NEREGYS IR VISUOMENĖ

Alvydas VALENTA

NIEKADA NEPASISAKYSIME UŽ SEGREGACIJĄ

Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Jonas Ruškus - pirmasis Lietuvos atstovas, 2014 m. deleguotas į vieną iš Jungtinių Tautų komitetų - Neįgaliųjų teisių komitetą. 

Profesorius sutiko atsakyti į "Mūsų žodžio" pateiktus klausimus, padiskutuoti neįgaliesiems ir ypač akliesiems svarbiomis temomis. 

- Gerb. profesoriau, koks buvo jūsų kelias iki JungtiniųTautų (JT) Neįgaliųjų teisių komiteto? 

- Galima sakyti, kad tas kelias prasidėjo jau vaikystėje. Mano tėvas buvo specialiosios mokyklos direktoriaus pavaduotojas. Bendrą neįgalumo kontekstą žinojau, ypač kalbant apie vaikus, turinčius intelekto sutrikimų. Tėvo pavyzdžiu pasirinkau specialiąją pedagogiką, ją studijavau, bet tuo pat metu jutau, kad kažkas yra ne taip, kažkas negerai - specialiosios pedagogikos metodai, tikslai yra ne tokie, kokie turėtų būti. Lūžis įvyko, kai atkūrus nepriklausomybę susitikau su tarptautinės "Arkos" bendruomenės įkūrėju Žanu Vanjė (Jean Vanier). Jis pasikvietė mane į Prancūziją, čia praleidau ketverius metus gyvendamas 24 valandas su intelekto ir kitų sunkių sutrikimų turinčiais žmonėmis. Tuomet labai pasikeitė mano vertybinis supratimas ir mano požiūris į negalią, o kartu supratau, kas man netiko studijuojant specialiąją pedagogiką Lietuvoje. "Arkos" bendruomenėje kuriamas asmeninis santykis su negalią turinčiu žmogumi, o šito specialiojoje pedagogikoje kaip tik ir trūko. Grįžęs iš Prancūzijos ir pradėjęs savo akademinę veiklą, apsisprendžiau ją skirti negalią turintiems žmonėms. Tuomet taip aiškiai dar neformulavau, kad tai bus neįgaliųjų teisių gynimas, bet iš esmės ta veikla buvo nukreipta neįgaliųjų teisėms ginti. Stojau į negalią turinčių žmonių pusę, tam buvo ir asmeninių priežasčių, ir todėl dabar, kai kalbu apie negalią ir neįgaliuosius, drąsiai galiu sakyti: "Mes!" Aš esu dalis tų žmonių, kurie pasisako už tai, kad neįgalieji turėtų gyventi taip, kaip gyvena visi žmonės. Su šiomis nuostatomis atėjau ir į JT Neįgaliųjų teisių komitetą. Esu dėkingas Lietuvos Vyriausybei, įžvelgusiai mano galimybes sėkmingai dirbti šiame komitete ir būti naudingam Lietuvai. 

- Prieš pradėdami kalbėti apie dabartį, grįžkime dar į jūsų studijas - jau tada kai kurie dalykai "kliuvo". Intuityviai turbūt galima nujausti, kas "kliuvo", vis dėlto ar galėtumėte šią mintį išgryninti labiau? Kokie yra esminiai sovietinio ir vakarietiško požiūrio į negalią skirtumai? 

