GYVENIMO AKTUALIJOS

Audronė JOZĖNAITĖ

PERGALĖ IR ŽIUPSNELIS KARTĖLIO

Pagaliau tai įvyko! Po daugelio įtikinėjimo, lobizmo, vilties ir nerimo metų pasiektas svarbus susitarimas. 2017 metų gegužės 10 dieną Europos Parlamentas (EP), Europos Komisija (EK) ir Europos Taryba (ET) sutarė dėl direktyvos ir reglamento teksto įgyvendinant Marakešo sutartį. Primename, kad Marakešo sutartis leis gaminti leidinių kopijas regėjimo neįgaliesiems ir kitiems skaitymo sunkumų turintiems asmenims prieinamu formatu ir dalytis jomis be sienų ir be būtinybės gauti autorių teisių turėtojų leidimą. Tai džiugi žinia viso pasaulio regėjimo negalią turintiems žmonėms ir jų atstovams kovojant už tai, kad būtų panaikintas „knygų badas„. O kaip kitaip galima būtų pavadinti situaciją, kai tik 7 proc. išleistų leidinių yra prieinami neregiams? Jei kalbėsime apie pačią sutartį, tai reikia paminėti, kad ji tikrai suvaidins labai svarbų vaidmenį aprūpinant skaitymo sutrikimų turinčius žmones leidiniais jiems prieinamais formatais. Bet pergalėje yra ir kartėlio. Pati sutartis liktų tik gražia idėja, jei nebūtų lydima daugybės teisės aktų, kurie reglamentuoja šios idėjos įgyvendinimą. Būtent juose ir yra tas šaukštas deguto. Europos aklųjų sąjunga (EAS) jau yra išreiškusi nusivylimą dėl to, kad Europos Sąjungos Marakešo teisės akte (ES direktyvoje) yra palikta galimybė ES šalims narėms taikyti „prieinamų knygų mokestį„ arba „kompensacijos teisę„. Galimybė palikta nežiūrint į aiškią ir beveik vieningą EP bei EK nuomonę, prieštaraujančią bet kokiam apmokestinimui dalijantis kūriniais, išleistais neregiams pritaikytu formatu. EAS nuomone, tai neteisinga regos negalią turinčių žmonių atžvilgiu. Deja, kai kurių ES šalių leidėjų lobistai (čia pirmu smuiku griežė Vokietija) sugebėjo pakreipti derybų eigą jiems tinkama linkme. EAS baiminasi, kad direktyvoje palikus galimybę pačioms šalims spręsti, ar perkeliant ją į savo nacionalinius įstatymus, įteisinti reikalavimą mokėti ekonominę kompensaciją leidėjams už leidinius regėjimo neįgaliesiems prieinamu formatu, kai kurios valstybės tuo ir pasinaudos. 

O kas leidžia leidinius regėjimo neįgaliesiems pritaikytu formatu? Dažniausiai aklųjų organizacijos ir bibliotekos, mokyklos. Taigi jos ir turės mokėti arba prašyti iš valstybės papildomų lėšų. Ir tai neabejotinai turės įtakos leidinių kaštams, nes knygos specialiu formatu ir taip kainuoja brangiau. Lietuva su šia problema nėra susidūrusi, o ir mūsų leidybos apimtys yra žymiai mažesnės, bet tokios didelės šalys, kaip Prancūzija, Italija, Vokietija ar Ispanija, gali susidurti su rimtomis finansinėmis problemomis. O juk pati Marakešo sutarties idėja yra dalytis knygomis su kitomis šalimis. Pavyzdžiui, Ispanijos aklųjų sąjunga aprūpina daugelį ispanakalbių neregių, gyvenančių Lotynų Amerikoje. Laimei, direktyvos tekste yra numatytos ir tam tikros apsaugos priemonės, jei kartais šalys sumanytų taikyti kompensavimo mechanizmą. EAS ir toliau budriai stebės situaciją ir priešinsis bet kokioms ekonominėms kompensacijoms ES šalyse neįrodžius, kad autoriams ar leidėjams daroma rimta žala. 

Kampanija už teisę skaityti užtruko septynerius metus ir gana sunkiai skynėsi kelią daugelyje ES žinybų koridorių. Šioje kampanijoje dalyvavo labai daug organizacijų ir institucijų. Visos EAS priklausančios nacionalinės organizacijos, tarp jų ir LASS, atliko namų darbus – kreipėsi į šaliai atstovaujančius EP narius, ministerijas ar kitas institucijas, dirbančias su autorių teisėmis. Dar 2012 m. LASS pirmą kartą kreipėsi į Lietuvoje išrinktus EP narius prašydama paraginti ES Komisiją ir ES Tarybą priimti sutartį, kuri leistų specialiu formatu išleistomis knygomis dalytis be apribojimų. Vėliau šiuo klausimu buvo kreiptasi į LR kultūros ministrą, dar vėliau – į telekomunikacijų ir pašto Lietuvos nuolatinę atstovybę. Per paskutiniuosius metus beveik kas du mėnesius gaudavome informaciją apie tai, kas vyksta Briuselio užkulisiuose. 

Kodėl tokia graži ir humaniška sutartis taip sunkiai skynėsi kelią? Pirmiausia todėl, kad savo teises daugelyje šalių budriai saugo intelektinės nuosavybės sergėtojai. Jie visada nori turėti šimtaprocentines garantijas, kad neregiams išimties tvarka suteiktomis galimybėmis nebus piktnaudžiaujama. Kovoje už galimybę skaityti EAS ir kitos suinteresuotos pusės turėjo nemažai sąjungininkų. EP, ypač jo peticijų komitetas, o vėliau ir teisinių reikalų komitetas buvo neregių sąjungininkai. Tai jie padėjo dar pačioje proceso pradžioje pakeisti ES poziciją iš nieko neįpareigojančios sutarties į efektyvią, teisėmis pagrįstą ES teisėkūros aktą. Gaila, bet per kelias savaites už uždarų durų trukusias derybas tarp Europos Komisijos, Europos Parlamento ir ES Tarybos, nebuvo pasiektas galimas optimalus rezultatas. Ilgametis EP narys, aktyvus kovotojas už žmogaus teises Deividas Hammersteinas labai piktai pakomentavo derybų eigą teigdamas, kad „dūmų pripildytuose kambariuose susirinkę nacionaliniai autorinių teisių gynėjai, veikiami leidėjų lobistų, vedami paranoiško, nepagrįsto ir riboto požiūrio į intelektinės nuosavybės teisę, neturėtų derėtis dėl svarbaus neįgalių žmonių teisių įstatymo„. 

O kas dabar? Reikia atkreipti dėmesį, kad sutarties ratifikavimas yra visai atskiras politinis procesas nuo ką tik sutartos direktyvos ir reglamento. Per pastaruosius kelerius metus oponentai ES taryboje (Vokietija, Italija ir Jungtinė Karalystė) vis ieškojo kliūčių siekdami užkirsti kelią Marakešo sutarties ratifikavimui ir teigdami, kad ES negali pagal savo kompetenciją to daryti. Šį argumentą griežtai atmetė Europos teisingumo teismas ir dabar liko paskutinis žingsnis – neatidėliotinas sutarties ratifikavimas Europos Parlamente ir ES šalyse. Nėra jokių kliūčių delsti. 

Parengta pagal EAS informaciją