasta. Gimusi ne Lietuvoje, augusi kaimyninėje šalyje. Vaikystėje sunkiai susirgusi - apakusi. Operuota vokiečių kariuomenės gydytojo. Per plauką išvengusi koncentracijos stovyklos. Vėliau pamėgusi dainą bei muziką. Taip pat garsėjanti kaip naginga mezgėja ir puikiai valdanti žodį. Nors už nugaros jau palikti ilgi gyvenimo metai, vis tiek neregė iki šiol yra aktyvi visuomenininkė, dar skubanti į repeticijas ir neatsisveikinanti su muzika bei daina. Šiemet Bronė Špagina pasitiko 80-tuosius gyvenimo metus. 

Bronė Gudonytė-Špagina gimė 1937 m. spalio 7 d. Baltarusijoje, Borisovo mieste. Per Pirmąjį pasaulinį karą Bronės seneliai iš Anykščių rajono Leliūnų kaimo išvažiavo gyventi į kaimyninę šalį, nes ten buvo pigesnės žemės. Apsistojo Osinovkos kaime, kuriame gyveno pusė lenkų, pusė lietuvių. 

"Mama ūgtelėjusi išvažiavo į Borisovą mokytis siuvimo. Ten susipažino su tėveliu, tuo metu tarnavusiu karininku veterinarijos gydytoju. Tėvai susituokė. Netrukus gimė vyresnis brolis, vėliau ir aš", - prisiminė jubiliatė. 

Mergaitės vaikystė iki trejų metų niekuo nesiskyrė nuo bendraamžių. Trejų metukų susirgo meningitu. Ligos forma buvo pakankamai lengva. Gal todėl tėvai ir nesibaimino. Vieną dieną mergaitė močiutės paprašė atsigerti. Senolei ištiesus puodelį, mergytė rankele pradėjo čiuopti orą. Močiutė labai išsigando, bematant iš darbo iškvietė dukrą. Tuomet ir paaiškėjo klastingos ligos padariniai. Mergaitė neteko regėjimo. Tiesa, tėvai viską darė, kad dukra vėl išvystų dienos šviesą. Nepadėjus tradicinei medicinai, kreipėsi į žiniuonius ir užkalbėtojus. 1941 metais važiavo net į Maskvą. Karas buvo jau beprasidedąs, todėl maskviškis garsus gydytojas pažadėjo gydyti, bet tik karui pasibaigus. 

Moteris prisimena: "Prasidėjus karui mane operavo vokiečių kariuomenės gydytojai. Jie atidarė mano galvos kiaušą. Tėvų tiesiai paklausė: jūs norit, kad ji gyventų ar?... Tėveliai pasirinko gyvenimą. Po karo buvo jau per vėlu. Man prasidėjo akių nervo atrofija." 

Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai sugalvojo lietuvius, gyvenančius Baltarusijoje, gabenti atgal į Lietuvą. Neregė mergaitė su tėvais atsidūrė ešelone. Nors iki Lietuvos vos kelios valandos kelio, bet ešelonas važiavo kelias paras. Jis sustojo Lenkijoje, Čenstachavoje. Kaip žinoma, netoli šio miestelio buvo koncentracijos stovykla. Lietuvių moterys giedodamos ir verkdamos, nešinos šventais atributais nuėjo pas komendantą ir įrodė, kad yra katalikės. Taip Bronės šeima atsidūrė Troškūnuose. Ji glaudėsi mažame kambarėlyje. Tėveliui pagarsėjus kaip geram veterinarijos gydytojui, šeimai skyrė dalį namo. Neregė mergaitė nors ir nematė, bet žaidė su vietiniais vaikais, vaikščiodavo į svečius. Gal todėl iki šiol puikiai orientuojasi erdvėje. Tiesa, tėvai vyresniam broliui prisakė iš akių nepaleisti Bronės. 

"Vieną kartą ėjau į svečius. Keliavau šaligatviu, prie kurio buvo pririštas arklys. Brolis sekdamas iš paskos galvojo, ką aš darysiu. O aš gi girdžiu, kad barkši grandinė. Arklį nesunkiai apėjau ir sėkmingai pasiekiau draugės namus", - pasakojo B.Špagina. 

Vėliau neregės šeima persikėlė gyventi į Anykščius. Ten tėvai nusipirko namą. Deja, niekas Bronės neketino leisti mokytis. Taip jau nutiko, kad netoliese, Debeikiuose, gyveno Zaikauskų šeima, auginusi neregį sūnų Valentiną. Jo mama sužinojusi, kad Anykščiuose apsigyveno šeima, turinti neregę mergytę, pradėjo lankytis Gudonių namuose. Ji ilgai įkalbinėjo Bronės tėvus leisti ją mokytis į Kauno aklųjų mokyklą. Moteris pasakojo, kaip ten patinka mokytis jos sūnui ir kokie linksmi ten yra neregiai. Po ilgų įkalbinėjimų tėvai sutiko Bronytę leisti mokytis. 

1949 m. Bronė pradėjo lankyti Kauno aklųjų mokyklą. Mergaitė vos kelis mėnesius pasimokiusi pirmoje klasėje buvo perkelta į antrąją. Mokykloje atsiskleidė Bronės muzikiniai sugebėjimai. Tiesa, abi su sese dar namuose, išgirdusios per radiją kokią dainą, bematant įsimindavo žodžius ir dainuodavo. Mokyklos pedagogai greitai pastebėjo neregės muzikinius gabumus. Bronė ne tik atlikdavo solo partijas, bet ir dainavo duetu su kita mokine Irena Stelmokaite. Taip pat dainavo trio. Vėliau vaikų chore. Per meno saviveiklos apžiūras Bronę "skolindavosi" suaugę neregiai. Be dainos neregės neatsiejama gyvenimo dalimi tapo knyga. Su ja nesiskirdavo nei dieną, nei naktį. Iki šiol ji dalyvauja neregių skaitovų konkursuose. B. Gudonytė vidurinę mokyklą baigė 1960 metais. 