- Dabar turiu galimybę stebėti ir vertinti kitas Rytų Europos šalis. Suprantu, kad tai buvo bendras visų mūsų bruožas. Pirmiausia, negalią turinčių žmonių klasifikavimas, grupavimas, tam tikras netinkamumo vertės deklaravimas. Žmogus yra kažkam netinkamas, kažko negali. Svarbiausias akcentas negalėjimui, o ne galėjimui. Visa tai veda į tam tikrą beviltiškumą. Studijų metu man tai bene labiausiai ir kliuvo. Studentams jau iš anksto buvo siunčiamas tam tikras pranešimas: "Jūs galite su tais žmonėmis dirbti, bet jūs nieko nepasieksite, o jeigu pasieksite, tai labai labai mažų tikslų". Kitas svarbus dalykas, kuris iš to sekė, kad negalią turintiems žmonėms gera gyventi atskirai, institucijose - internatuose, globos namuose. Ten jie yra aprūpinti, saugūs, laimingi. Tiesa, jau tada buvo mokslininkų, rašiusių apie tai, kad visuomenė, nesudarydama reikalingų sąlygų, sukuria papildomas negalias, bet tą mintį specialioji pedagogika kažkaip "pametė". Dar vienas dalykas, kuris mane labai trikdė - tai negalią apibūdinanti terminologija. Nenoriu čia jos vėl kartoti, bet visi dar prisimename, kad ji buvo įžeidžianti ir žeminanti negalią turinčius žmones. 

- Pereikime prie JT Neįgaliųjų teisių komiteto - kaip jis dirba, kaip dirba jame esantys žmonės? 

- Esame 18 ekspertų iš įvairių pasaulio šalių. Svarbiausias mūsų darbas - vykdyti JT Neįgaliųjų teisių konvenciją ratifikavusių šalių stebėseną - konvencijos principų perkėlimą į nacionalinę teisę ir jų įgyvendinimą. Kas penkeri metai konvenciją ratifikavusios šalys atsiskaito, kaip ją įgyvendina. Analizuojame šias ataskaitas. Kartu gauname ir analizuojame alternatyvias (šešėlines) ataskaitas, kurias rašo negalią turinčių žmonių organizacijos. Ekspertus domina pačios įvairiausios sritys: politinės, pilietinės - teisė balsuoti, būti renkamam; ekonominės, socialinės, kultūrinės - kaip yra užtikrinamas švietimo prieinamumas, galimybė dirbti atviroje darbo rinkoje, gauti sveikatos priežiūros paslaugas. Tada vyksta diskusija su šaliai atstovaujančiais vyriausybės nariais (dažniausiai tai būna ministrai arba departamentų vadovai), taip pat su nevyriausybinių neįgaliųjų organizacijų atstovais. Lyginame gautą informaciją, išsakome pastabas, kritiką arba išreiškiame nerimą ir rengiame rekomendacijas. Toks yra svarbiausias komiteto darbas. Dar viena komiteto veiklos sritis - JT Neįgaliųjų teisių konvencijos bendrųjų komentarų rengimas. Pati konvencija, kaip juridinis dokumentas, yra glausta, todėl atsiranda būtinybė išaiškinti atskirus straipsnius, kaip juos reikėtų suprasti ir įgyvendinti. Ką tik parengėme penktąjį tokį komentarą, dabar dirbame prie šeštojo: kaip reikėtų suprasti neįgaliųjų lygybę ir nediskriminavimą. Matome daugybę šio pobūdžio problemų visose pasaulio šalyse. 

- Esate ne kartą minėjęs, kad ne visada šalies ekonominis išsivystymas ir materialinė gerovė lemia sklandų konvencijos įgyvendinimą. Kaip pavyzdį, berods, minėjote Mongoliją, kuri nėra turtinga, bet konvencijos įgyvendinimas joje vyksta sklandžiau. Pratęskite šią mintį. 

