MINTYS

Pranas ŽIOGAS

NEREGIŲ TIKSLAI

Peržengus metų slenkstį daugelis žmonių susimąsto apie ateitį, apie tai, ką labai norėtųsi ar būtinai reikėtų nuveikti per ateinančius dvylika mėnesių. Taigi žmogus sau kelia tam tikrus tikslus. Apie juos ir norėčiau šiame straipsnyje pakalbėti. 

Kaip visada lengviausia kalbėti ir rašyti remiantis savo patirtimi, tuo, ką pats išgyvenai, suvokei, išsiaiškinai, kokias išvadas padarei, o jūs jau patys spręskite, kas jums tinka, o kas - visai nepriimtina. Pradėsiu kaip kartais pradedami tipiniai juokeliai. Turiu dvi naujienas: vieną - gerą, antrą - blogą. Galite kartu su manimi pasidžiaugti tuo, kad, apžvelgdamas praeitį, apie du trečdalius savo tikslų pasiekiau. Kaip man tai pavyko ir kodėl į trečdalį gyvenimo kalnų nepavyko įkelti savo pergalės vėliavos? 

Pradėsiu nuo vaikystės, kai žodžio "tikslas" net nežinojau, tačiau tiesiog svajojau apie didelius ir mažus dalykus. Vaikystėje man iškrito, kalbant lošėjų terminais, laiminga korta, nes nuosekliai ir kryptingai siekti to, ko norėjau, buvau mokomas abiejų tėvų. Parašiau, kad man vaikystėje pasisekė, ir nesusilaikiau nenusišypsojęs: vargu ar daug dabartinių vaikų norėtų su manimi keistis vietomis. Turėjau kasdienių pareigų nuo mažumės. Jau nuo penkerių metų, gal netgi anksčiau, turėdavau kas vakarą laistyti daržą. Vandenį reikėjo nešti iš sodybos pakriūtėje tyvuliuojančio ežeriuko. Dabar jau kaip egzotiką prisimenu tą nelengvą kopimą į stačią kalvą su naščiais ant pečių ir dviem kibirais, prikabintais prie jų, nors tada lengva nebuvo. Tiesa, penkiamečiui man leisdavo pasemti tik po pusę kibiro, kad nebūtų per sunku ir dar dėl to, kad nesušlapinčiau tako, nes tada pasidarydavo slidu ir beveik neįmanoma kopti aukštyn net ir tuščiomis rankomis - ką jau kalbėti apie pavojų nučiuožti žemyn. Be daržų laistymo, dar turėdavau kas vakarą sukdamas nemenko metalinio smulkintuvo rankenėlę pripjauti runkelių lapų gyvulėliams. Gyvenome ne tik tarp dviejų ežerų, bet ir miško pakraštyje, tad ir žabų rinkimas buvo dažnas darbas. Grybauti patikdavo, o štai uogavimas nebuvo mėgstamiausias užsiėmimas. Pirmus tris puodelius mėlynių, bruknių, spanguolių ar aviečių pririnkdavau švilpaudamas ar niūniuodamas kokią dainelę, bet penktą, o ypač šeštą puodelį, jau rinkdavau ir atsisėdęs, ir atsigulęs, ir ne visai džiugia veido išraiška, bet tokia buvo privaloma dienos norma. Buvo nelengva, bet šitaip tėvai išugdė mano valią, kuri vėliau labai padėjo siekti gyvenime rimtų tikslų ir tapo itin svarbi, kai praradau regėjimą. Turint regėjimo negalią, kelias į tikslą ilgesnis, be to, nusėtas didesnėmis kliūtimis ir pažymėtas virtinėmis nesėkmingų bandymų. Pravartu prisiminti IBM įkūrėjo Tomo Dž. Vatsono patarimą: "Norėtumėte sėkmės formulės? Ji visai paprasta. Padvigubinkite nesėkmių skaičių." 