Baigusi mokyklą neregė turėjo daug planų. Deja, koją kišo matematika. Tiksliesiems mokslams ji nebuvo gabi. Su drauge planavo studijuoti masažą. Tada neregius šios profesijos mokė Kislovodske. Mergina ilgą kelionę ir mokslus svetur nusprendė iškeisti į Kauno aklųjų gamybinį mokymo kombinatą. Ten vėrė šepečius. Stengėsi dirbti labai kruopščiai, todėl jai niekaip nesisekė įvykdyti dienos normos. Po metų kombinato vadovybė pasiūlė Bronei padirbėti leidykloje korektore. Tuo metu Aklųjų leidykla buvo dar Kaune. Leidykloje dirbo metus. Vėliau išėjo motinystės atostogų. Po atostogų vėl grįžo į kombinatą. Šį kartą į skalbinių segtukų barą. Jame Bronė dirbo iki 1971 metų. Už gerą darbą neregė apdovanota medaliu. 

Pradėjus kurtis neregių profesionaliam orkestrui, kaip saviveiklininkė, Bronė troško patekti į šį kolektyvą. Moteris pradėjo mokytis groti altu. Jis lengviausiai įvaldomas iš visų pučiamųjų instrumentų. Orkestre grojo valtorna. Čia B.Špagina dirbo iki pat kolektyvo likvidavimo, kurio data sutapo su jubiliatės pensiniu amžiumi. 

Atsiradus laisvesnio laiko, Bronė dar aktyviau įsijungė į visuomeninę veiklą. Vien saviveiklos nepakako. Ji pradėjo rašyti straipsnius į "Mūsų žodį" bei jo priedą "Šulinį". Jos parašytų straipsnių ir žinučių priskaičiuojama kelios dešimtys. 

1998 m. su Irena Petravičiene sukūrė duetą "Abi" (estiškai reiškia pagalbą). Akompanavo tarp Lietuvos neregių gerai žinomas muzikantas - Arvo Kunder. Vėliau 2000 m. išleido kompaktinę plokštelę "Sujungti širdis su daina". Po metų pasirodo antroji - "Padainuokime vėl seną dainą". Duetas iširo 2005 metais mirus Arvo Kunder. Dabar Bronė dainuoja ansamblyje "Credo". 

2014 metais tapo viena iš neregių muzikų konkurso laureate. Išleista kompaktinė plokštelė "Muzikos spalvos", kurioje skamba ir B. Špaginos balsas. 

B.Špaginos pomėgis ir netgi tam tikras gyvenimo būdas yra mezgimas. Jo paslapčių neregė pradėjo mokytis dar Kauno aklųjų mokykloje. Iki šiol mezga virbalais. Jau mokykloje gaudavo privačių užsakymų. Taip užsidirbdavo vieną kitą rublį. Bronė mezga ne tik įvairiausius drabužius, bet ir žaislus. Garsiuosiuose "Chorų karuose", kada ten dalyvavo ir nugalėjo aklųjų choras, neregiai, atsidėkodami savo generolui Stano, jam įteikė megztus batukus ir liemenę. Tai buvo dovana ne pačiam Stano, o jo vaikams. Šias kuklias dovanas numezgė B.Špagina. Ne kartą neregės mezginiai demonstruoti įvairiose parodose. 

MINĖTINOS SUKAKTYS 

Lapkričio 1 d. 1977 metais Lietuvos aklųjų bibliotekoje įsteigtas Lietuvos aklųjų istorijos muziejus. 

Lapkričio 1 d. sukanka 120 metų, kai gimė (1897) Petras Šestakauskas, pirmasis Lietuvos aklųjų sąjungos centro valdybos pirmininkas, Lietuvos akliesiems globoti draugijos garbės narys. Mirė 1980. 

Lapkričio 3 d. sukanka 60 metų, kai gimė (1957) Antanas Ruginis, matematikas, LASS narys, buvusio Neįgaliųjų verslo informacijos centro steigėjas ir direktorius. 

Lapkričio 4 d. sukanka 90 metų, kai gimė (1927) Adomas Ganusauskas, tautodailininkas, buvo praktikuojantis bioenergetikas. Mirė 2007. 

Lapkričio 7 d. sukanka 60 metų, kai gimė (1957) Valdas Sušinskas, žurnalistas, poetas, buvęs Lietuvos aklųjų bibliotekos darbuotojas. Mirė 2000. 

Lapkričio 8 d. sukanka 80 metų, kai gimė (1937) Mykolas Staniūnas, aktyvus LASS narys Klaipėdoje, visuomenininkas, meno saviveiklininkas. 

Lapkričio 12 d. sukanka 85 metai, kai gimė (1932) Genovaitė Girčytė, buvusi LASS Zarasų rajono filialo pirmininkė, visuomenininkė.  

Lapkričio 16-17 d. 1972 metais įvyko LAD pirmoji respublikinė mokslinė konferencija "Aklųjų socialinės ir darbo problemos Lietuvoje". 

Lapkričio 24 d. sukanka 80 metų, kai (1937) metais per Kauno radiją pirmąkart dainavo Beatričė Grincevičiūtė.