DRAUGE SU BENDRUOMENE

Augustinas ROTUNDAS

TELŠIŠKIŲ ŠIOKIADIENIAI

Prieš ketverius metus, 2013-aisiais, LASS dienos "Susitikimai" atkeliavo į Žemaitijos sostinę - Telšius. Tada akivaizdžiai įsitikinome, kodėl jie pradėti vadinti antruoju po Druskininkų Lietuvos turizmo perlu ir kodėl pelnė draugiškiausio neįgaliesiems miesto titulą. Iš metalo išlietas miesto maketas su užrašais brailio raštu akliesiems, privažiavimai, keltuvai turintiems judėjimo negalią, pagal universalaus dizaino reikalavimus sutvarkytos miesto viešosios erdvės. Masčio ežero pakrantėje nutiesti takai dviratininkams, pėstiesiems, įrengti lauko treniruokliai. Visa tai maloniai stebina miesto svečią, kuria jaukumo, bendruomeniškumo lauką. Kokia vieta šiame lauke tenka regėjimo negalią turintiems žmonėms ir LASS Telšių rajono filialui? Iškart pasakysime, kad ne pati prasčiausia ir ne kraštinė. Organizacija yra veikli, ieškanti, keliaujanti, bendraujanti tiek su miesto bendruomene, tiek su jo vadovais. Filialo pirmininkė Dženeta Pocienė pasakoja, kad prieš pora metų, minint Baltosios lazdelės dieną, prikalbinusi net rajono merą Petrą Kuiziną ir savivaldybės administracijos direktorių Saulių Urboną užsidėti tamsius akinius ir trumpam tapti "neregiais". Kasmet po keletą kartų filialo pirmininkė keliauja į Telšių mokyklas, vaikams pasakoja apie brailio raštą, kviečia pačius juo ką nors parašyti. Mokyklas šiais metais dar kartą ketinama aplankyti minint Baltosios lazdelės dieną. 

LASS Telšių rajono filialas buria 110 narių, filialo akiratyje 5-6 regėjimo negalią turintys vaikai. Dėl savaime suprantamų priežasčių - vieni nariai išeina į amžinybę, į organizaciją įstoja nauji, vaikai užauga, todėl minėti skaičiai kiekvienais metais gali šiek tiek skirtis. Iš 110 filialo narių 40 (daugiau nei 35 proc.) darbingo, kiti - pensinio amžiaus. Tačiau, anot Dž. Pocienės, šis skaičius neturėtų klaidinti: nemaža dalis iš minėtų 40-ies narių artėja prie pensinio amžiaus ribos, todėl kalbėti apie darbingumą, naujų įgūdžių įsigijimą ar darbo vietų steigimą būtų neteisinga. Nuolatinį darbą turi vos keletas filialo narių, šiais metais viena moteris išvažiavo į Klaipėdą mokytis masažo. Beveik du trečdaliai filialo narių - nedarbingi, į pirmą vietą iškyla sveikatos, mobilumo problemos, galimybė gauti socialinio darbuotojo pagalbą. Aplankyti atokesniuose kaimuose gyvenančius narius ne visada yra galimybės, todėl pirmininkė bendrauja su seniūnijų socialiniais darbuotojais. Bendravimu nesiskundžia: išklauso, padeda, aplanko. Mieste gyvenantiems žmonėms padeda pati Dž. Pocienė: "Poreikiai įvairūs, - pasakoja pirmininkė, - kas į polikliniką ar parduotuvę, o vienas narys kasmet važiuoja į Palangą žvejoti." Reikia palydėti ir jį - žmogus gyvas ne vien duona ir gydytojų išrašomais receptais." 

Praėjusiais metais socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems bendruomenėje projekte dalyvavo 46 filialo nariai. Tikslių skaičių apie šiuos netus nėra, bet jie turėtų būti panašūs. Su darbais, anot pirmininkės, nedideliuose miestuose sunku, o ir žmonės daugiausia vyresnio amžiaus, todėl ypač svarbus vaidmuo tenka sociokultūrinei veiklai, sveikatingumui. Telšiuose yra susibūrusi sveikuolių grupė, kasdien vaikštanti Masčio ežero pakrante, besimankštinanti ant lauko treniruoklių. 

Filialas turi nedideles savas patalpas, jose repetuoja rajono aklųjų ir silpnaregių vokalinis ansamblis. Telšiuose veikiantis kolektyvas gal vienintelis toks visoje Lietuvoje: jame kartu dainuoja aklieji ir klausos negalią turintys žmonės. "Mes dainuojame, o jie melodiją perteikia gestais - viskas išeina labai gražiai", - pasakoja ansamblio dalyviai. 

Telšiuose veikia Techninės pagalbos neįgaliesiems centro padalinys, tad norint įsigyti priemonių, toli važiuoti nereikia. Labiausiai pageidaujamos priemonės - laikrodžiai, CD grotuvai, baltųjų lazdelių stygiaus telšiškiai sako nejaučiantys. Informacinės technologijos, kompiuteriai, liečiamieji telefonai - dabar be jų nė žingsnio, bet anot pirmininkės, nereikėtų prarasti realybės jausmo. Žmonėms, ypač gyvenantiems kaime, pirmiausia galvoje ūkis, šeima, vyresniems - sveikata ir tik kažkur apie pabaigą išmanusis telefonas su jo teikiamomis galimybėmis. Filialo nariai, ypač tie, kuriems dar leidžia sveikata, mėgsta susibūrimus, vakarones, keliones. Kasmet po keletą kartų vykstama į kaimyninius rajonus, dalyvaujama regioninėse ir respublikinėse meno saviveiklos šventėse. Visai neseniai, rugpjūčio mėnesį, telšiškiai vykdė sveikatingumo projektą kartu su Klaipėdos rajono filialo nariais Šventojoje. Aplankė Palangą, keliavo į Latviją. Latvijoje veikia šunų vedlių mokykla. Jos "auklėtiniai" su savo šeimininkais vis dažniau atvyksta ir į Lietuvą. Vasaros pabaigoje jie atvyko dar kartą- šįsyk į Šventąją, susitiko su projekto dalyviais. 

LASS Telšių rajono filialą neabejotinai galima priskirti prie aktyvesnių, veiklesnių mūsų organizacijos filialų. Išgirdusi klausimą, ką reikėtų daryti, kad filialo veikla būtų dar labiau matoma, dar intensyvesnė, Dž. Pocienė neskuba atsakyti. "Kalnų nenuversi, kai du trečdaliai žmonių - pensinio amžiaus, kai daugeliui nuolat iškyla sveikatos, mobilumo problemų", - samprotauja ji, - labiausiai prieinama ir matoma lieka sociokultūrinė veikla, filialo narių bendravimas, paslaugų teikimas". Panašias mintis, tegu ir kitais žodžiais, dažnai išsako ir kiti kalbinti filialų pirmininkai. Kalbėdami apie filialų veiklą bendresniu požiūriu, matyt, anksčiau ar vėliau prieiname ribą, kai svarbiausiais veiksniais tampa žmogaus sveikata ir amžius, o ne renginiai, projektai ar akcijos. Tačiau tiek šio, tiek kitų veiklesnių filialų patirtis rodo, kad savo "vaidmenį" margame bendruomenės gyvenime galime turėti, net jeigu tas "vaidmuo" tik kasdieninis pasivaikščiojimas sutvarkytomis Masčio ežero pakrantėmis.