LASS LITERATŲ KŪRYBA

Bronius KONDRATAS

 


Žiedų lietus  

 

Ta dulksna, ta miglonė šviesi,  

Viršum sodų ir lauko plataus,  

Virš mergaičių po tuo debesim,  

Kai jos krykščia ir šaukia lietaus.  

 

O nukrinta pirmieji lašai,  

Bet mergaitės dar suka ratus,  

O jų skruostais, perliukais mažais,  

Saulės lyjamas krinta lietus.  

 

Jį vadina žiedų lietumi,  

Kai aplink, kai žiedų per akis,  

Kai per širdį žvaigždžių naktimis,  

Kažkas krinta – kažko netenki.  

 

* * *  

 

Jau be rugio, jau tuščios ražienos  

Lieka vertos, kad jas prisiminčiau –  

Kas aš būčiau be tikslo, to vieno –  

Atramos savo kylančiai minčiai.  

 

Obelis  

 

Vienam vis laimės stinga,  

Kitam jos už kelis,  

O man žiedais palinkus  

Dainavo obelis.  

 

Sakiau, obels užtenka,  

Ir laimės man gana,  

Bet nusvarino ranką  

Jos žiedlapių daina.  

 

O buvo už obels tos  

Dešimtmečių eilė,  

Ir rudenys pagelto  

Jaunystės didelės.  

 

Tokios šviesios kaip saulė  

Visų jaunų dienų,  

Ir taip pilkos kaip sauja  

Tos saulės pelenų.  

 

Ir būna, laimės stinga,  

Kol nelauktai kely  

Visais žiedais palinkus  

Sutinka obelis.  

 

Valentino AJAUSKO piešinys

Man spindulį atsiųsk  

 

Žvaigždžių raštus skaitys  

Kas aukštumų išdrįsta,  

Tokia žmogaus lemtis:  

Pakilti ir vėl kristi.  

 

Pakilti į erdves  

Į begalinę būtį,  

Nežinoma žvaigžde  

Nukristi ir sudužti,  

 

Nes sutverti žeme  

Mes ir padangių godūs,  

Mes į žvaigždžių gelmes  

Į kūrinijos sodus.  

 

Surasti apkabint  

Panašų nepanašų –  

Ak, nuostabiai graži  

Žvaigždė visatos rašto.  

 

Šiąnakt dangus šviesus.  

Antai, žvaigždė nušvito.  

Man spindulį atsiųsk  

Kaip tą jaunystės rytą.  

 

* * *  

 

Pašaukti vienas kitą surasti,  

Iš minios panašumo išėjom  

Visų vėtrų žeme neramia –  

Dėl savos, tos vienos Dulcinėjos  

Buvo eita malūnų žeme,  

Buvo miestai, kaip didelės brastos,  

Buvo pilys užgintos, užsklęstos –  

Taip legendomis virtome mes.  

 

Diena ir naktis  

 

Nenorėjau patirti, o teko –  

Tarsi tūkstančio metų nakty,  

Neaplenkę, aplenkt nežadėję  

Mano žemėje džinai pikti  

Juodą saulę parito į taką –  

Ir ten juodos lelijos žydėjo,  

Bet ugniakurą kūrė viltis  

Ir tūkstančius saulių žadėjo. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]