LASS LITERATŲ KŪRYBA

Janina KURTINAITIENĖ

ŠEŠĖLIAVIMAI

Liepos 14 dieną, per patį vidurvasarį, Paežerių dvaro rūmuose Vilkaviškio rajone pristatyta ketvirtoji kraštietės literatės Janinos Kurtinaitienės poezijos knyga "Šešėliuotas mano gyvenimas" (išleido VšĮ "Mūsų savaitė"). Knygos redaktorė ir "Mūsų savaitės" žurnalistė Laima Grigaitytė ta proga rašė: "J. Kurtinaitienės poezija - grynas jausmas, kvepiantis ir lietuje neištirpusiu paukščio skrydžiu, ir smilgų šilko šiurenimu, ir nakties žydėjimu, ir rugių dvelksmu, ir šventa sekmadienių tyla, tuo, kas daugelį metų būna nešiota savyje ir pagaliau išlieta eilėmis. Gyvenimiška išmintis, persunkta subtiliu gamtos pajautimu, kalba, rodos, paprastais peizažais, tačiau būtent taip atsiskleidžia akimirkos grožis, gyvenimo meilė, moteriškumo galia". 

"Liūdesys yra gerai, jis, kaip ir kančia, nuskaidrina sielą, - kūrybos vakare sakė J. Kurtinaitienė, - tegu jums būna liūdna! Gyvenimas - nuolatinė kaita, arba šešėliavimas. Jei šiandien liūdna, rytoj bus linksma, ir taip - nuolatos." 

Autorės pasaulėjautą, kūrybą gražiai nusako kita, kiek anksčiau "Mūsų savaitėje" publikuoto, L. Grigaitytės straipsnio ištrauka: "Moters brandos šviesa - ji tokia lengva, subtili, tačiau jos palytėta net ir paprasčiausia kasdienybė įgauna naujų spalvų, jos nutvieksta kiekviena akimirka tampa būties išsipildymu, mat būtent taip pražysta didžiausia gyvenimo išmintis: būti čia, dabar, nesiliauti stebėtis ir stebinti, gyvenimą priimti kaip kūrybą ir jaustis laimingai. Juk moters, kūrėjos, ypač palytėtos brandos šviesos, tokia ir yra būtis." 

Redakcija 

x x x 

gyvenimą apkabinu 

lyg mažą vaiką 

pasiklydusį laike 

lyg išsigandusį 

paukštelį mažą 

lyg medį vėtroje 

tik nebijok 

tik nebijok 

tiktai atverk akis 

į ryto vėsą 

dieną bundančią 

ir tylą pabučiuok 

ir pakelės žole 

užkloki savo liūdesį - - - 

x x x 

aš tik tau, 

tik tau, žmogau, kalbėsiu, 

kad klydau, netikėjau, 

kad smerkiau, 

kad visą savo tiesą 

ištylėjau 

ir kai kentėt nebegalėjau, 

tai verkiau, 

ėjau, klupau ir kaltinau 

ne kartą 

galbūt kitus labiau 

negu save, 

galbūt reikėjo 

tik ištiesti ranką 

ir apkabint kaip brolį 

meilėje tave, 

tik tau, žmogau, 

tik tau 

kalbėsiu, 

jeigu gali - 

išteisinki mane - - - 

x x x 

palydėk dieną ramia širdimi 

jau vis tiek nepakeisi 

to, kas buvo ne taip, 

kas nuvylė, kas išbarė, 

kam galbūt neatleidai, 

nepaskambinai 

ar praėjai 

nepasakęs net labas, 

bet geriau pamatyk 

vakarėjantį dangų, 

o gal ašarą paukščio 

tyliai nuriedant... 

x x x 

paliko pėdsaką viltis 

manam laike 

manam laike 

kur liūdesys 

ir džiaugsmas 

kuriuos laikau 

savam delne 

ir atsargiai 

vedu per labirintą 

paliko pėdsaką viltis 

manajam Likime 

klojus viską 

savita šviesa - - - 

x x x 

Tavuos sapnuos esu. 

Ir būsiu. 

O nulaužtom briaunom 

Geležtė tiktai į mano 

Širdį - - - 

x x x 

aš mokausi gyvenimą 

prie slenksčio nusilenkt bandau 

bandau atleisti tiems 

kur įžeidė 

nebekankinti artimųjų 

pavydu ir melu 

nenusisukt pamačius 

ranką elgetos 

nebesiteisinti laiku 

gerumą vėl aš 

stengiuosi išmokti 

aš mokausi gyvenimą 

ir Dieve nesupyk 

bet man sunku - - - 

x x x 

vakarės sutemos 

ant žemės nusileido 

ir ilgesys nusėdo 

man ant veido 

kad skaudžiai 

gyvenu viena 

kad niekam nešaukiu 

jog jau viltis apleido 

kada pasibaigia 

dienos darbai 

pasijunti toks vienišas 

toks vienas 

bet tai 

tik prieš nakties 

skaudžiausią sapną pamatai - - - 

x x x 

daugel kartų galėjau ateit 

į sapnus, svajones, į gyvenimą 

lūpų karštį pajusti kartu 

ir apsvaigt lyg nuo vyno raudono, 

tavo širdį viltim atgaivint, 

ir voratinklio siūlus sutraukyt, 

juk galėjau viską pakeist 

ir būčiau laiminga 

gal vieną sekundę, 

daugel kartų galėjau ateit, 

ir tik vieną - negrįžti.