NEREGYS DARBO RINKOJE

 

DĖSNINGA KARJERA


Egidijus RybakovasAukštosios mokyklos dėstytojas tarp aklųjų ir silpnaregių – tikra retenybė. Visus suskaičiuoti pakaktų abiejų rankų pirštų. Dėstymas studentams – tai ne tik profesija, bet ir pašaukimas, reikalaujantis nuolatinio ėjimo pirmyn. Čia vien tik pedagoginių gabumų nepakanka. Be paskaitų, dėstytojas privalo užsiimti moksline veikla: kasmet būtina dalyvauti mokslo tyrimų projektuose, gautus rezultatus publikuoti moksliniuose straipsniuose ar monografijose. Kas penkeri metai vykstančiose atestacijose ir konkursuose dėl dėstytojų darbo vietos konkuruoja bent keli pretendentai. Čia laimi stipriausias.  

Dirbti dėstytoju ir kartu gilintis į tam tikrą mokslinę problemą – nemenkas iššūkis sveikajam, o ką jau kalbėti apie turinčius regos negalią. Neretai juokaujama: geras mokslininkas ar dėstytojas turi turėti geras akis ir tvirtą sėdynę. Ar iš tiesų taip yra? Kokia dėstytojo ir mokslininko darbo specifika? Kokių ypatybių reikia turėti norint tapti dėstytoju? Kokias galimybes dirbti mokslinį darbą turi neregiai ar silpnaregiai? Į šiuos ir kitus klausimus atsako Kauno technologijos universiteto (KTU) docentas, socialinių mokslų daktaras Egidijus Rybakovas.  

 

„M. Ž.„ Kelias į auditorijos tribūną turbūt nebuvo tiesus ir be duobių?  

E. R. Šį pasaulį išvydau jau silpnai matydamas. Tad mano kelias – kaip daugumos žmonių, turinčių regos negalią. Iš pradžių – vaikų darželis, vėliau – specializuota mokykla. Mokiausi Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre. Vidurinės mokyklos atestatą gavau 1997 metais. Tais pačiais metais įstojau į Kauno technologijos universitetą. Studijavau Administravimo (vėliau Socialinių mokslų) fakultete. Bakalauro studijas baigiau 2001 metais. Tuomet dveji metai magistro studijų. Jas taip pat sėkmingai baigiau. Tuomet man buvo pasiūlytos studijos KTU doktorantūroje. Sutikau. 2009 m. apsigyniau disertaciją ir tapau šio universiteto dėstytoju. Grįžtant prie užduotojo klausimo, nepasakyčiau, kad mano pasirinktas kelias buvo duobėtas ar vingiuotas. Žinoma, be pastangų ir kruopštaus darbo negalėčiau būti mokslininkas ir docentas. Tapimas dėstytoju – natūrali išdava. Studijuojant doktorantūroje privalu kasmet nustatytą valandų skaičių dirbti pedagoginį darbą: skaityti paskaitas, vesti seminarus, konsultuoti studentus. Aš nebuvau išimtis. Nuo tada prasidėjo mano, kaip dėstytojo, karjera. Po doktorantūros studijų likau dirbti universitete. Šiandien ne tik dėstau, bet ir vykdau mokslinius tyrimus.  

„M. Ž.„ Jūs dirbate su studentais – kokie jie? Ar silpnas regėjimas turi įtakos paskaitų bei seminarų kokybei ar pobūdžiui?  

E. R. Darbui su studentais regėjimas neturi esminės įtakos. Studentai paskaitų ir seminarų metu gauna ir įsisavina žinias, ugdo gebėjimus atlikdami parengtas užduotis. Jų tikslas – gauti kuo daugiau žinių. Mano – jas suprantama ir prieinama forma perteikti.  

Paskaitoms ir seminarams ruošiuosi kruopščiai ir ilgai. Tenka daug skaityti. Negaliu atsilikti nuo naujausių mokslinių tyrimų ir jais pagrįstų praktinės veiklos tendencijų. Pagrindinis darbo įrankis, suprantama, yra kompiuteris. Internetu pasiekiamos elektroninės bibliotekos ir mokslinės informacijos duomenų bazės. Kompiuteryje skaitau knygas, mokslinius straipsnius, renku reikalingus statistikos duomenis, jei reikia, naudoju teksto didinimo programą. Žinoma, skaitymo tempas – ne toks greitas kaip reginčiojo. Ruošdamasis paskaitoms sugaištu daugiau laiko. Paskaitų metu, auditorijoje naudoju projektorių ir pagrindinę informaciją pristatau skaidrėse. Ekrane demonstruojamą skaidrę būtinai aiškinu detaliau. Praktinių seminarų metu studentai atsiskaito už iš anksto duotas temas. Studentų rašto darbai taip pat pateikiami elektroniniu pavidalu, surenkami nuotolinio mokymosi sistemose. Laikydami egzaminus studentai taip pat naudojasi kompiuteriais. Man tereikia patikrinti jų atsakymus.  

„M. Ž.„ Papasakokite smulkiau apie savo dėstomą dalyką ir mokslinius tyrimus.  