- Sakyti, kad sklandžiau, gal būtų ne visiškai teisinga. Mongolijoje pirmiausia matome didžiulį pačių neįgaliųjų organizacijų aktyvumą ir aukštą sąmoningumą. Kitas dalykas - labai didelį atvirumą rodė tos šalies vyriausybė. Žmonės gyvena stepėse, konvenciją įgyvendinti nėra paprasta, bet yra akivaizdus noras eiti į priekį. Mongolijos vyriausybė kreipėsi pagalbos į mus, ekspertus, konkrečiai ir į mane, žadėdama apmokėti kelionę, sudaryti reikalingas sąlygas, kad tik atvažiuotume, padėtume, patartume. Aš pats nuo šitos misijos atsisakiau, nes yra žmonių, gyvenančių arčiau ir labiau suprantančių krašto specifiką. Tačiau mes matome didelį šalies atvirumą ir pasirengimą keisti savo teisinius aktus. Galėčiau pateikti ir priešingų pavyzdžių. Yra šalys lyderės, tokios kaip Italija ar Didžioji Britanija. Lyderės ne tik savo ekonomika, bet ir įgyvendinant neįgaliųjų teises. Tačiau šiandien į neįgaliųjų teises tose šalyse žiūrima formaliai. Štai Italija yra viena iš lyderių įgyvendinant įtraukųjį ugdymą, bet į ataskaitos svarstymą atvažiuoja tos šalies ministrai, kalba kažkokias formalybes - akivaizdu, kad visa tai jiems neįdomu ir nerūpi. Daug sprendimų nepriimama, vilkinama arba priimami neteisingi sprendimai. Jungtinėje Karalystėje dar iki "Brexito" buvo pradėta įgyvendinti taupymo programa. Didžiuliai pinigai buvo paimti iš neįgaliesiems skirtų fondų. Taip, toje šalyje neįgalieji turėjo geras sąlygas, tai turbūt galėtų patvirtinti ir ne vienas lietuvis, bet vieną dieną finansiniai čiaupai buvo taip "prisukti", kad žmonės atsidūrė ant išlikimo ribos. Jungtinėje Karalystėje yra milžiniški negalią turinčių žmonių teisių pažeidimai - šalies žiniasklaidoje jie nuskambėjo labai plačiai. Neįgaliųjų teisių komitetas šiai valstybei išsakė labai daug kritikos. Turtingos šalys turi daug resursų, todėl gali daugiau ir padaryti. Tačiau, jeigu turėdamos resursų, jos nieko nedaro arba dar blogina žmonių padėtį - tai jau blogai. 

- Praėjusiais metais vyko Lietuvos svarstymas. Visi jį turbūt dar prisimename, prisimename Lietuvai išsakytas pastabas. Kaip ekspertas svarstant Lietuvą, komiteto darbe nedalyvavote, ar tuo metu buvote bent jau Ženevoje, ar turėjote kokį nors asmeninį santykį su tuo, kas ten vyko? 

- Galėčiau pasakyti, kad mano santykis su Lietuvos svarstymu komitete buvo nulinis arba gal tiksliau - tik emocinis. Tie ekspertai, kurių šalis yra svarstoma, visiškai nusišalina: nei mano kolegos manęs ko nors klausė, nei aš ką nors jiems pasakojau ar patariau. Tuo metu net nebuvau salėje ir svarstymą sekiau tik internetu. Tiesa, emociškai tokiais atvejais visiškai abejingas išlikti negali. Buvau net ne dviejose, bet trijose fronto pusėse: tiek Lietuvos neįgaliųjų, tiek komiteto, tiek ir šalies, kurios pilietis esu, pusėje. Emociškai buvo nelengva. Niekaip nenorėčiau komentuoti komiteto vertinimo ir išvadų, nes šito paprastai mes nedarome. 

- Tačiau apie Lietuvą kaip Jonas Ruškus kalbėti turbūt galite? Jos institucijos, tikriausiai, nusipelnė ne vien kritikos? 

