RENGINIAI

Nijolė BARAUSKIENĖ

IŠVYKA Į ORO UOSTĄ

Dažnai, išgirdę tolimą garsą, užverčiame galvas į dangų ir akimis neaprėpiamose jo platybėse bandome sugauti mažą taškelį. Garsui stiprėjant taškelis įgauna kontūrus ir mes įžvelgiame šį garsą sukėlusį objektą - akimis pasitinkame ir nulydime dangų skrodžiantį lėktuvą. Neregys, sujaudintas girdimo garso, taip pat suklūsta, nejučia pakelia galvą aukštyn ir bando įsivaizduoti dangumi plaukiantį plieno paukštį. Ar visada pavyksta įsivaizduoti tokį, koks jis yra iš tikrųjų? Tai priklauso nuo turimų vaizdinių, kurie jam formuojami nuo vaikystės. Viena yra apžiūrėti lėktuvo maketą, visai kas kita - pajusti jo didybę iš arti. 

Mes, regintieji, pirmą kartą susiruošę į kelionę lėktuvu, patiriame nerimą ir jaudulį. Kyla aibė klausimų: kaip pasiruošti kelionei, ką įsidėti į lagaminą, kaip įregistruoti skrydį ir dar daugybė kitų. Neregiui, ypač bandančiam keliauti vienam, kyla dar daugiau neaiškumų. Artėjant mokslo metų pabaigai Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro tiflopedagogai savo mokiniams surengė pažintinę išvyką į Vilniaus oro uostą. Prieš išvyką mokiniai išstudijavo draudžiamų įsinešti į lėktuvą ir saugomą oro uosto teritoriją daiktų sąrašą. Mokinius pasitikusi gidė supažindino su skrydžio metu teikiamomis paslaugomis, su pagalba, kurios gali tikėtis keliaudamas aklasis, paaiškino, kaip ją gauti. Prieš patekdami į uosto teritoriją, mokiniai ir lydintys pedagogai turėjo pereiti patikrą. Tai buvo pirmas toks potyris, nes daugelis mokinių dar nebuvo skridę lėktuvu. Patekę į oro uosto teritoriją, mokiniai pirmiausia apžiūrėjo vyriausybinę ir Prezidentės laukimo sales. Vėliau oro uosto autobusiuku, klausydami gidės pasakojimo, apkeliavo visą uosto teritoriją. Didžiausią įspūdį padarė privatus lėktuvas. Mokiniai galėjo išmatuoti jo sparnų ilgį, ratus, pasukti propelerį, apeidami pajusti jo dydį, apžiūrėti keleivių kabiną. 

Kelionė po oro uostą dar nesibaigė: buvome supažindinti su priešgaisrine stotimi. Joje mus labai mielai sutiko gaisrininkai. Mokiniai apžiūrėjo gaisrininkų kostiumus, pasimatavo šalmus, pirštines, kaukes. Drąsesnieji galėjo įkvėpti deguonies iš balionų, kuriais gaisro gesinimo metu naudojasi gaisrininkai. Vaikai apžiūrėjo gaisro gesinimo žarnas ir daugybę kitokios įrangos, apeidami ir liesdami pajuto gaisrininkų automobilių dydį. 

Išvykos pabaigoje, apžiūrint oro uosto aplinkos tvarkymo ūkį, mokinius nustebino automobilių dydis, juose įtaisyta įranga. 

Lydimi kylančio lėktuvo gausmo, mokiniai paliko oro uostą. Grįžus į mokyklą dar ilgai teko plauti rankas, tačiau tai nenustelbė patirtų įspūdžių, įgytos patirties, susidarytų vaizdinių.