NEREGYS DARBO RINKOJE

MOKINIŲ ADVOKATĖ

Kėdainių įvykiai, mažylio mirtis ligoninėje, nuolat pasikartojantys smurto prieš vaikus atvejai privertė sunerimti visuomenę. Lietuva tapo penkiasdešimt antrąja šalimi pasaulyje, uždraudusia bet kokį smurtą prieš vaikus. Iš tiesų, kokio masto yra ši problema? Nejaugi mūsų šalyje tėvai taip negailestingai smurtauja prieš savo atžalas? Gal žiniasklaidoje skelbiami faktai yra tik vienkartiniai? Į šiuos ir kitus klausimus atsakymo ieškosime kartu su silpnarege socialine pedagoge, Tauragėje dirbančia psichologe Jolanta Daugaliene. 

Jolanta tikra tauragietė. Tiesa, iki mokyklos daug laiko praleisdavo pas senelius, Žygaičiuose. Mergaitė buvo tikras kaimo vaikas. Ten baigė ir gimnaziją. Ją domino socialinis darbas. Baigusi mokyklą 1996 metais įstojo į tuometinę Panevėžio A. Domaševičiaus medicinos mokyklą. Praktiką atliko Tauragės vidurinėje mokykloje. Tuo metu socialinis darbuotojas buvo tikra naujiena. Mokyklose dar aiškintasi, ar iš viso reikalingi socialiniai darbuotojai. Tik vėliau atsirado socialinio pedagogo sąvoka. Jolanta po praktikos liko dirbti mokykloje. Silpnaregė, pradėjusi dirbti socialine pedagoge, labai greitai suvokė, kad vien socialinio darbuotojo žinių nepakanka – būtinos socialinio pedagogo žinios. Mergina nedvejodama įstojo į Šiaulių universitetą, kurį baigė po ketverių metų. Čia neakivaizdžiai studijavo socialinę pedagogiką. Besimokant gimė poreikis gilintis į psichologiją. Šios žinios būtinos dirbant su pažeidžiamais vaikais. Po Šiaulių atėjo eilė Vilniui. Jolanta taip pat neakivaizdžiai studijavo psichologiją Vilniaus universitete. Baigė 2011 metais. O psichologijos magistro laipsnį apsigynė 2015 metais Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Silpnaregės pomėgiai: kelionės, muzikos klausymas, filmai. 

"M.Ž." Viena yra gimti neregiu ar silpnaregiu, o visai kas kita – staiga ar palaipsniui prarasti regėjimą. Ką jaučia jaunas žmogus, prarasdamas gerą regėjimą? 

J. D. Regėjimas staiga pradėjo silpti paauglystės, brendimo laikotarpiu. Man pačiai tai buvo tikra staigmena. Mokykloje tikrinant sveikatą paaiškėjo, kad mano akys pradėjo silpti. Iki tol mačiau 100 proc. Labai išsigandau. Iš Tauragės atsidūriau Kauno akių klinikose. Ligoninėje išgulėjau visą mėnesį. Deja, gydytojai ligos neaptiko. Reikėjo kartą per mėnesį atvažiuoti ir tikrintis regėjimą. Po trijų apsilankymų visiems tapo aišku, kad regėjimas sparčiai silpsta, o kaip gydyti, niekas nežino. Silpstant regėjimui ligą ignoravau. Nuo aplinkinių užuojautos ir gailesčio "pasislėpiau savyje". Mokykloje reikėjo taikytis prie pakitusių sąlygų. Buvau pirmūnė – nematydama pradėjau šiek tiek blogiau mokytis. Mokytojai suprato mano būseną. Į mane žiūrėjo su atjauta, o ne su gailesčiu. Pastarojo tikrai būčiau nepakentusi. Jeigu pajusdavau, kad manęs gailima, tai su tuo žmogumi nutraukdavau bet kokį ryšį. 

1993 metais važiavome akių gydyti į Maskvą. Ten vietiniai medikai nustatė glaukomą. Išrašė lašiukų. Deja, po savaitės reikėjo grįžti atgal. Manęs laukė trys operacijos. Oftalmologams pavyko pristabdyti regėjimo silpimą. Silpstančios akys – trauma visam gyvenimui. Nepasakyčiau, kad iki šiol aš ją įveikiau. Tiesa, prie jos prisitaikiau ir išmokau su ja gyventi. 

"M. Ž." Kaip jūs gelbėjotės nuo netikėtai užgriuvusios nelaimės? 

