NEREGYS DARBO RINKOJE

 

GRĄŽINTI ŽMOGŲ GYVENIMUI


Grita StrankauskienėRugsėjo 1-oji tai ne vien mokslo ir žinių šventė. Norime ar ne, bet su šia diena kiekvienas turime tik mums patiems būdingą santykį. Nors visų rugsėjo pirmųjų ir neatsimename, bet vis tiek nors viena yra giliai įsirėžusi mūsų atmintyje. Žinoma, ši diena neįsivaizduojama be gėlių, nedrąsių pirmokėlių, jei gražus rytas, rikiuočių mokyklos aikštėje, pro langą sklindančios muzikos bei moksleivių šurmulio. Šios šventės neatsiejama dalis - mokytojai. Nors dažnokai prieš juos ir paburnojame, bet be jų tikrai nebūtume tokie, kokie dabar esame. Pradedant naujuosius mokslo metus, į "Mūsų žodžio" klausimus sutiko atsakyti Kauno Prano Daunio ugdymo centre dirbanti tiflopedagogė Grita Strankauskienė. 

Grita kilusi iš Kauno rajono. Nuo gimimo turi regėjimo sutrikimą, todėl pašnekovės kelias į mokyklą buvo paprastas ir aiškus - lankė silpnaregiams skirtą vaikų darželį netoli Kauno klinikų, o paskui mokėsi Kauno silpnaregių internatinėje mokykloje. "Apie integraciją ir galimybę mokytis bendrojo lavinimo mokykloje mano tėvams tada niekas nepasakojo. Mokyklą baigiau 1992 metais. Tai buvo labai įdomus laikmetis mums, jauniems žmonėms. Pilnas įvykių, kurie turėjo didelės įtakos mūsų pasirinkimams ir apsisprendimams. Net galva sukosi nuo galimybių ir perspektyvų. Todėl, ką studijuosiu ir kur stosiu, sugalvojau tik likus pusei metų iki brandos egzaminų", - pasakojo G. Strankauskienė. 

 

"M. Ž." Kas iš gausybės galimybių paskatino rinktis pedagogiką, dar konkrečiau - tiflopedagogiką? 

G. S. Manęs niekas neskatino rinktis pedagogikos, nors kartais pasvajodavau, kad galbūt norėčiau būti mokytoja. Priešingai, buvo žmonių, kurie mane atkalbinėjo. Sakė: "Būdama silpnaregė pražūsi kiekvieną vakarą taisydama mokinių sąsiuvinius". Tad aš pasirinkau studijuoti vokiečių filologiją. Kaip minėjau, tai buvo laikmetis, kai Lietuvoje viskas keitėsi, atsidarė sienos, atsirado galimybė netrukdomai išvažiuoti į užsienį. Po metų studijų taip ir padariau: išvažiavau vieneriems metams į Vokietiją. Vėliau grįžau į Lietuvą ir tęsiau studijas. 

"M. Ž." Ar pagal šią užsienio kalbos filologo specialybę nebuvo sunku įsidarbinti? 

G. S. Vokiečių kalba tada buvo labai populiari. Aplinkybės susiklostė taip, kad gavau buvusios mano pačios mokytojos kvietimą sugrįžti dirbti vokiečių kalbos mokytoja į savo mokyklą. Labai apsidžiaugiau, nes čia viskas buvo pažįstama. Tada ir prireikė tiflopedagogikos studijų. Baigiau perkvalifikavimo programą Šiaulių universitete ir Kauno P. Daunio ugdymo centre dirbu iki šiol. 

"M. Ž." Vien darbu ugdymo centre neapsiribojate, vasarą dalyvaujate suaugusiųjų reabilitacijos projektuose - papasakokite apie savo darbo kasdienybę. 

