MINTYS

Pranas PLIUŠKA

NE TIK SAU

Žmogus iš prigimties yra visuomeniška būtybė. Tai įrodo istorija. Dar sunkiau įsivaizduoti šiuolaikinį žmogų, visiškai izoliavusį save nuo bet kokio ryšio su kitais žmonėmis. Gali atsisakyti televizoriaus, radijo, kitų elektronikos prietaisų, net telefono, vis dėlto, net jei apsigyventum gūdžiame miške, kažkas imtų tavęs ieškoti dėl kiekvienam privalomų mokesčių už atliekas, dėl įvairiausių rinkimų ir panašių dalykų. 

Kai žmogus staiga susiduria su negalia, visų pirma minėtina dvipusė izoliacija. Buvę draugai, bendradarbiai, pažįstami, kaimynai, net giminės neretai ima vengti neįgalaus asmens, nors tai vyksta dažniausiai dėl to, kad buvusios artimos aplinkos žmonės patys sutrinka, nežino kaip elgtis, kad patiems nebūtų nesmagu ir kad neįžeistų, neįskaudintų negalią ištikusio "prietelio". Kita vertus, neįgalusis jaučiasi ignoruojamas, išduotas, todėl pats ima vengti susitikimų, skambučių ar kitokių bendravimo būdų. Dėl savo negalios asmuo jaučiasi kitoks, nepritampantis, niekam nenaudingas, nereikalingas, našta pats sau ir kitiems. Dabar jau su šypsena prisimenu tą savo negalios pradžios laikotarpį, bet matyt, jo išvengti vargu ar įmanoma. 

Bėgant laikui toks požiūris į save ir į kitus dažniausiai keičiasi. Ypač jei toks žmogus įsitraukia ar įtraukiamas į neįgaliųjų organizacijų veiklą, sužino apie neįgalių žmonių galimybes ir pats ima iš naujo tobulinti savo sugebėjimus. Tiek seniau turėtus gabumus ar profesinius įgūdžius, tiek ir visai naujus, kuriems anksčiau gal pritrūkdavo laiko. Būtent per įvairią veiklą, pomėgius žmonės vieni su kitais suartėja, randa bendrų sąsajų. Bendraujant tokiose grupėse išryškėja bendri asmeniniai ir visuomeniniai tikslai. Ankstesniame rašinyje dėsčiau savo mintis apie kai kuriuos galimus asmeninius aklųjų ir silpnaregių tikslus, o šį kartą pasvarstysiu apie neregių ir silpnaregių visuomeninius tikslus ir būdus, kaip juos pasiekti. 

Dažnokai savi tikslai susiję su visuomeniniais. Štai aklųjų choras "Feniksas". Norint patekti į jį, reikėjo pereiti atranką. Tai individualu. Suburta komanda tapo chorų karų nugalėtoja – išgarsino visą LASS, kita vertus, pridėjo visuomeninio "svorio" kiekvienam aklam ar silpnaregiui. Akivaizdu: bendra šio kolektyvo sėkmė padėjo pagrindą siekti dar didesnių savo tikslų vienam iš jo lyderių – už Gražvydą "sirgome" keliuose "Eurovizijos" atrankos etapuose. 

Jau daugiau nei 20 metų esu LASS narys ir visą laiką mane persekioja žodis "integracija". Su šiuo žodžiu susidurtume kiekviename projekte, kuriame kalbama apie neįgaliuosius. Sukurtos net specialios programos nacionaliniu lygiu. O ar toli pasistūmėjome per tuos, tarkime, 20 metų? 