J. D. Mintimis grįžus atgal, atrodytų turėjau gerų draugų, mylinčią šeimą, supratingus gimines. Iki šiol mane persekioja jausmas, kad mano nelaimės ir vidinių pergyvenimų aplinkiniai iki galo nesuprato. Matyt, sveikiesiems sunku suvokti ir įsijausti į tokio žmogaus būseną, ypač paauglio, staiga praradusio dalį regėjimo. Vienišumo liko iki šiol. Pirmiausia, aš pati save nurašiau. Tada atrodė, kad neturiu vilties ir noro ko nors siekti. Vienu metu galvojau mesti mokyklą. Tada buvau baigusi devynias klases. Savo nenorą mokytis visiems paskelbiau. Tėvai nepuolė prieštarauti. Iki šiol geru žodžiu miniu mamos draugę. Tai nutiko rugpjūčio 31 dieną. Mama su manimi nutarė aplankyti draugę. Svečiuose pasakiau, kad nelankysiu mokyklos. Mamos draugė tarė: "Rytoj rengiesi uniformą ir be kalbų eini į mokyklą." Šie žodžiai manyje sukėlė tikrą savigailos audrą. Jaučiausi nepatogiai, nes visi žinojo apie mano sprendimą. Kitą dieną sukandusi dantis nuėjau į mokyklą. Aplinkiniams nusprendžiau įrodyti, o gal pirmiausia sau pačiai, kad galiu mokytis ne prasčiau, o gal ir geriau už kitus. 

"M. Ž." Pakalbėkime apie staiga apakusių specifiką. Kuo jie skiriasi nuo gimusių su akių negalia? 

J. D. Tik baigusi psichologiją trumpai dirbau LASS Tauragės rajono filiale psichologe. Bendraudama su neregiais, pastebėjau kai kurių skirtumų. Visus vienijantis bruožas – tam tikras uždarumas, pasinėrimas į save. Neregiai labai nenoriai į savo pasaulį įsileidžia jiems svetimus žmones. Ypač didelė naujai netekusių regėjimo vidinė izoliacija. Šitai esu patyrusi ir aš. Kitas bruožas – spontaniškumo stoka. Staiga netekę regėjimo prieš priimdami bet kokį sprendimą ilgai svarsto ir matuoja savo galimybes. Jiems pirmiausia kyla klausimas – ar aš tai galiu daryti? Šio nepasitikėjimo savimi priežastis – nenoras iš aplinkinių prašyti pagalbos. 

"M. Ž." Ar reikia praradus regėjimą bendrauti su reabilitacijos specialistais ir Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga? 

J. D. Staiga netekus regėjimo svarbi ne tik artimųjų, aplinkinių, bet ir specialistų pagalba. Jos sulaukiau. Netgi į mokyklą buvo atvažiavęs tiflopedagogas. Tik praėjusią vasarą, būdama naujai apakusių žmonių stovykloje, supratau, kokia jiems yra svarbi išmanančio specialisto pagalba. Nelaimės ištiktajam būtina ne tik reabilitologo, tiflopedagogo, socialinio darbuotojo prilaikanti ranka. Manyčiau, pirmiausia arba lygiagrečiai į reabilitacijos procesą turėtų įsijungti psichologas. Kitaip apakęs žmogus užsisklęs nepasitikėjimo savimi, savigailos, netikrumo, nusivylimo, netgi tinginystės kiaute. Aklo žmogaus specifika – ilgesnis kabinimosi į gyvenimą tarpsnis. Kitiems neįgaliesiems šis procesas nėra toks ilgas ir skausmingas. Kai kurie neregiai ignoruoja kompensacines priemones. Netgi pasitaikė atvejų, kada aklasis gėdinosi baltosios lazdelės. Daug kam iš jų patinka užimti aukos, tai yra vargšelio, poziciją. Reabilitologų tikslas – kartu su psichologais grąžinti pasitikėjimą savo jėgomis. 

"M. Ž.". Kokia, kai dalinai netenkama regėjimo, aplinkinių reakcija ir kaip sekėsi surasti vietą gyvenime? 

J. D. Šis procesas buvo ilgas ir man be galo sunkus. Tikslo siekiau žengdama po žingsnelį. Gyvenime surasti savo vietą ir įsitvirtinti padėjo vidinė stiprybė. Ne paskutinį vaidmenį vaidino ir vaidina šeimos palaikymas. Po šia saule vietos ieškojau nuolatos mokydamasi. Nors mokslus jau esu baigusi, vis tiek dar mokausi. Dirbant su vaikais negalima sustoti vietoje. Daugelis mano auklėtinių yra socialiai pažeidžiami, iš nedarnių šeimų, turintys įvairiausių problemų. Todėl bendraujant su jais nepakanka vien tradicinių auklėjimo formų. Štai matau, kad vaikams patinka dailės terapija. Suprantu – man trūksta žinių. Tada nedvejodama važiuoju mokytis. Mokausi nuolat ir tikiuosi mokytis toliau. Man mokslas suteikia ne tik darbui būtinų žinių, bet ir vidinės stiprybės bei pasitikėjimo savimi. 

"M. Ž." Jūsų specifinė profesija – socialinė pedagogė ir psichologė. Papasakokite apie savo darbo ypatumus. 