G. S. Mano darbo kasdienybė dabar nelabai panaši į mokytojos darbą klasėje, kai laikas skaičiuojamas nuo vieno skambučio iki kito. Vokiečių kalbos pamokos pamažu išnyko iš mokyklos. Šiuo metu dirbu daugiau konsultacinį darbą, teikiu tiflopedagoginę pagalbą vaikams, kurie mokosi bendrojo ugdymo įstaigose. Dirbant su mažais vaikais, pirmiausia konsultuojami tėvai, tariamasi, kaip su vaiku bendrauti, sukurti tinkamą aplinką namie. Ypač svarbi psichologinė pagalba tėvams, nes jie iš karto ima svarstyti apie tolimą ateitį, kaip vaikas gyvens, užaugs, kokią profesiją pasirinks? Vaikui sulaukus mokyklinio amžiaus, iškyla jo socializacijos problema: kaip jam pavyks įsitraukti į mokymo procesą, kaip jausis klasėje, kaip jį priims aplinkiniai? Dirbdami su suaugusiais dažniausiai susiduriame su žmonėmis, netekusiais regėjimo po ligų ar traumų, tad reikia spręsti ne tik prisitaikymo aplinkoje, įgūdžių lavinimo, socialinės savitarnos klausimus, bet ir įvairias psichologines problemas. 

"M. Ž." Dirbate ugdymo centre, vasarą dalyvaujate suaugusiųjų reabilitacijos projektuose. Kokie tai projektai, ką galėtumėte apie juos pasakyti? 

G. S. Netekusių regėjimo suaugusiųjų reabilitacijos projektai, visų sutartinai vadinami "Vasaros reabilitacija", Kauno Prano Daunio ugdymo centre vyko nuo 2011 metų. Man, kaip tiflopedagogei, tai buvo šešeri metai neįkainojamos patirties ir bendro darbo su kvalifikuotų specialistų komanda. Tai taip pat buvo daugybė pažinčių su įdomiais žmonėmis, turinčiais įvairios gyvenimiškos patirties ir išminties. Į centrą atvykę žmonės mokėsi ne tik brailio rašto, orientacijos ir mobilumo, susipažino su informacinėmis technologijomis, bet ir susidraugavo, tapo aktyviais aklųjų bendruomenės nariais. Malonu sutikti šiuos žmones vis kituose projektuose. 

"M. Ž." Nuvilnijo dar vienas rugsėjis. Darbuojatės Kauno P. Daunio ugdymo centre, kaip ši įstaiga pasitiko naujuosius mokslo metus ir kokie artimiausi laukia darbai? 

G. S. Kauno P. Daunio ugdymo centre, kaip visi žinome, įvyko daug permainų. Tačiau mokslo metus mes, kaip visada, pasitikome gausiai susirinkę mokyklos kieme su glėbiais gėlių ir dainomis apie rugsėjį. Darbai išliko tie patys. Mūsų, mokytojų, tikslas - auginti jauną žmogų kaip asmenybę ir paruošti jį gyvenimui visuomenėje, nesvarbu, ar jis turi regėjimo negalią, raidos sutrikimų ar kompleksinių negalių. Džiaugiamės galėdami vaikams pasiūlyti ne tik kokybiškas, jų galimybes ir poreikius atitinkančias, pamokas, bet ir daug popietinės ugdomosios veiklos: molio, dailės, muzikos būrelių, įvairių fizinio aktyvumo veiklų. Rugsėjį centre startavo Kauno miesto savivaldybės finansuojamas projektas "Aukime tiesūs - būkime šviesūs", kurio metu sveikatingumo pamokėles mokiniams veda Kauno jogos studijos specialistai. Taip pat laukiame naujo Europos Sąjungos lėšomis finansuojamo "Erasmus+" projekto "Echolokacija akliems ir silpnaregiams asmenims" pradžios, kurio metu kartu su kolegomis iš Lenkijos, Latvijos ir Danijos pasinersime į mums naują sritį - echolokacijos naudojimą mokant neregius orientacijos ir mobilumo. 

"M. Ž." Dabar specializuotoms mokykloms ne patys geriausi laikai. Ką manytumėte apie vienoje klasėje besimokančius įvairių galimybių ir gebėjimų mokinius? 

