LASS LITERATŲ KŪRYBA

Stasys BABONAS

TEMYROS NAMAI

(Ištrauka iš romano "Rakovo rožinis") 

Jaska suprato - jos akys visada į jį žiūri: vakar, po metų, prieš šimtus, prieš tūkstančius metų, po dviejų tūkstančių metų... Jis miega. O gal įsimylėjo? Gal mirė? Niekas, niekas neateina iš šaltų kapelių ir nepapasakoja, ką ten būdamas žmogus mato, girdi. Jaska - gyvas! Jis myli tą moterį, kurią prieš akis regi. Ir miega... Jis atmerkia akis, užmerkia, praveria lūpas. Jaska išgirdo žodžius... 

- Tu viską nori sužinoti, keliaujantis žmogau, apie rojų? Aš irgi svajoju į Rakovą keliauti. Daug ten žmogelių nusidangino. Ir vis eina. Ir paukščiai skrenda, ir žvėrys ten velkasi. Nejaugi po saule žvėrims gyventi sunku? Ar girdi, ką sakau? Gal vėl sapnuoji? Man atrodo, ar tu drybsai samanose, ar keliu tipeni, visada sapnuoji. 

- Taip, aš vėl sapnuoju. Kaip gera atmerkti akis, matyti gražią moterį ir sapnuoti. Sakyk, gal aš jau rojuje? Ateik arčiau, ateik į mano krūtinę. Tu tilpsi. Krūtinėje aš tokio pat dydžio tuštumą nešuosi. Kaip lakštingala drąsiai skrisk į mano krūtinę. 

- Žmogau, keliaujantis į rojų, gražūs tavo sapnai mano akims ir širdžiai... Nepasakok man jų. Nesapnuok tokių sapnų. Žinau, tu savo sapnus ir savo svajones į mano krūtinę siunti kaip žvalgus, kaip nematomą kariuomenę. Ir pats iš paskos atkeliauji... Išgirsk, ką sakau, ir nežiūrėk taip giliai į akis. Mano širdyje tau vietos nėra. Mano žmogus man namą pastatė. Tada aš jį į širdį priėmiau. Ir avims jis šiltus namučius subudavojo. Neišvarysiu aš jo iš krūtinės. 

* * * 

Temyros ir jo žmogaus namas atkartojo pakelyje matytus bažnyčių bokštus, tik pačioje jo smailėje nebuvo nei medinio, nei metalinio ženklo. Paukštis retkarčiais nutūpdavo. Kartą norėjo du šalia vienas kito pabūti - netilpo. Bokštas, uždengtas šiaudais, geltonavo. Kai saulė į jį spindulius smeigdavo, jis visas prapuldavo. 

Bokšto viduje riogsojo didelė krosnis, šalia jos - du mediniai gultai. Avys bindzino po aslą, trynė nugaromis gultus. 

Aplink šiaudinį bokštą, kiek akys pasiekia, nebuvo nė vieno žmogaus kiemo. 

* * * 

Už krosnies, tarp avių, tysojo dar vienas gultas. Jame, avikailiais apklotas, gulėjo senas žmogus. Temyros žmogus... Prieš kiek metų Temyra jį pamatė? Atrodo, kalnai dienų pralingavo. Tik - septyni pavasariai žydėjo... Jaunutę mergaitę žilabarzdis senis pasigavo ir ištarė: "Aš būsiu tavo žmogus." Saulė nuo ašarų prapuolė... Senis ją išsivedė. Toli ėjo. "Čia sustokime, - ant kalniuko atsisėdo žilagalvis senis. - Čia bus mūsų žemė. Čia aš pastatysiu namučius." 

* * * 

Tuščiam mėnuliui Temyra kalbėjo... Visą tiesą pasakė apie meilę. Kalbėjo apie angelą sargą. Apie vyrus Temyra daug galvojo. Mėnuliui apie juos nekalbėjo. Prabils! Daug žodžių apie vyrus paleis į tamsą... 

Už šiaudinės bažnyčios (taip Temyra vadino savo namučius), šakomis susikibę, ošė beržai. 

Temyra į baltakamienių medžių giraitę atsliūkino. Atsisėdo ant nulūžusio beržo. Apie vyrus ji tuščiam mėnuliui prabils. Sakys daug negerų žodžių. 

- Eičiau žvėrių takais ir miestų traktieriais. Vandenis mėlynus sutikčiau, - šnabždėjo Temyra. Atrodo, kad rasos kristų... Dideli lašai (gal vos girdimi žodžiai?) beldėsi į beržų lapus, į užmerktus gėlių žiedus. - Aš ligi Tavęs, tamsoje pasislėpusysis, nukeliaučiau. Nebenukeliausiu tolimo kelio... Nepaliksiu savo žmogaus. Moku kalbėti ir nesakyti... Ar girdi, lindintis tamsoje? Mergele, kiek mažai tau vietos skirta? Lova, takelis per linų laukus - į beržyną... Turi savo vietą gėlės, beržai. Žvėrims daugiau vietos skirta negu tau... Kitos platybės - vyrams! Danguje barzdotas vyras karaliauja ir gąsdina žmones. Pragare raguoti vyrai savo tvarką rodo. Žemelėje, kaip danguje ir pragare - kartu sudėjus... Nenoriu, kad taip būtų. Nenoriu! Vyrams negalima prieštarauti. Vyrus privalai mylėti. Tu - jų tarnaitė. Priprask tarnauti vyrams... Nenoriu. Už gerą tarnystę Dangų duoda. Pasiima. Taip tik šneka... Kažkas sakė, kad niekur nėra parašyta, jog moteris į Dangų pakviečia. Gal tik vieną, kitą? Gal tik trumpai? Žemėje vyrams išmok tarnauti! Vyrai duoda vandens, mėsos. Vyrai aprengia. Muša... Ne tik moteris vyrai muša. Arklius jie čaižo botagais, šunis, laukinius žvėris. Jie ir vienas kitą muša, žudo. Tarnauk savo žmogui. Jeigu moterys išmoktų tarnauti vyrams, jie švelnesni būtų. Gal nežudytų vienas kito? Gal gražesnius namučius pastatytų? Nenoriu tarnauti... Privalai tarnauti! Privalai. Tarnauk. Ir - mylėk. 