Aš sakyčiau – šiek tiek, bet nepakankamai, vertinant tai, kiek lėšų ir žmogiškų išteklių buvo skirta. Jei paklaustume kokios vos vos reginčios močiutės atokiame kokio nors rajono kaime, ji pasakytų, kad niekas jos gyvenime į gera nepasikeitė. Ji, kaip sėdėjo (ar gulėjo) savo namelyje, taip ir sėdi. Ją ir anksčiau, ir dabar po kartą ar du kartus per metus aplanko neįgaliųjų organizacijos pirmininkas, atveža po lauknešėlį, ir tai viskas. Iš panašių samprotavimų jau senokai padariau išvadą: kalbant apie integraciją, jaunimas pats turi imtis iniciatyvos suartėjant ir susiliejant su sveikąja visuomenės dalimi, o į pensinio amžiaus neįgaliųjų kasdienį gyvenimą privalo integruotis sveikoji visuomenės dalis. Čia pravartu prisiminti patarlę: "Jei Mahometas neina pas kalną, tai kalnas turi ateiti pas Mahometą." 

Į procesą turi įsitraukti ne tik toje teritorijoje veikiančios neįgaliųjų organizacijos, bet ir bendruomenės, socialinės paramos, kultūros ir laisvalaikio centrai, seniūnijos, mokyklos, bibliotekos, klebonijos. Neturėkime iliuzijų, kad visus 100 proc. aklų ir silpnaregių kada nors pavyks įtraukti į visuomeninę veiklą, bet kiekvienas žmogus turi jausti esąs nepamirštas. Net gulintį žmogų, turintį ne tik regėjimo, bet ir judėjimo ar kitokias negalias, reikėtų dažnai, bent kelis kartus per mėnesį aplankyti, pabendrauti, įsigilinti į jo poreikius, norus, pageidavimus. Viena ar dvi organizacijos to nepadarys, bet, mano nuomone, būtent neįgaliųjų organizacija, kuriai priklauso konkretus žmogus, ir turėtų imtis iniciatoriaus bei koordinatoriaus vaidmens. Taigi vienas iš svarbiausių visuomeninių tikslų žmonėms, turintiems negalią, galėtų būti visokeriopa pagalba silpnesniam arba tik ką susidūrusiam su negalia. 

Dabar jau daugelyje LASS filialų veikia savipagalbos grupės, bet bėda ta, kad į jas įtraukiami tik aktyviausi nariai, kurie turi galimybes ir patys ar lydimi gali atvykti į organizacijos būstinę. Šį kartą nenagrinėsiu konkrečių atvejų, bet pabandysiu įsivaizduoti bet kurio visuomeninio tikslo chronologiją. Pirmiausia kam nors kyla mintis. Ta idėja jos autorius pasidalija su aplinkiniais, kurių nuomonė jam reikšminga. Labai svarbu, kad idėjai pritartų dauguma, nes kitu atveju vargu ar verta kovoti, net jei jums atrodo, jog tai labai geras dalykas. Prieš imantis konkrečių veiksmų, svarbu mokėti išklausyti ir nešališkai įvertinti visus argumentus "už" ir "prieš". Vienybė siekiant kokio visuomeninio tikslo tiesiog būtina. Jokiu būdu nereikia iš visų jėgų ir visokeriopomis priemonėmis stengtis įtraukti į numatytą visuomenei ar jos daliai naudingą veiklą tų, kurie klausia: "O kas man iš to?" Šioje vietoje tinka Huberto Humphrey citata: "Išbandymas, kurį mes turime užsibrėžti, yra žygiuoti vienam, bet žingsniuoti taip, kad kiti užsimanytų žygiuoti drauge". 

Subūrus bendraminčių grupę, reikėtų pasitarti su nepriklausomais specialistais, kad įsitikintume, ar nekils kokių teisinių ar kitokių kliūčių tai idėjai įgyvendinti. Pamenu, jog prieš keletą metų man pačiam buvo kilusi mintis subūrus grupelę regėjimo neįgaliųjų padėti komunalinėms tarnyboms žiemą nuvalyti sniegą nuo šaligatvių, bet darbų saugos inspekcija mano idėją "sumalė į miltus". Gerai, kad tada iš anksto pasiteiravau, nes būtume pažeidę net kelis darbų saugos straipsnius ir neišvengtume realių piniginių baudų. Svarbu ir tai, kad specialistai patars, kokiu konkrečiu keliu geriausia to tikslo siekti. Dažnai mes kreipiamės ne tuo adresu, visai ne į tas institucijas, kurios galėtų mums pagelbėti. Mane neretai prajuokina ir nuliūdina į radiją skambinantys žmonės, kurie prašo būtent radijo darbuotojų, kad jie padarytų tvarką vienoje ar kitoje srityje, tarsi tai būtų įstatymų leidėjai ar įgyvendintojai. O gal tokie gyventojai įsivaizduoja, kad užtenka radijo darbuotojams tik paskambinti kokiam ministrui ir tas iš karto paklus jų norams, prašymams ir pageidavimams? Taigi išsiaiškinus, kur konkrečiai reikia kreiptis dėl idėjos įgyvendinimo, reikia sudaryti tikslų veiksmų planą ir pasirinkti metodiką. 