G. S. Aš visada buvau tos nuomonės, kad tėvai ir vaikai turėtų teisę rinktis, kokioje įstaigoje mokytis. Galimybę bendrojo lavinimo mokykloje mokytis įvairių poreikių ir gebėjimų mokiniams užtikrina LR įstatymai ir tarptautiniai teisės aktai. Važinėdama po mokyklas aš susidariau kitą nuomonę. Matau tik lėšų taupymą, kai klasėse mokosi po trisdešimt vaikų, iš kurių, pavyzdžiui, vienas turi regėjimo negalią, kitas klausos sutrikimą ir dar yra pora su elgesio problemomis. Ir tokioje klasėje dirba mokytojas, turintis vieną padėjėją. Aišku, mokyklose yra specialieji pedagogai, socialiniai pedagogai ir psichologai, kurie prireikus gali ateiti mokytojui į pagalbą. Tačiau, kad tai vyktų kokybiškai, mums dar reikia daug padirbėti. 

"M. Ž." Užsiminėte apie integruotą mokymąsi, kokia jūsų nuomonė apie specialiąsias mokyklas ir jų ateitį, o gal pakaktų modernios integruotos mokymo formos? 

G. S. Kalbant apie specialiąsias mokyklas, tai mano nuomonė tokia, kad tėvams ir vaikams turi būti palikta pasirinkimo galimybė. O kas, jei vaikui bus per daug sunku mokytis bendrojo lavinimo mokykloje, kad ir kokia gera švietimo pagalba jam bus užtikrinta. Juk yra vaikų, kurie turi labai sunkią negalią, negali būti didelėse erdvėse, triukšme ir tarp daugybės žmonių. Tik šiais laikais būtų per didelė prabanga ugdymo įstaigai apsiriboti siauros krypties specializacija. Todėl manau, sėkmingai turėtų veikti daugiafunkciniai centrai, teikiantys įvairiapuses paslaugas įvairių amžiaus grupių ir poreikių asmenims. 

"M. Ž." Kokia laukia, jūsų manymu, tiflopedagogikos ateitis? Gal viena iš naujovių galėtų būti šią vasarą Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos organizuota mokomoji stovykla regėjimo negalią turintiems tėvams? Papasakokite apie ją plačiau. 

G. S. Šiais metais man pasitaikė įdomi patirtis rugpjūčio 26-30 dieną su kolege Reda Urniene vesti regėjimo negalią turinčių mamų ir tėčių, auginančių vaikus iki 12 metų amžiaus, stovyklą "Zelvoje". Tai buvo, sakyčiau, daugiau gerosios patirties sklaidos, nei mokomoji stovykla. Bendrų pokalbių ir diskusijų metu projekto dalyviai dalinosi savo patirtimi auginant vaikus, įvairiais receptais ir patarimais, išsakė nerimą ir rūpesčius. Labai džiugu, kad stovykloje kartu galėjo dalyvauti ir vaikai, nes dažnai tėvai išvažiuodami nelabai kur turi juos palikti. Su vaikais dirbo auklėtoja ir savanorė. Visi dalyviai vienbalsiai išreiškė nuomonę, kad tokie projektai galėtų būti kartotiniai, o juose paskaitas skaityti ir konsultacijas teikti - psichologai, teisininkai, kiti specialistai. 

Grįžtant prie klausimo apie tiflopedagogikos ateitį, į jį atsakyčiau taip: kol žmonėms reikės tiflopedagogo pagalbos, tol jais ir dirbsime. Nesvarbu, ar tai būtų mažas vaikutis, kurio diagnozę iš gydytojų išgirdę tėvai sunerimę kreipiasi į mus su šūsnimis klausimų, ar paauglys, kurio regėjimas per porą metų pablogėjo taip, kad jis negali nei skaityti, nei rašyti, kol neišmoks brailio rašto ir nepradės dirbti kompiuteriu naudodamas ekrano skaitymo programą, ar suaugę žmonės, besimokantys gyventi pasikeitus aplinkybėms. Mes, mokytojai, visada džiaugiamės matydami kaip užaugo mūsų mokiniai - tapo savarankiškais, savimi pasitikinčiais, aktyviais visuomenės nariais. 

"M. Ž." Ačiū už pokalbį. 

 

Kalbėjosi Henrikas STUKAS 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]