MINTYS

Pranas PLIUŠKA

GERO KELIO


Apsidžiaugiau kaip mažas vaikas gavęs glaistytų šokoladinių ledų porciją karštą vasaros dieną. Kodėl? Ogi todėl, kad sužinojau, jog keliaujantys neįgalieji gali gauti reikalingą pagalbą ne tik oro uostuose, bet ir traukinių ar autobusų stotyse. Apie pagalbą keliaujant traukiniais ar skrendant lėktuvais jau girdėjau, o štai pagalba autobusų stotyse man naujiena! Turiu prisipažinti, kad ir iki šiol keliaujant su baltąja lazdele pasitaikydavo, jog ypač Vilniaus ar Panevėžio stotyse prie manęs prieidavo apsauginiai ir paklausdavo, ar nereikia kokios pagalbos, bet galimybės iš anksto užsisakyti reikiamos paslaugos nebuvo. Gaila, kad ši paslauga kol kas teikiama tik didžiųjų miestų stotyse. Būtų neblogai gauti pagalbą ir stotyse, kurios remontuojamos ar rekonstruojamos. Ilgą laiką apie tai svajojau, kai reikėdavo persėsti Ukmergės laikinoje stotyje, kurią ir stotimi vadinti nesiverčia liežuvis. Man aklam ta vieta priminė geriausiu atveju smėlio karjerą, o blogiausiu – karinius apkasus. Tik vietoje susišaudymo garsų griaudėjo ir dundėjo visokiausia įmanoma technika, prietaisai, įrankiai ir įtaisai. Tad negalėdamas pasinaudoti akimis, netekau galimybės pasitelkti į pagalbą nors klausą. Visuotiniame triukšme neįmanoma atskirti, kada autobusas atvyksta, išvyksta, atrasti tarpusavyje ar telefonu kalbančius žmones, į kuriuos galėtum kreiptis pagalbos. Su Ukmergės stotimi susijęs vienas linksmas nuotykis. Kadangi dėl kelio remonto vėlavo autobusas, kuriuo keliavau, supratau, kad galiu nespėti persėsti į kitą autobusą ir išlipęs Ukmergės autobusų stotyje negalėsiu gaišti nė minutės paieškoms žmogaus, kuris padėtų man susirasti atokiai esančią reikalingą laikiną aikštelę. Stengiuosi būti pasiruošęs visokiems netikėtumams kelyje, tad Ukmergės autobusų stoties dispečerinės telefono numerį turėjau įsivedęs į savo telefoną. Paskambinau. Paaiškinau situaciją, pasakiau, kad esu neregys. Ir kaip jūs manote, ar atspėtumėte, ką man maloniu balsu atsakė dispečerė? Ji pasakė: „Tai gerai. Ateikite pas mus į dispečerinę ir mes jus palydėsime į reikiamą aikštelę.„  

Tarpmiestinis autobusas gatvėjeVos nepradėjau balsu juoktis. O kaip ta situacija baigėsi? Kol aš bandžiau aiškinti, kad man ir tą laikiną dispečerinę rasti keblu, pokalbį išgirdo viena keleivė ir pasisiūlė pagelbėti. Taigi paskambinau neveltui. Pagalbos juk sulaukiau. Bet tai tik nusišypsoti verčianti praeitis. O kokia laukia ateitis?  

Čia skaitytojams turėčiau paaiškinti, kad visa, apie ką iki šiol pasakojau, yra pati tikriausia teisybė. Tai, apie ką pasakosiu – irgi, ko gera, teisybė, tik su gera sauja fantazijos. Vėliau vėl bus teisybė be fantazijos. Taigi nutariau nedelsdamas išbandyti, ar veikia ir kaip veikia pagalbos neįgaliesiems autobusų stotyse sistema. Lyg specialiai pasitaikė tokia proga. Reikėjo viename iš didesnių miestų persėsti iš vieno maršrutinio autobuso į kitą. Turiu gerą uoslę galimiems nuotykiams. Nieko nelaukdamas paskambinau nurodytu telefonu. Kaip ir priklauso pagal reikalavimus, paskambinau likus daugiau nei 36 valandoms iki man prireiks pagalbos. Atsiliepė, išklausė, suprato, pažadėjo, pasitikslino, pasižymėjo. Važiuoju. Kaip skiriamąjį ženklą nurodžiau, kad būsiu su baltąja lazdele. Kai autobusas įsuko į stotį, pajudėjau durų link. Vos tik autobusas sustojo ir durys atsivėrė, supratau, kad esu laukiamas. Mane pasitiko net dviese – bosas ir baritonas. Abu iš karto bandė man padėti, tik nesumojo, kaip tai padaryti. Vienas norėjo čiupti mane ir išnešti iš autobuso, o kitas stvėrė už lazdelės, paleido lyg karštą bulvę ir vėl stvėrė. Nepaisant jų pastangų sutrukdyti, aš vis vien sėkmingai išlipau iš autobuso. Čia manęs, jau daug patyrusio, laukė išradingumo ir sąmojingumo prizo vertas siurprizas. Išgirdau, kad vienas vyrų man prie nugaros prirideno kažkokį vežimėlį. Lyg būtų ilgokai repetavę, bosas ir baritonas, ryžtingai vienas kitam komanduodami, ėmė energingai mane, lyg kokią sudėtingą biologinę konstrukciją, atskiromis dalimis sodinti į tą vežimėlį. Pabandžiau paaiškinti, kad aš tik nematau, bet kitos mano kūno dalys, įskaitant kojas bei rankas, sveikos ir todėl galiu pilnai judėti. Mano argumentai vyrukų neįtikino. Atvirkščiai – bosas net supyko:  

– Tai ką? Nori pasakyti, kad mes čia kaip durneliai be reikalo atsitempėm tą vežimėlį? Nori, kad aplinkiniai pamatę iš mūsų juoktųsi?  