Pamenu ir mokyklos laikus. Dabar suprantu: dėl įgyto pareigingumo vaikystėje mano požiūris į mokytojus, jų patarimus ir pastabas gerokai skyrėsi nuo kitų bendraklasių. Mokytojų žodžiai man buvo svarbūs, kitaip tariant, šventi - neįsivaizdavau, kaip galima į juos nekreipti dėmesio. Savaime aišku, nebuvau nei angelas, nei tobulas mokinys, tik pastebėdavau: mane po kokio neatlikto ar ne visai atlikto darbo kažkas iš vidaus "graužė", o daugeliui viskas ėjo tarsi pro šalį ir jau kitą dieną jie galėdavo vėl ko nors nedaryti neišgyvendami jokio kaltės jausmo. Mane tas kaltės jausmas auklėjo ir ugdė atsakomybę. Vienas rimčiausių mano tikslų jaunystėje buvo tapti kūno kultūros specialistu. Nors niekas patarimų nedavė, bet padirbėdavau ne tik atėjęs anksčiau prieš treniruotę ar pasilikęs ilgiau po jos, bet ir savarankiškai, įjungdavau draugus, o jei norinčių neatsirasdavo - treniruodavausi pats vienas. Taip ugdžiausi kruopštumą ir atkaklumą. 

Mano nuomone, niekada nėra vėlu ugdyti savybes, kurių prireikia siekiant tikslų, - čia tinka kitų žmonių gyvenimo pavyzdžiai ir įgytos žinios. Būtent šių dalykų man ir pritrūko, kad būčiau įgyvendinęs ir tą nepavykusį trečdalį savo siekių. Pastebėjau: kitą tikslą lengviau pasiekti tada, kai tinkamai įvertini ir moki pasidžiaugti tuo, ką jau pavyko pasiekti. Pasitikėjimas savimi ir tikėjimas tuo, ką darai, - vienas iš esminių sėkmės pamato akmenų. Cituoju Trumaną Kapotę: "Aš tikiu: jei tiki, kad tau pasiseks, tai tau jau sekasi." 

Svarbu gyvenime apskritai turėti tikslų. Didelių, sunkiai pasiekiamų ar nedidelių, nesunkiai įgyvendinamų - tai jau kiekvieno asmeninis reikalas. Juk prastai skamba žodžių junginys "betikslis gyvenimas". Netikslinga vaikytis madų ar pasiduoti draugų įtakai, paisyti visuotinės nuomonės, svarbiausia - savo poreikiai. Jei visi puola mokytis linijinių šokių, tai privalu paklausti savęs, ar man tikrai to reikia, ar man tai suteiks malonumo, ar nesugaišiu veltui brangaus laiko, kurį galėčiau panaudoti kitam, svarbesniam, prasmingesniam tikslui. Vieniems žmonėms priimtina daug įvairiausių tikslų, tiksliukų, o kiti visą gyvenimą siekia vos vieno ar dviejų esminių tikslų, tarkime, pastatyti namą, sukurti darnią šeimą ar dirbti tokį darbą, kuris sutaptų su pomėgiu. Kas skundžiasi laiko stoka, noriu priminti L. Berstaino išmintingus žodžius: "Kad pasiektum didžių tikslų, reikalingi du dalykai: planas ir laiko stygius." 