J. D. Mokykloje jau dirbu septyniolika metų. Iš pradžių socialine pedagoge, o dabar – ir psichologe. Socialinės pedagogės ir psichologės darbas yra nemonotoniškas ir nenuobodus. Jis reikalauja nestandartinio mąstymo ir nuolatinio kūrybiškumo. Man pačiai labiausiai patinka toks socialinės pedagogės apibūdinimas – vaikų advokatė. Tiksliau ir nepasakysi. Kartais savo veiklą lyginu su kopimu į stiklo kalną. Viena vertus, šis darbas yra nedėkingas. Štai matematikos mokytojas, paaiškinęs naują uždavinio sprendimo taisyklę, kitą dieną mato savo darbo vaisius. Man gi vieną dieną pasiekus tam tikro proveržio, kitą – reikia viską pradėti iš pradžių. Per ilgus darbo metus supratau, kad negaliu džiaugtis pasiektais vienadieniais laimėjimais. Kiekvieną dieną eidama į mokyklą viską pradedu nuo tuščio balto lapo. Vaikų psichologinė būsena labai greitai keičiasi. Ją lyginčiau su laikrodžio švytuokle. Atrodytų, jau pasiekei trokštamo rezultato, susitikus kitą dieną "savo siaubui" suvoki, kad įvyko nepaaiškinama transformacija. Čia turi įtakos ne tik suaugusieji, bet ir santykiai su bendraamžiais, esama daug kitokių priežasčių. Suaugusieji ne visada yra teisūs. Išklausiusi vienų ir kitų turi vaikui surasti geriausią žodį ir išeitį iš susidariusios padėties. Kartais tereikia nuoširdaus pokalbio ir mokinio dėmesingo išklausymo. 

Psichologės darbe mane domina vidiniai žmogaus prigimties impulsai ir paskatos, kiekvieno vaiko individualumas, jo reakcijos, pasaulio matymas. Tai yra nuolatinis kontaktas su jaunais žmonėmis. Lankydamasi klasėse, bendraudama su kiekvienu atskirai, gyvenu jaunimo gyvenimą. Norėdama palaikyti su paaugliais glaudų ryšį negali atsilikti nuo jų, turi žinoti, kaip jie gyvena, kas juos jaudina ir kas jiems aktualu. Vaiko negali priimti vien kaip mokinio, jis kartais yra ir tavo mokytojas. Padėdama kitiems – pati daug gaunu. Neatsakinga būtų teigti, kad su visais randu kontaktą. Pasitaiko ir nemotyvuotų mokinių. Jie nuolat viską neigia. Su tokiu globotiniu dirbti yra sunku, bet ir įdomu. Tokie vaikai mano, kad mano pagalba jiems tikrai nereikalinga. Psichologės darbe yra be galo daug kūrybiškumo. Štai pernai su vaikais pastatėme spektaklį. Jame vaidindami paaugliai emociškai labai gerai atsiskleidė. Man buvo suteikta proga juos dar geriau pažinti, nes repetavome ilgai. 

"M. Ž." Turima negalia padeda suartėti su socialiai pažeidžiamais mokiniais, o gal atvirkščiai? 

J. D. Į užduotą klausimą neturiu vienareikšmio atsakymo. Su paaugliais šia tema niekada nesikalbėjau. Jie apie negalią nėra manęs klausę. Net ir ne visi kolegos žino, kad aš silpnai matau. Gal tik keli artimesni. Man tik pradėjus dirbti, mokytojai pastebėjo mano negalią. Matyt, jiems nedrąsu buvo klausti. Žinau, kad iš pradžių už akių buvau aptarinėjama. Dabar mokykloje dirbu septyniolika metų. Visi mane priima tokią, kokia esu. 

"M. Ž." Dabar ypač aktuali ir skaudi tema – smurtas šeimoje, ką jūs manote apie tai? Ar pasitaikė tokių atvejų jūsų darbe? 

J. D. Kiekvieną dieną susiduriu su tokiais ir panašiais dalykais. To smurto iš tiesų yra daug. Ne tik suaugusieji, bet ir vaikai savo konfliktus sprendžia smurtu. Jo formos yra labai įvairios: fizinis, emocinis, psichologinis. Matyt, tai auklėjimo problema. Stebiu, kad tai perduodama iš kartos į kartą. Esminis dalykas – požiūris, kad vaikams beržinės košės įkrėsti galima ir sveika. Tai didžiausia klaida. Dabar mes esame linkę į kraštutinumus. Manyčiau, priimant vaiką ginančius apsaugos įstatymus, reikia vadovautis ne emocijomis, o sveiku protu. Dar viena blogybė – mūsų aplinkoje nepripažįstami jausmai. Ypač berniukams negražu verkti ir rodyti kitus silpnumo požymius. Todėl darbe susiduriu su nuolatine emocinio intelekto problema. Dažniausiai vaikai nemoka įvardinti, kaip jie jaučiasi. Viskas pasakoma vieninteliu universaliu žodelyčiu – "normaliai", tai yra gerai. 

"M. Ž." Ačiū už pokalbį. 

Kalbėjosi Henrikas STUKAS