NEREGYS DARBO RINKOJE

 

VIENAS IŠ NEDAUGELIO


Antanas PadegimasPaskutinieji du dešimtmečiai labai praplėtė neregių ir silpnaregių profesines galimybes. Dabar žmonės su regos negalia, naudodamiesi naujausiais techniniais išradimais, dirba tokius darbus, kuriuos anksčiau tradiciškai dirbdavo sveikieji. Naujų veiklos paieškų dažniausiai imasi jauni žmonės. Vienas iš jų - Antanas Padegimas. Neregys yra išmėginęs kelias profesijas. Viena iš jų - masažas. Tiesa, masažuotoju dirbo neilgai. Vyras pasuko dar neregių neišmintais - viešojo maitinimo - takais. Iš pradžių Kaune atidarė sporto barą. Vėliau, jį pardavęs, Kauno rotušėje atidarė naują - laisvalaikio barą. 

Antanas gimė ir augo Kaune. Baigė tradicinę vidurinę mokyklą. Pasirinko medicinos studijas - stomatologiją. Deja, visus planus sujaukė po pirmo kurso patirta avarija. Sprogus mašinos pagalvei, Antanui buvo užspaustas kaklo slankstelis. Dėl šios priežasties vaikinas apako. V. Padegimas nenuleido rankų. Kitais metais įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą (VDU) - viešąjį administravimą. Baigęs šias studijas dar mokėsi ir masažo, bet masažuotoju dirbo neilgai. Pasitaikius progai, neregys pasinaudojo darbo biržos parama ir įkūrė savo verslą. 

"M. Ž." Galima teigti, kad po pirmo medicinos studijų kurso jums prasidėjo naujas gyvenimas. Kaip pavyko susitaikyti su tamsa ir kas padėjo nepalūžti? 

A. P. Iš pradžių pasukau tradiciniu keliu. Mano tėvai ir brolis yra medikai, todėl ir aš stojau į mediciną. Po avarijos buvo labai sunku. Teko permąstyti visą gyvenimą. Nelaimėje mane palaikė tėvai ir brolis. Jų dėka nepasidaviau ir nepraradau noro gyventi. Jų remiamas supratau, kad visą gyvenimą lovoje negulėsiu. Reikėjo kažko imtis, kitaip nuolat kamuojančios mintys galėjo padaryti savo juodą darbą. Nusprendžiau stoti į VDU. Žinoma, studijuoti tamsoje - tikras iššūkis. Laimei, visur yra gerų žmonių. Man labai padėjo taip pat neregys Artūras Lenkšas. Jis išmokė dirbti kompiuteriu ir naudotis moderniomis garso programomis. Naivu būtų teigti, kad mokslai ėjosi lengvai. Mokiausi daug ir sunkiai. Buvo visko: nesupratimo, nusivylimo, kartėlio ir kartu džiaugsmo, pasitenkinimo, pasididžiavimo. Nesu iš drąsiųjų, todėl vaikštau atsargiai. Tik su metais įgauni savarankiško judėjimo patirties. Tad natūralu, jog iš pradžių į universitetą mane lydėjo tėvai, o pasiimdavo draugai. Ilgainiui įsidrąsinau ir pats savarankiškai važiuodavau į paskaitas. 

"M. Ž." Ne iš karto žmogus imasi savarankiškos veiklos, ypač norėdamas užsidirbti kasdieninei duonai. Prieš priimdamas šį sprendimą pasveria daugybę "už" ir "prieš", o jūs pats, prieš tapdamas verslininku, ar ilgai svarstėte? 

A. P. Prieš pasukdamas į verslą, svarsčiau ir mąsčiau, ko galėčiau imtis. Veiklos sričių yra daug. Norėjosi kažko netradiciška ir originalaus. Realiai vertinau savo galimybes. Gal kas pagalvos, kad esu pedantas ir kiekvieną savo žingsnį išanalizuoju bei pasveriu. Iš tiesų taip nėra. Gyvenime esu spontaniškas žmogus, nemėgstu savyje ilgai knaisiotis. Jeigu į galvą šauna mintis, tai imu ir darau. Taip atsitiko su masažo kursais, o vėliau ir su baro idėja. 

"M. Ž." Prieš šį verslą gal buvo ir kitų? 