Įdomu tai, kad mano pasiektų ir nepasiektų tikslų santykis nepasikeitė net ir netekus regėjimo - vadinasi, negalia nėra lemiamas faktorius. Visada malonu išgirsti apie vieną ar kitą lietuvį ar užsienietį neregį, kuris pasiekia iš pirmo žvilgsnio neįmanomų rezultatų. Jei mes patys, neregiai, kartais stebimės, tai įsivaizduoju, kaip visa tai nerealiai skamba visuomenės daliai, kuri nėra susidūrusi su atkakliais bei ryžtingais neregiais ir vertina mus kaip bejėges, nuo kitų priklausomas, pasigailėjimo vertas būtybes. Aš jau senokai priėjau išvadą, kad kiekvieno neregio ar labai silpnai matančio žmogaus vienas iš pirmų tikslų privalo būti siekis tapti kuo savarankiškesniam - tiek namie, tiek gatvėje, keliaujant ar tvarkant asmeninius reikalus įvairiose įstaigose. Tai padaryti kiekvienam norinčiam padės LASS filialų ar aklųjų užimtumo, reabilitacijos centrų, kitų institucijų darbuotojai. Padrąsinti šioje vietoje gali Viljamo Elerio Čeningo mintis: "Tikslo atkakliai siekiantis žmogus susiranda priemonių, o jei negali jų rasti, sukuria." 

Vienas didžiausių iššūkių ypač vyresnio amžiaus regėjimo neįgaliesiems - žengti koja kojon su vis tobulėjančiomis ir vis sudėtingesnėmis technologijomis, kurios pradžioje gerokai baugina, tačiau tada, kai yra įvaldomos, tampa tikru pagalbininku ir atveria daug iki tol neregiui užvertų langų į pasaulį, į informacijos lobynus bei bendravimo platybes. Įgijus pakankamai savarankiškumo galima vis drąsiau jaustis bet kurioje bendruomenėje ir apskritai visuomenėje bei kelti sau tikslus - tokius, kokius kelia sveikieji. Juk padėdamas sau, padedi ir kitiems. Ir - atvirkščiai. 

O koks turėtų būti kelias į tikslą? Jei žmogus sako, kad nori būti laimingas, tai tik tušti žodžiai. Juk reikia išsiaiškinti, kada ir kokiomis aplinkybėmis toks pasijustum. Juk laimė - reliatyvi sąvoka. Pamenu, kai, netekęs regėjimo, labai norėjau tapti kam nors reikalingas, kam nors kuo nors naudingas. Įsivaizdavau - tada jausiuos laimingas. Netrukus mano mintys tapo tikrove - ėmiau visuomeniniais pagrindais vadovauti neįgaliųjų humoro grupei, pats kurti scenarijus jos spektakliams. Po poros metų, jau pasiekus kai kurių neblogų rezultatų, norėjosi, kad ta veikla būtų įvertinta finansiškai, kad turėčiau darbą. Ir tai pavyko. Laimės kartelė kilstelėjo aukštyn. Bet kurį didesnį tikslą specialistai pataria suskirstyti atskirais etapais - savotiškais laipteliais, kuriais lipant pasiekiamas galutinis rezultatas. Juk net ilgiausia kelionė į tolimiausias šalis prasideda nuo pirmo žingsnio. Pažįstu, mano nuomone, per daug žmonių, kurie turi visokiausių norų, vizijų, svajonių, bet nesiryžta žengti nė menkiausio žingsnio, kad visa tai įgyvendintų. Sėdėti ir laukti, kol likimo žvaigždė įmes laimės gabalą tiesiai į rankas, neverta. Geriausia pradėti nuo nedidelių, lengvai pasiekiamų tikslų. Greita ir nesunkiai pasiekta pergalė įkvėps ir suteiks papildomų jėgų vis sunkiau ir per ilgesnį laikotarpį pasiekiamiems tikslams bei svajonėms įgyvendinti. Jei mums, neregiams ar silpnai regintiems, reikia kitų pagalbos, nebijokime, nesidrovėkime jos paprašyti, o kartais ir pareikalauti. Tikslui pasiekti ne tik turime panaudoti visas galimas teisiškai leistinas priemones, bet privalome pasinaudoti ir visomis įmanomomis galimybėmis, kurias suteikia valstybė, jos įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, bendruomenės, šeimos nariai, kaimynai. Geros kloties siekiant savo tikslų. Laukiame sėkmės istorijų šiame žurnale.