SUKAKTYS

Rasa KIUBERIENĖ,
Renata TAROSAITĖ-MINKEVIČIENĖ

PO LIETUVĄ SU BEATRIČE

Pernai sukako 105-eri metai nuo dainininkės Beatričės Grincevičiūtės gimimo. Beatričė klausytojus žavėjo savo išskirtinio grožio balsu, ir, nepaisydama regėjimo negalios, per visą savo kūrybinį laikotarpį atliko ne vieną šimtą kamerinės muzikos kūrinių. Todėl B. Grincevičiūtės memorialinis butas - muziejus "Beatričės namai" ir ištikimi dainininkės bičiuliai, susibūrę į labdaros ir paramos fondą, nutarė jos gimtadienį paminėti vietose, kurios reikšmingos ir brangios Beatričei. Minėti nuspręsta kartu su bendruomenėmis ir jaunaisiais Juozo Gruodžio konservatorijos ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos vokalistais. Tokia atminties sklaida artimesnė žmogui, turi edukacinį tikslą ir įprasmina talentingos dainininkės atminimą. 

Birželio pradžioje vykome į Ilguvos dvarą - Beatričei brangiausią ir mieliausią vietą pasaulyje. Pagaminome ir iškilmingai atidengėme atminimo lentą, skirtą dainininkei. Joje įspausti bajorų Grincevičių herbo ir brailio rašto ženklai. Likome patenkinti, nes šalia lenkų kompozitoriaus Emilio Mlynarskio pagerbta ir Beatričė. Dvi atminimo lentos greta. 

Lapkričio kelionė vedė į Kauną. M. ir K. Petrauskų muziejuje vykęs prisiminimų vakaras - koncertas simboliškai sujungė kelias kartas: atlikėjai buvo jauni ir perspektyvūs J. Gruodžio konservatorijos mokiniai, o klausytojai - daugiausia senjorai. Beatričės labdaros ir paramos fondo pirmininkė Rasa Kiuberienė apibūdino dainininkės asmenybę ir pristatė šešias Beatričės draugų apie ją parašytas knygas. 

Koncerto pabaigoje išgirdome B. Dvariono ir L. Stepanausko "Žvaigždutę" - vieną iš svarbiausių Beatričės repertuaro dainų. Jaunos atlikėjos balse buvo juntamas jaudulys, bet jis skambėjo skaidriai, nuoširdžiai ir tarytum pakylėjo klausytojus aukštyn prie mėlyno dangaus... 

Kaune pasisvečiavome Karo ligoninės gatvėje buvusiame gydytojo Juozo Nemeikšos bute. Jautėmės taip, lyg persikeltume į būtąjį laiką. Ponios Liucijos Černeckienės saugoma erdvė išlaikė praėjusio laiko dvasią: seni baldai ir knygos, ant sienų kabantys paveikslai bei nuotraukos ir malonius atsiminimus menančios smulkmenos lyg ir pačios savaime perteikia oraus bendravimo dvasią. Vienas iš įdomiausių istorinę atmintį saugančių daiktų - gydytojui J. Nemeikšai Juozinių proga Beatričės dovanota jos tėvų vestuvinė taurė (kita saugoma muziejuje), lyg slepianti paslaptį, kodėl ji buvo dovanota... Taurė stovi ant pianino, kuriuo skambino čia gyvenusi Beatričė. 

Ankstyvą rytą pasukome į Sūduvos pusę. Ten mūsų laukė Vilkaviškio rajono Suvalkijos kultūros centro muziejaus darbuotojos Elenos Rupeikienės organizuota popietė ir susitikimas su Pajevanio bendruomene. Pakeliui Stolaukėlyje, prie kylančio kelio, eglaičių apsuptyje, stovi rusvas akmuo su baltu Beatričės bareljefu ir atminties tekstu. Prie memorialinio akmens lūkuriavo moksleiviai su gėlių puokšte. Prisimename ir pagerbiame dainininkės gimimo vietą. Vėliau erdvioje poilsio salėje moksleiviai supažindinami su dainininkės gyvenimo faktais, išskirtiniu talentu, asmenybės bruožais. Malonūs pašnekesiai su bendruomene išryškino jų pagarbą ir dėmesingumą garbiems kraštiečiams. 

Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, Beatričės vardu pavadintoje salėje, koncertas subūrė net aštuoniolika jaunų atlikėjų ir jų mokytojų. Pakvietė ir daug mažų "čiurlioniukų", kuriems teko sėdėti netgi ant grindų. Įvairaus amžiaus atlikėjai maloniai nuteikė pasirinktu repertuaru, jame - ir jau minėta "Žvaigždutė", dar kartą primindama susirinkusiems pirmą ir nepakartojamą šios dainos atlikėją. Muzikologas Edmundas Gedgaudas, kalbėdamas apie savo artimą bičiulę Beatričę, papasakojo apie jos darbą menų gimnazijoje ir bendravimą su vaikais. 

Beatričės atminimo metus papuošė pačioje 2016-ųjų pabaigoje išleista knyga "Lietuvių liaudies dainos su Beatriče Grincevičiūte", kurioje tekstai reginčiųjų ir brailio raštu, ir kompaktinė plokštelė su Beatričės įdainuotomis dainomis. 

Dėkojame padėjusiems ir per visus praėjusius metus buvusiems kartu su Beatriče.