Ne, taip pasakyti nenorėjau, bet ir sėstis į vežimėlį nesiruošiau ir, nors jau savo kūnu buvau pajutęs, kad vyrukai tvirti, pamėginau mandagiai papriešgyniauti. Tada supyko ir baritonas bei tėškė man tvirtą argumentą:  

– Mes neturim trečio vyro. Esam tik dviese.  

Man pasiteiravus, kam reikalingas trečias padėjėjas, buvo įtaigiai paaiškinta, jog jei vienas stums tuščią vežimėlį, tai kas tada mane lydės? Juk reikia, kad vienas laikytų mane iš vienos pusės, o kitas iš kitos, nes jei lydės tik iš kairės pusės, tai aš vis atsitrenksiu į kliūtis, esančias dešinėje ir atvirkščiai. Geležiniai argumentai. Tuo nei bosas, nei baritonas nesuabejojo ir todėl net nespėjus man išsižioti, pakartotinai ėmėsi operacijos „pasodink aklą į vežimėlį„. Nors ir mėginau prieštarauti, bet vyrai dirbo su entuziazmu, panaudodami tiek leistinus, tiek ir draudžiamus imtynių veiksmus. Man reikalingas autobusas, į kurį turėjau persėsti, jau stovėjo pasiruošęs išvykti vos už poros aikštelių. Taigi atstumą, kurį būčiau savarankiškai įveikęs per minutę, su pagalba įveikiau per 5 minutes. Bet kokia atrakcija ir kiek adrenalino ne tik mums trims, bet ir visiems buvusiems stotyje! Visa procedūra nepraslydo pro akis autobuso, kuriuo turėjau tęsti kelionę, vairuotojui. Kai mane, visai nepatenkintą tokia įvykių eiga, privežė prie to autobuso ir vėl panaudodami nesankcionuotą jėgą, bandė įnešti į jį, vairuotojas ryžtingai paprieštaravo:  

– Šito psicho aš nevešiu. Tempkit jį atgal. Aš mačiau, kaip jūs dviese vos su juo susidorojote. O aš čia vienas, be konduktorės. Jis kitiems keleiviams kelia grėsmę. Per jį dar į avariją pateksiu.  

Štai taip visai netikėtai vienos kelionės metu įgijau vietoje vienos net tris negalias. Prie aklumo man be jokių gydytojų išvadų pridėjo dar judėjimo ir psichinę negalią.  

O dabar grįžkime į realybę ir pakalbėkime rimčiau. Iš tiesų, išbandžiau, kaip veikia sistema. Ji tikrai veikia ir net nesilaikoma tų gana griežtų reikalavimų, kurie nurodyti. Štai teigiama, jog neįgalusis turi atvykti į stotį ne vėliau kaip 30 minučių iki autobuso išvykimo, tačiau aš persėdimui iš vieno autobuso į kitą turėjau vos 10 minučių ir niekam tai neužkliuvo. Buvau net pamalonintas tuo, kad mane palydėję asmenys, kurių iš tikrųjų buvo du, surado atsitiktinį keleivį, vykstantį į tą patį miestą kaip ir aš. To atsitiktinio žmogaus buvo paprašyta pagelbėti man kelionės metu ir išlipus. Taigi, kaip visada, daug lemia žmogiškasis faktorius. Nemanau, kad ir tas reikalavimas pranešti prieš 36 valandas iki prireiks pagalbos, bus lemiamas. Juk kartais prireikia pagalbos staiga, kai koks autobusas vėluoja, neatvyksta ar sugenda kelyje, kitokiomis galimomis netikėtomis aplinkybėmis. Juk dažniausiai pagalbos prireikia, kai žlunga tai, kas iš anksto suplanuota ir apgalvota. Taigi paslaugoms neįgaliesiems autobusų stotyse dedu didelį pliusą ir tik vienas dalykas kelia susirūpinimą – tai neįgalaus žmogaus orumas. Neveltui aš čia aprašiau galimą situaciją stipriai hiperbolizuodamas. Vis ta pati problema: žmonės nori padėti, bet nežino, kaip tai padaryti. Gal ateityje būtų galima pagalvoti apie kokius kursus tiems žmonėms, kurie bus įpareigoti suteikti tą pagalbą neįgaliesiems. Man neteisingas elgesys su, tarkime, neregiu sukelia šypseną, bet pažįstu daug savo likimo draugų, kurie labai jautriai reaguoja į tokį elgesį, kuris, jų manymu, juos žemina ar priverčia jaustis silpnesniais nei yra iš tikrųjų. Suteikti pagalbą neįgaliajam taip, kad jis jaustųsi oriai, nelengvas uždavinys. Tą įrodo nereti atvejai, kai net motinos su savo neregiais vaikais elgiasi netinkamai, tai ką kalbėti apie žmones, pirmą kartą susidūrusius su vienokią ar kitokią negalią turinčiu asmeniu. Kita vertus ir mes, neregiai, turime išmokti aiškiai ir konkrečiai nurodyti, kokios pagalbos mums prireiks ir kaip padedantysis turėtų tai padaryti. Pagrindiniai mokytojai ir švietėjai turime būti mes patys – neįgalieji, nors kartais mūsų ir nenori klausyti bei bando daryti savaip. O kol kas nekantriai lauksime, kada galėsime tikėtis pagalbos ne tik didžiųjų, bet ir visų kitų miestų autobusų stotyse. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]