IŠ MŪSŲ KALENDORIAUS

Henrikas STUKAS

SU PLUNKSNA IR KIRVIU RANKOSE


Valentinas Čyžas gimė 1947 metais liepos 14 d. Jurbarke, daugiavaikėje šeimoje. Be Valentino, dar augo penki vaikai. Pokario metais šeimai buvo nelengva galą su galu sudurti. Nors berniukas gimė silpnai matydamas ir buvo labai liesas, vis tiek mama liepdavo jam nudirbti tam tikrus darbus. „Iki šiol neįsivaizduoju, kaip mūsų gausi devynių asmenų šeima iš vieno tėvelio atlyginimo išgyveno. Su mumis dar gyveno močiutė. Atmenu vasaras. Mes kiekvienas turėjome uogų surinkimo normą. Jas surinkę atiduodavome mamai, o ji žemuoges, mėlynes parduodavo. Vasarodavome ne Jurbarke, o keliolika kilometrų žemiau – prie Nemuno. Ten auginome įvairias daržoves. Mano pareiga buvo ganyti ožkas. Tad jas gindavau į karklyną. Prie Nemuno karklų augo daug„, – vaikystės prisiminimais dalijosi V. Čyžas.  

Pradinę mokyklą lankė Jurbarke. Čia baigė penkias klases. Bendrojo lavinimo mokykloje silpnaregiui buvo sunku mokytis. Rašyti teko plunksnakočiu. Gal dėl to sąsiuvinis mirgėte mirgėjo rašalo dėmėmis. Ypač sunkiai sekėsi rašyti muzikines natas. Berniukas nesuspėdavo su klasės draugais. Matematikos mokytojos pastangomis vietinis švietimo skyrius Valentiną nukreipė mokytis į specialią mokyklą, kuri veikė Kaune. Paauglys 1960 metais atvyko į Kauno aklųjų vidurinę mokyklą. Čia teko kartoti penktos klasės kursą. Svarbiausias uždavinys – išmokti brailio raštą. Ypač reikli buvo rusų kalbos mokytoja V. Nikolskaja. Valentinas prisiminė: „Atvykęs į mokyklą pamačiau sportuojančius vaikus. Tuo metu mokyklos sportininkai grįžo iš varžybų Gardine. Mane nustebino Kazio Balsio šuolis į tolį. Jis nušoko virš penkių metrų. Aš irgi domėjausi šuoliais į tolį. Tuo metu svėriau vos 34 kilogramus, nors buvau trylikos metų. Pasiryžau K. Balsio rezultatą pagerinti. Sau duotą pažadą ištęsėjau 1966 metais Rygoje vykusiose lengvosios atletikos varžybose. Čia nušokau penkis metrus šiašiasdešimt tris centimetrus.„  

Silpnaregis mokyklą baigė 1967 metais. Su draugu Juozu Bartkumi pasirinko studijuoti vokiečių kalbą. Ją studijavo tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute. Deja, studijos sekėsi sunkiai. Prieš pirmąją sesiją fakulteto dekanas pasikvietė ir pasiūlė atsisveikinti su aukštąja mokykla. Vaikinas sutiko, nes puikiai suprato, kad su bendrakursiais nesuspėja.  

Nuo 1968 metų prasidėjo V. Čyžo darbinė veikla. Iš pradžių kelis mėnesius dirbo aklųjų Vilniaus gamybiniame mokymo kombinate, vėliau aklųjų spaustuvėje. 1969 m. persikėlė gyventi į Panevėžį. Ten įsidarbino kultūros namuose metodininku su aklaisiais rajonuose. Teko važinėti po Panevėžio ir Anykščių rajonus bei lankyti juose gyvenančius neregius ir silpnaregius. V. Čyžas neregius mokė brailio rašto bei kitų neregiui būtinų dalykų. Šį darbą dirbo trejus metus. Trumpai dirbo Panevėžio aklųjų kombinate, kartonažo ceche. Po to buvo Šiauliai. Pagaliau 1979 m. grįžta į Jurbarką ir įsidarbina Kauno aklųjų kombinate namudininku. Čia išdirbo penkiolika metų. Užsidarius kombinatui Valentinas be darbo nesėdėjo. Jis vaikščiojo po žmones ir jiems žiemai ruošė malkas. Jas pjovė ir skaldė. Šitaip darbavosi ne vieną vasarą. Valentinui kaladžių kapojimas buvo epigramų rašymo šaltinis. Silpnaregis į darbą nešdavosi sąsiuvinuką ir ten iš karto užrašydavo ką tik į galvą šovusią epigramą ar eilėraščio posmą.  

Neatsiejama V. Čyžo gyvenimo dalis – literatūra ir poezija. Ja pradėjo domėtis mokydamasis dar Kauno mokykloje. Mokykloje ir vėliau Valentinui didžiausias autoritetas buvo bendravardis Valentinas Zaikauskas. Pirmoji publikacija išspausdinta 1967 m. žurnale „Mūsų žodis„. Eilėraščiai spausdinti ir kituose periodiniuose leidiniuose: „Šviesa„, „Mūsų mintys„, „Automobilininkas„ ir kt. Jo epigramos buvo spausdinamos satyriniame žurnale „Šluota„. Trys eilėraščiai išversti į rusų kalbą ir išspausdinti knygoje „Mano kelrodei žvaigždei„. Pirmoji poezijos knyga „Pirmoji perkūnija„ išleista 1997 m., antroji – „Neieškau išimtinių teisių„ – 1998 m., trečioji – „Neik su velniu obuoliauti„ – 2002 m. Paskutinioji knyga „Apetitu nesiskundė„ išėjo 2012 m. pabaigoje.  

 

MINĖTINOS SUKAKTYS  

Rugpjūčio mėn. 1997 m. Vilniuje vyko tarptautinis šachmatų festivalis, skirtas aklųjų šachmatų Lietuvoje 45–mečiui paminėti.  

Rugpjūčio mėn. 2002 m. Šiaulių miesto garbės piliečio vardas suteiktas neregiui Juozui Dzidolikui.  

Rugpjūčio 8 d. sukanka 50 metų, kai gimė (1967) Leonardas Zachaževskis, masažuotojas, LASS Trakų rajono ir Elektrėnų miesto filialo pirmininkas.  

Rugpjūčio 12 d. sukanka 90 metų, kai gimė (1927) Antanas Ruginis, ilgametis LAD Kauno įmonės direktorius, LASS veikėjas. Mirė 2003.  

Rugpjūčio 25 d. sukanka 90 metų, kai gimė (1927) Vanda Boreikienė (Daunoravičiūtė), pedagogė, buvusi Kauno silpnaregių mokyklos direktorė.  

Rugpjūčio 28 d. sukanka 60 metų, kai gimė (1957) Genovaitė Šlepikienė (Balinkevičiūtė), LASS Molėtų rajono filialo pirmininkė. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]