A. P. Jau užsiminiau apie masažą. Dabar tai daugelio neregių profesija. Baigęs masažo kursus, nenorėjau įsidarbinti valstybinėse gydymo įstaigose. Troškau savarankiškos veiklos, todėl dirbau pagal individualų patentą. Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad masažuotojo darbas manęs nelabai traukė. Pirmiausia, tuo metu Lietuvoje buvo krizė. Žmonės taupė pinigus, todėl pas tik ką "iškeptą" masažuotoją nelabai norėjo eiti. Žinoma, klientų buvo. Masažuodamas vis jaučiau, kad noriu kitokios veiklos. Gal todėl masažuotoju dirbau neilgai. Pasitaikius pirmai progai iš darbo biržos gauti paramą verslo steigimui, nedvejodamas ja pasinaudojau. 

"M. Ž." Kaip subrendo mintis atidaryti būtent barą? 

A. P. Tai nebuvo atsitiktinumas. Dar gerai matydamas vasaromis dirbau pas draugą. Jis pajūryje turėjo barą. Barmeno darbas man patiko ir tiko. Mėgau bendrauti su baro lankytojais, stebėti vadybininkų ir virėjų darbą. Per tuos kelis mėnesius dirbdamas bare supratau šios įstaigos veikimo principą, iš vidaus pažinau baro darbą. Todėl dažnokai mintimis sugrįždavau į anas vasaras. Nuo idėjos iki jos įgyvendinimo - ilgas kelias. Prieš žengdamas konkrečius žingsnius, tariausi su draugu. Jis pritarė mano minčiai. Nusprendžiau atidaryti netradicinį barą. O kokį? Atsakant į šį klausimą, teko ilgokai pasukti galvą. Palaipsniui subrendo mintis atidaryti dar tuo metu retą - sporto barą. Jame sirgaliai ne tik galės aptarti varžybas, išgerti alaus, bet ir stebėti įvairias sporto rungtynes bei aktyviai palaikyti mėgiamą komandą. 

"M. Ž." Papasakokite apie viešojo maitinimo įstaigos atidarymo specifiką ir jai keliamus reikalavimus. 

A. P. Atsidaryti viešojo maitinimo įstaigą iš tikrųjų yra labai sudėtingas dalykas. Reikia gauti ne tik licenciją, bet ir begales įvairiausių leidimų. Pradedant nuo higienos inspekcijos ir baigiant leidimu prekiauti alkoholiu. Svarbiausias ir pagrindinis darbas - ne patalpos, kurias gavau Vilniaus gatvėje, o kaimynų leidimas atidaryti barą. Patikėkit, sutarti su kaimynais nėra lengvas uždavinys. Kiekvienas iš jų turi savo nuomonę. Vieni pritaria ir neprieštarauja, kiti - atvirkščiai. Jiems nepatinka baro kaimynystė ir galbūt būsimas triukšmas. Derantis su kaimynais, prisireikia ne tik įvairiausių leidimų, bet ir mokėjimo bendrauti bei gražbylystės ir įtikinėjimo meno. Pavykus susitarti, pradėjau galvoti apie baro interjerą. Sportinė tematika yra patraukli, todėl savo baro sienas nutariau papuošti sporto marškinėliais, inventoriumi bei varžybų bilietais. Maisto neakcentavau, apsiribojau tik alumi bei prie jo tinkančiais užkandžiais. 

"M. Ž." Sporto baras sėkmingai dirbo, ateidavo nemažai sporto aistruolių, tad kodėl nusprendėte jį parduoti? 

A. P. Iš tiesų, šis baras veikia ir dabar. Nenoriu stovėti vietoje. Galima sakyti, kad šis baras buvo eksperimentinis. Kai pirmą kartą atidarai barą, visų smulkmenų negali numatyti. Visi trūkumai išlenda darbui įsibėgėjus. Pirmiausia, manęs netenkino Vilniaus gatvė. Čia atidarydamas sporto barą, maniau, kad šalia centro bus nemažai sporto fanų ir kad ši gatvė yra labai judri. Pasirodo, klydau. Kitas dalykas - maitinimas. Kaip jau minėjau, jo neakcentavau. Tai buvo klaida. Kiekvienas baras turi turėti virtuvę. Įtakos pardavimui turėjo ir kaimynų nepasitenkinimas. Tai padaręs analizavau klaidas. Su barų verslu nenorėjau atsisveikinti. Troškau atidaryti naują, tobulesnį barą. Savo planus įgyvendinau. Naująjį barą atidarėme Kauno rotušėje. Visko vienas nesugebu padaryti, todėl nusprendžiau į talką pasikviesti draugą. Mes pasiskirstėme pareigomis. Kaip mėgstu sakyti, papildomos rankos niekad nemaišo. 