- Lietuvoje demonstruojama politinė valia, aš tikrai matau pastangas, norus. Kitaip sakant, nėra nė vieno blogiečio, kuris norėtų, kad neįgaliesiems Lietuvoje būtų blogiau. Bet atsitinka kažkas keista, kai reikalas pasiekia įgyvendinimo fazę. Štai 19 konvencijos straipsnis, kuriame kalbama apie neįgaliųjų teisę turėti asmeninį asistentą. Komitetas jau yra pateikęs šio straipsnio išaiškinimą, kad asmeninis asistentas nėra socialinis darbuotojas ar šeimos narys. O Lietuva ima ir pasako: "Mes suteikėme 10 tūkst. asmeninio asistento paslaugų." Socialinio darbuotojo teikiamos paslaugos pavadinamos asmeninio asistento paslaugomis, bet, kaip sakiau, komitetas yra išaiškinęs, kad tai nėra vienas ir tas pats. Kita klaida, kurią, beje, daro ir visa Rytų Europa, Lietuvoje vis dar manoma, kad neįgaliesiems yra gera gyventi atskirai, kad atskirtis yra norma. Čia Neįgaliųjų teisių komitetas, o kartu ir aš, pasisakome vienareikšmiškai: atskirtis nėra norma, atskirtis yra diskriminacija! Turi būti keičiama institucijų veikla, socialiniai santykiai, kad negalią turintys žmonės galėtų gyventi - mokytis, dirbti, leisti laisvalaikį - kaip ir visi kiti žmonės. 

- Neįgaliesiems, suprantama, naudinga, kai jų teisių klausimas pakylėjamas į Jungtinių Tautų aukštumas, bet pažvelkime į šį reikalą iš kitos pusės: europarlamentarė Viviane Reding, atvykusi į Lietuvą, moko, kaip derėtų vertinti gėjus, Europos Komisija - kiek turėtume priimti pabėgėlių arba kaip tvarkyti savo biudžetą, JT Neįgaliųjų teisių komitetas teikia rekomendacijas, kaip reikėtų įgyvendinti neįgaliųjų teises. Ar jums, kaip žmogui, kaip piliečiui, ne per daug mokytojų, mokančių, nurodinėjančių, kaip turime gyventi? 

- Mano laikysena vienareikšmiška: Lietuva nėra sala, ji turi tarptautinių įsipareigojimų ir privalo juos vykdyti. Esame Jungtinių Tautų nariai, įstoję į šią organizaciją, priėmėme ir jos žaidimo taisykles. Negalima priklausyti šeimai ir tuo pat metu vadovautis vertybėmis, prieštaraujančiomis toms, kurias ši šeima pripažįsta. Jūsų minėti žmonės ar institucijos nėra mokytojai, atvažiuojantys ir mokantys, kaip Lietuvai reikia gyventi. Tai yra vertybiniai dalykai, kuriuos, jeigu norime eiti pažangos keliu, turime pripažinti. Biudžetas, ekonomika yra ne visai tai, apie ką kalbame, čia daug ką lemia laisvoji rinka ir grynai ekonominiai dėsniai. Šiuo atveju mes kalbame apie žmogaus teises ir jo gerovę. Kai klausiama, ar mes už žmogaus teises ir už žmonių gyvenimo gerovę, visi paprastai atsako: "Taip, mes už tai, mes to norime!" Tada prašom: yra tam tikros gairės, kurias nužymėjo Europos Sąjunga, Jungtinės Tautos, kurias įstodami į šias organizacijas pripažinome, tad pagal jas ir reikia gyventi, jeigu norime, kad mūsų šalis būtų civilizuota. Jeigu atsisakome visuotinai priimtų taisyklių, tada, tiesą pasakius, net nežinau, kaip turėtume elgtis ir kokia kryptimi eiti - kurti savas taisykles? Esu įsitikinęs, jeigu bandysime kurti savas taisykles, labai greitai nueisime diskriminacijos keliu. Politologai, politikai dažnai mėgsta pasamprotauti, kad Lietuva, girdi, neturi tikslų, kurių galėtų siekti. Tikslai buvo ES ir NATO - įstojome ir jau nebeturime ko siekti. Yra tų tikslų ir net labai didelių, pavyzdžiui, JT Žmogaus teisių ir Neįgaliųjų teisių konvencijų įgyvendinimas: būtinybė kurti visuomenę, kurioje būtų gera gyventi visiems jos nariams - akliesiems, kurtiesiems, turintiems intelekto negalią - o ne tik išrinktiesiems, vadinamajam elitui. 

(bus daugiau)