E. R. Paskaitų ciklų esu paruošęs ne vieną. Dalis jų – tai klasikiniai verslo studijų krypties dalykai, kiti – nauji, dar besivystantys, grindžiami moderniomis teorijomis ir koncepcijomis. Jau daugiau kaip 10 metų dėstau verslo strategijos discipliną, kuri turi pakankamai aiškią, nusistovėjusią ir jau klasikine tapusią struktūrą bei turinį. Prie klasikinių dalykų taip pat priskirčiau ir socialinių tyrimų metodologijos kursą. Dėstau ir tarptautinio konkurencingumo bei tarptautinių vertės kūrimo grandinių valdymo dalykus. Daug paskaitų vyksta anglų kalba. Ateityje jų daugės, nes universitetai orientuojasi į tarptautinę auditoriją, to reikalauja šiandieninės rinkos tendencijos ir studijų kokybės standartai.  

Be dėstymo, kaip ir kiekvienas universitete dirbantis dėstytojas, dirbu mokslinį darbą: inicijuoju ir atlieku mokslinius tyrimus, dalyvauju mokslinių tyrimų projektuose. Neseniai vadovavau moksliniam projektui, kurio tikslas – ištirti žmonių gyvenimo kokybę savivaldybėse. Tai buvo tikras iššūkis. Tačiau įsipareigojimai, nepaisant jokių sąlygų ir aplinkybių, turi būti ir buvo įvykdyti. Kai žinai, kad kitos išeities nėra, imi ir padarai. Prisipažinsiu: ruošimasis paskaitoms, užduočių rengimas atima daug laiko. Norėtųsi, kad moksliniam darbui laiko liktų daugiau. Deja, svajonė lieka svajone.  

„M. Ž.„ Studentams reikia nuolat pateikti naujausią informaciją. Ar blogas regėjimas turi įtakos naujos medžiagos paieškai?  

E. R. Naujos medžiagos paieškai regėjimas tikrai neturi jokios įtakos. Kita kalba – medžiagos apdorojimas ir sintetinimas – perskaitymas, susisteminimas bei struktūravimas. Apie tai jau esu užsiminęs. Naujos medžiagos, skirtos moksliniams tyrimams, ieškau internete. Dabar elektroninėje erdvėje gali surasti klasikinius veikalus, monografijas bei įvairiausių šalių mokslininkų parašytus straipsnius dominančia tema. Šiandien informacijos tikrai labai daug. Universitetas aprūpina prieiga prie daugelio duomenų bazių. Problema – iš milžiniško monografijų ir straipsnių kiekio atsirinkti, ką skaityti ir ko ne. Esu priverstas atidžiai vertinti rastą naują mokslinę medžiagą. Pats nusprendžiu, kokią mokslinę vertę turi surastas straipsnis ar monografija. Labai didelę dalį medžiagos tenka atmesti kaip netinkamą, gausu besikartojančių minčių ir net idėjų. Kiekybinis mokslinės veiklos rezultatų vertinimas verčia mokslininkus rašyti daug, tačiau ne visiems pavyksta užtikrinti mokslinių rezultatų naujumą ir originalumą. Tiesa, lietuvių kalba mane dominančių mokslinių tekstų yra labai mažai. Tai normalu: didžioji dalis mokslo darbų visame pasaulyje skelbiama anglų kalba.  

„M. Ž.„ Ar jūsų manymu, dėstymas bei kitoks darbas aukštosiose mokyklose neregiams ir silpnaregiams yra prieinamas?  

E. R. Į šį klausimą ne taip paprasta atsakyti. Neturiu statistikos, kiek žmonių, turinčių regos negalią, dirba šalies aukštosiose mokyklose. Neslėpsiu: baigdamas studijas nerimavau, kad nesurasiu darbo ir papildysiu bedarbių eiles. Tačiau natūraliai tapau KTU dėstytoju. Nemanau, kad esu išimtis. Turint gabumų ir susiklosčius palankiai situacijai, neregys, o ypač silpnaregis, tikrai gali dirbti mokslinį darbą ar dėstyti studentams. Manau, šioje srityje reginčiųjų ir silpnaregių galimybės yra apylygės. Svarbu mokėti „žaisti„ pagal nurodytas taisykles. Ką turiu galvoje? Vien dėstymo ir mokslinės veiklos nepakanka. Būtina išmanyti tyrėjui ir dėstytojui keliamus reikalavimus. Jeigu jų nesilaikai, tuomet neišgelbės net patys genialiausi moksliniai tekstai.  

„M. Ž.„ Seniai esate Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos narys. Ar aktyviai dalyvaujate jos veikloje?  

E. R. Kiekvienas susidėliojame savo prioritetus. Kaip jau minėjau, man nuolat trūksta laiko. Gal todėl nesu aktyvus LASS narys. Tiesa, buvau Centro tarybos narys. Gavęs kvietimą dalyvauti renginyje, stengiuosi ateiti. Visgi, aktyvus narys tikrai nesu.  

„M. Ž.„ Kokį hobį turite be mokslo?  

E. R. Pomėgiams anksčiau laisvo laiko likdavo daugiau. Laisvalaikį stengiuosi praleisti su šeima. Šiek tiek fotografuoju. Nesu šios srities specialistas, dažniausiai fotografuoju sau, šeimyniniam albumui. Norint padaryti gerą nuotrauką, reikia kantrybės ir to paties laiko, kurio vis trūksta... Stebėdamas gamtą ir ramybę atgaunu, ir nuotraukose išsaugau nepakartojamus gamtos vaizdus.  

„M. Ž.„ Ačiū už pokalbį.  

 

Kalbėjosi Henrikas STUKAS 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]