* * * 

Žilabarzdis žmogus nekelia iš lovos... Temyra jį maitina, klosto avių kailiais, lietaus vandeniu prausia. 

Vienoje krosnies pusėje nakvoja Jaska, kitoje - Temyra. Jos žilabarzdis žmogus garsiai knarkia. Atsibusdavo Jaska, dūlindavo į beržyną. Išsirisdavo iš guolio Temyra, po žvaigždėmis skubėdavo. Su Jaska vis prasilenkdavo. 

- Viskas... Nenoriu gyventi. Savo gyvenimą atiduodu tau. Susitiko jie... Temyra lyg avis galvą į Jaskos krūtinę įrėmė, rankomis ant pečių užsikabino, pradėjo bliauti. - Neturiu daugiau sveikatos. Atrodo, kaip medis nudžiūsiu. Nenoriu gyventi žemėje. Prašiau Dievo, kad stiprybės duotų. 

- Ar jau šiąnakt nori rojų pamatyti? Mano žirgelis visada pabalnotas. Čia niekas mūsų neregės, - Jaska grabinėja Temyros plaukus... Į storą kasą supinti. Kasa, lyg gyvatė susukta. - Miela bobike, ar nori bučiuotis, ar iš karto ant samanų atsigulsi? 

- Ką tu! Bijok Dievo. Aš smerčio trokštu... arba į rojų keliauti. Į ten net žvėrys būriais traukia. Paukščiai skrenda. Ten - rojus. Ten nėra bobų ir vyrų, ten - žmonės. Ten nėra ponų ir varguolių, ten - visi broliai. Ten ir pinigus, ir duona dalinasi. Ir meilę - dalinasi. Ten niekas - aš netikiu - neserga, ten niekas - aš manau, kad netiesa, - nemiršta. 

- Aš keliauju į Rakovą... Manęs ten laukia. Nežinau, kodėl tavo irštvoje užsibuvau. Keliaujam kartu. 

- Mano žmogus serga. Savo kojomis nevaikščioja. Negaliu palikti. 

- Ko paskui mane slankioji? - Jaska krūtine atsiremia į beržo liemenį. - Neslankiok iš paskos. Eik pas savo senį. 

- Pabūk dar... Gelbėk. 

Jaska mato - į Temyrą (žinoma, regi ir ji) žiūri rupūžė. Blizga išsprogusios akys. Raupsuota... Primena didelėmis musėmis aplipusią mėšlo krūvą. 

- Nematyk, - Jaska delnais uždengia Temyros akis. - Ar tu nežinai, ką varlių tetulės gali? Jos sudžiovintos sunkias ligas išvaro. Gyvos - mirtį prišaukia. 

* * * 

Temyra, atėjus vakarui, ant žilagalvio krūtinės patupdė didelę rupūžę: 

- Mano žmogau, tu pasveiksi... Šimtametė žiniuonė byloja, kad raupsuotosios gydo. Į akis įdėmiai žiūrėk šiam Dievo padarėliui. Nieko daugiau nematyk, tik jos akis. Apie nieką daugiau negalvok. Tegu ji savo akimis įlenda į tavo akis ir išvalo visą kūną. Tikrai išgysi. 

Netiesą moteris kalbėjo. Ji nebuvo pas žiniuonę. Temyra žinojo, kad už dviejų girių tokia moteris gyvena... Jaska apie rupūžės galią užsiminė. Jos širdis, beklausant tų žodžių, suskilo lyg žemė be vandens. Širdis pajuodo... Rojuje kybojo pažinimo vaisiai. Jie, tikriausiai, geltonavo lyg mažutės saulės. Temyra neabejoja: pragare ant medžių kybo daug saldžių juodos spalvos vaisių. Jos širdis pragaro vaisiumi pavirto: dideliu obuoliu, nuodinga žvėrių uoga... Tegul senis žiūri į rupūžės akis ir užverčia kojas! Tegul žiūri ir pakrato kojas. Dievas siunčia nelaimes, ligas, mirtį. Gal ne Dievo tos dovanos, gal - velnio? Ką Dievas veikia, kai raguotasis žmogelius skriaudžia? Velnias trokšta, kad sirgtų, vargtų, mirtų - ir maži, ir jauni, o seni, nesiremiantys kojomis į žemės takus sukriošėliai - vis gyventų, gyventų... 

Dienomis Temyros senis lyg Švenčiausią sakramentą ant delno laikė raupsuotąją, naktimis nepaleisdavo savo moters rankos. Šnibždėdavo pro seilėtas lūpas: "Kol turiu tavo delną savajame, giltinė manęs nepagrobs." Gėrė beržų sulą, į bedantę burną grūdo keptą avies mėsą ir... pamažu sveiko. Atsisėdo, apkabinęs Temyros pečius, apkeliavo aplink krosnį. "Aš išgysiu, - kartojo žilabarzdis. - Dar keletą dienų tam Dievo sutvėrimui į akis pažiūrėsiu ir - išgysiu. Geroji mano moterie, aš noriu tau į akis žiūrėti. Labai gražios tavo akys. Jos rojaus šviesa man spinduliuoja."