Pastebėjau, kad racionaliausias būdas pasiekti norimą bendrą rezultatą, kai reikia pagalbos kreipiantis į institucijas, yra visų idėją palaikančių žmonių parašų rinkimas. Didelis prašytojų ar reikalautojų skaičius yra rimtas argumentas. Kartais išgirstame, jog būtent žmonių, nors ir santykinai nedidelės kaimo bendruomenės, parašai sustabdo net galingų tarptautinių įmonių planus, kuriuos yra linkusi palaikyti net Vyriausybė. Mano nuomone, regėjimo neįgaliųjų organizacijos beveik nenaudoja to metodo savo tikslams pasiekti. O juk turime daugiau nei 6 tūkst. narių. 

Šio straipsnio idėja ir kilo tada, kai nualintas aplinkinių žmonių nuolatinio bambėjimo dėl vienos ar kitos tariamos ar tikros blogybės, paklausdavau: 

– O ką pats padarei, kad būtų kitaip, taip, kaip pats nori, kaip įsivaizduoji, kad turėtų būti? 

Po tokio mano klausimo nepatenkinti žmonės dažniausiai būdavo tiesiog priblokšti ir negalėdavo nieko konkretaus atsakyti, arba sakydavo, jog jie patys tai nieko negali padaryti, kad viską turi sutvarkyti tie, kuriems priklauso tai padaryti. O iš kur tiems tvarkdariams žinoti, kad yra kitokia nuomonė, jei mes niekur oficialiai jų raštu nedeklaruosime, neteiksime pasiūlymų, kaip turėtų būti ir kodėl. Neseniai girdėjau diskusiją Seime dėl Europos neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimo Lietuvoje, kurią inspiravo parlamentaras Justas Džiugelis. Paaiškėjo: kai kuriais klausimais ir patys atsakingi valdininkai pripažįsta, jog rimtų problemų yra, bet žmonių skundų tais klausimais vos vienas kitas! Akivaizdu, kad nemokame ir nenorime kovoti už savo teises, lygias galimybes ar net neįsivaizduojame, kad galėtume jomis naudotis. 

Reikšminga ir pilietiška dalyvauti tose akcijose, kurias organizuoja sveikųjų bendruomenės, jei mes tai idėjai pritariame. Juk šalia mūsų tiek daug vyksta vos ne kasdien ir ne tik didžiuosiuose miestuose. Skaudu, neteisinga ir nesąžininga, jei mes nepasinaudosime galimybe išreikšti savo politinę ar pilietinę valią vien dėl savo regėjimo sutrikimų. Juk esame susibūrę į organizaciją ir tai yra privalumas, lyginant su pavieniais, nors ir sveikais gyventojais. Šis rašinys – tai savotiškas mano paties įsipareigojimas nebūti abejingam tada, kai "skauda" dėl kitų. Pastebėjau: tada, kai visuomenės aktyvistams pavyksta kokia akcija, kurioje ir pats dalyvauji, jautiesi pakiliau nei pasiekęs savo tikslą. Kai visiems aplinkiniams gerai, tai ir man pačiam geriau. Raskite tokį žmogų, kuris, darydamas kitiems gerus darbus, jaustųsi blogai. O kaip jaučiasi tie žmonės, kurie stengiasi pakenkti kitiems? Išvadas pasidarykime patys.