"M. Ž." Kokia silpnaregio vieta kavinės versle? Kokia paprastai yra darbo diena? 

A. P. Viskas priklauso nuo paties žmogaus, nuo jo drąsos, turimos patirties ir užsispyrimo. Pasitelkus šiuolaikines technologijas, vadovauti kavinei ar kitam verslui yra įmanoma. Dažniausiai reikalai tvarkomi telefonu ar kompiuteriu. Pagaliau yra standartizuotos tiek užsakymų, tiek sąskaitų faktūrų formos. Daugumą darbų gali atlikti pats neregys. Įprasta mano darbo diena prasideda aštuntą valandą ryto. Pirmiausia - dalykinis bendravimas telefonu: užsakymai, pokalbiai su tiekėjais ir klientais, kitų klausimų derinimas. Vėliau - susitikimai su personalu ir aiškinimasis, ko trūksta kasdieninei įprastai baro veiklai. Po šių darbų ateina eilė planuoti renginius, kvietimams ir klientų paieškai. Dar nereikėtų užmiršti kasdieninių neplanuotų rūpesčių. Vėliau tenka kontroliuoti pardavimus, išlaidas bei pajamas. Dažniausiai kavinės savininko darbas lieka nematomas. Lankytojai nežino, kiek daug reikia įdėti pastangų, kad jų lankomas baras sklandžiai veiktų. Man svarbu kasdieniniame versle turėti patikimą partnerį, kuris galėtų kontroliuoti sąskaitas, išlaidas, pajamas, kitais žodžiais tariant, piniginius srautus. 

"M. Ž." Pakalbėkime apie konkurenciją ir kuo jūsų laisvalaikio baras išsiskiria iš kitų, ar turite nuolatinių lankytojų? 

A. P. Naujasis laisvalaikio baras yra istorinėje Kauno rotušėje. Nepaisant to, mes orientuojamės į aktyvų laisvalaikio praleidimą. Mūsų bare yra stalo futbolas, biliardas. Mėgstantys egzotiką, gali mėgautis kaljanu. Taip pat turime projektorių, su kuriuo galima žiūrėti įvairias sporto varžybas. Planuojame rengti vakarus sporto tematika. Šiame bare akcentuojama virtuvė. Atėjęs lankytojas gali patiekalus rinktis iš solidaus meniu. Turime labai patyrusią virtuvės šefę, kuri maisto gaminimo paslapčių apmokė mūsų baro personalą. Kalbėti apie nuolatinius lankytojus dar anksti. Dirbame vos kelias savaites. Laikausi kažkada pasakytos tėčio minties - visų klientų nesutrauksi, todėl nesistengiu bet kokia kaina vilioti žmones. Manau, laikui bėgant jie patys atsirinks, kad verta užsukti į mūsų laisvalaikio barą. 

"M. Ž." Kasmet balandžio mėnesį rengiama "Maisto banko" akcija, o koks paties požiūris į labdarą? 

A. P. Į šį klausimą nėra vienareikšmio atsakymo. Viena vertus, maisto aukojimas - taurus mostas. Tikrai yra žmonių, kuriems gautieji produktai - išgyvenimo šaltinis. Deja, yra ir tamsioji pusė. Kai kurie, gavę maisto paketus, juos perparduoda, išmaino į svaigalus arba kruopas išmeta į šiukšlių konteinerius. Tokiems parama maistu tikrai nereikalinga. Dalinant žmonių paaukotą maistą vertėtų griežčiau atsijoti socialiai pažeidžiamus žmones. Dar žvelgiant iš kitos pusės, nuolatinis šelpimas maistu ar pačiam gavėjui nėra meškos paslauga? Pastarasis žino, kad badu nemirs, tad kam stengtis. 

"M. Ž." Ačiū už pokalbį. 

 

Kalbėjosi Henrikas STUKAS 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]