ŠVIETIMAS IR REABILITACIJA

Irma JOKŠTYTĖ

NEBYLI KALBA


Gyvendami tarp žmonių nuolat ieškome būdų gauti bei perteikti informaciją. Dažnai net nesusimąstome, kad mes komunikuojame sąmoningai šito nefiksuodami. Mokslininkai nustatė, kad 55 proc. mus pasiekiančios informacijos susideda iš kūno kalbos bei neverbalinių signalų, 38 proc. – iš balso intonacijos ir tik 7 proc. – iš žodinės informacijos (įvairiuose šaltiniuose duomenys pateikiami skirtingi – red. past.). Kitais žodžiais tariant, grynojo, esminio teksto, kurį pasakome, mūsų siunčiamoje žinutėje yra mažiau nei dešimtadalis. Taigi yra itin svarbu suvokti, iš ko susideda kita dalis, o tiksliau, turint omenyje mūsų ribotą matymą, ta dalis, apie kurią gauname mažiausiai žinių. Nors mes, aklieji ir silpnaregiai, kūno kalbos nesureikšminame ir patys kur kas daugiau dėmesio kreipiame į kitas detales, bet pirma – mūsų yra mažuma, o antra – mus mato ir vertina kiti. Todėl mažų mažiausiai ką galime padaryti, tai sužinoti, kokią informaciją transliuojame patys ir kaip mūsų kūno kalbą „perskaito„ kiti. Todėl jau dešimtą vasarą iš eilės neregiai, ypač tie, kurie nemato nuo gimimo, ir silpnaregiai kviečiami į kūno kalbos stovyklą. Tai itin dinamiškas ir gausus neįkainojamos informacijos projektas, kuris kasmet šiek tiek kinta, bet kartu išlaiko svarbiausią savo tikslą: supažindinti neregius su kūno kalbos pradmenimis, padėti ištaisyti laikysenos ir kitas judėjimo ydas ar bent jau nurodyti, kuria kryptimi reikėtų dirbti.  

Šiais metais į stovyklos dienotvarkę buvo ne tik įtrauktas naujas seminaras, bet keitėsi ir pati jos dalyvių sudėtis. Į „Zelvos„ poilsiavietę, nuolatinę ir visiems akliesiems gerai pažįstamą vietą prie ežero, susirinko dešimt neregių (iš kurių tik trys turi regėjimo likutį) ir septyni savanoriai. Jie kartu su neregiais dalyvavo seminaruose, talkino parodydami, kaip teisingai atlikti pratimus, jei kuriam prireikdavo, padėdavo orientuotis aplinkoje, kartu leido laiką ir įnešė daug gyvybės. Stovyklos dalyviams šešias dienas vyko teatro improvizacijos metodais pagrįsti seminarai, kurių metu buvo gilinamasi į kūno kalbą, bendravimo ypatumus, taip pat psichologijos seminarai bei šokio pamokos. Šiais metais stovyklos dienotvarkė papildyta svarbia naujove – paskaitomis apie drabužių dizainą, suteikusiomis žinių apie aprangos stilių, mados tendencijas ir rūbo nešamą informaciją aplinkiniams.  

Dalis jaunuolių į kūno kalbos stovyklą atvyksta nebe pirmą kartą. Andžejus Ravanas (projekto „Dialogas tamsoje„ bendradarbis) teigia, kad yra maksimalistas ir siekia kuo geresnio rezultato. Savaime suprantama, kad vienos stovyklos metu labai sunku suformuoti įgūdžius, kurie kasdieniame gyvenime duotų apčiuopiamų rezultatų, todėl drąsiausieji ir reikliausieji dalyviai, radę laisvų vietų, nedvejodami kartoja kursą. Tarp tokių yra ir Justinas Kilčiauskas, išmanių technologijų verslo vadybos programos studentas. Jis džiaugiasi nugalėtais iššūkiais mokantis šokių. Stovyklos dalyviai pramoko šokti sirtakį, merengę, lėtąjį valsą.  

Šios stovyklos naujokai – broliai Paulius ir Vytautas Lėveriai didžiąją gyvenimo dalį praleido mokydamiesi su reginčiais moksleiviais. Seminaruose jie turėjo galimybę pažinti daugiau ir įvairesnių neregių, suprato, kokia svarbi yra kūno kalba ir kiek mažai žinių apie tai turėjo iki šiol. Jau neminint naujos informacijos gausos, stovykloje broliai daug ką galėjo išbandyti pirmą kartą: abu pirmą kartą susipažino su teatro menu, šoko, žinoma, kaip ir visi kiti, susirado draugų. Svarbiausia, pramoko vaikščioti su baltąja lazdele ir prižadėjo šių įgūdžių nepamiršti.  

Nemažai žinių gavo ir kita dalyvių grupė – savanoriai. Neabejotinai svarbiausias laimėjimas čia yra draugystė, atsiradusi kartu dainuojant, kartu giedant valstybės himną, o paskui kartu sušokus į ežerą išsimaudyti. Šokdami bendrus šokius, vieni kitus pažindami, dalyviai užmezgė abipusius ryšius, kurie, turime pagrindo manyti, galės augti ir mažinti atskirtį iš abiejų pusių. Ne vienas jaunuolis, pakviestas savanoriauti šioje stovykloje, labai šiltai atsiliepė apie čia praleistą laiką socialiniuose tinkluose. Jie džiaugėsi praplėtę savo akiratį ir tapę dalimi tų, kuriems nebereikia stebėtis, kad neregiai naudojasi kompiuteriu, patys vaikšto ir gyvena pilnakraujį gyvenimą. Ir tai yra labai daug! Tad kol vieni iš neregių vis kažko laukia ir neišdrįsta atvykti į šį gyvenimišką seminarą, kiti tuo tarpu atvyksta du kartus ir laimi dvigubai.  

Mes vis kalbame apie aklųjų integraciją į visuomenę ir ko reikia, kad ji būtų sklandesnė. Mano manymu, tam, kad mus gerai suprastų kiti, visų pirma turime save ir savo kūną suprasti patys. Ir čia visai nekalbame apie tai, kad nematantys žmonės turi save visaip laužyti ir stengtis būti tokiais, kokiais nėra. Kūno kalbos stovykloje jūs turite teisę pažvelgti į veidrodį – net tie, kurie nematote! Labai dažnai lengviau būna nežiūrėti į jį, kaip ir nekelti sau nemalonių klausimų. Bet tie, kurie išdrįsta, akivaizdu, kad išsiveža daug pergalių. Žinoma, jų niekas nedovanoja. Viską, ką kiekvienas individualiai pajėgia, iš stovyklos pasiima pats. Vieni grįžę iškart pamiršta viską, apie ką buvo kalbama, bet yra ir tokių, kurie sistemingai gilina žinias ir supranta nebylią savo kūno kalbą. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]