NEREGYS IR VISUOMENĖ

Martynas VIDUGIRIS

VIS DAR POSŪNIO VIETOJE

Skaičiuojame paskutines metų dienas. Nurimo Rio de Žaneiro parolimpinių žaidynių sukeltas šurmulys, tikras ar tariamas politikų susidomėjimas Lietuvos parolimpiečių iškovotais medaliais ir diskusijos apie jų premijų dydžius. Gruodžio pradžioje išrinktas geriausias 2016 metų neįgalių sportininkų dešimtukas, kuriame yra keturi Lietuvos aklųjų sporto federacijos atstovai: Genrik Pavliukianec, Mantas Brazauskis, Osvaldas Bareikis ir Edgaras Matakas. Neįgaliųjų sporto federacijos jau galvoja apie kitų metų darbus, sportininkai – rengiasi būsimiems startams. Kokia parolimpinio sporto situacija Lietuvoje yra baigiantis 2016–iesiems? Kas labiausiai džiugina tiek šio sporto vėliavnešius, tiek pačius sportininkus? 

Aktualiausias neįgaliųjų sporto problemas, galimus jų sprendimo būdus aptarėme su Lietuvos parolimpinio komiteto (LPOK) generaliniu sekretoriumi Gintaru Zavadskiu. Tačiau prieš pereidami prie konkrečių problemų, trumpai atverskime kelių mėnesių senumo istorijos puslapius. 

Rugsėjo pabaiga. Lietuvos parolimpinė delegacija grįžta iš Rio de Žaneiro parolimpinių žaidynių – ji iškovojusi du aukso ir vieną sidabro medalį. Kai kas priskaičiuoja ne du, o septynis aukso medalius, nes vienas yra komandinis ir todėl įteiktas kiekvienam iš „auksinės„ Lietuvos vyrų golbolo rinktinės žaidėjų, o jų rinktinėje – šeši! Tačiau komandinėse sporto šakose (nesvarbu, ar tai būtų golbolas, krepšinis ar futbolas) už prizinę vietą iškovojamas vienas medalis, o ne penki, dešimt ar vienuolika, nors realiai tokie patys medaliai įteikiami visiems laimėjusios komandos žaidėjams. Kaip ten bebūtų, į tėvynę, pasipuošusi aukso ir sidabro medaliais, grįžta daugiau nei pusė Lietuvos parolimpinės komandos. Sveikinimai, sportininkų ir jų trenerių interviu televizijoje, spaudoje, valstybės vadovų priėmimai ir patikinimai neįgaliųjų sportui skirti deramą dėmesį ir reikalingą finansavimą. Rugsėjo 26 dieną parolimpiečius priėmė ir sveikino LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Kaip įprasta, jos kalba buvo neilga ir konkreti. Dar kartą ją prisiminkime ir dar kartą į ją įsiklausykime: „Gerbiami atletai, treneriai, Lietuva didžiuojasi Jūsų pergalėmis parolimpinėse Rio žaidynėse. Pirmą kartą parolimpiadoje laimėti net du aukso medaliai, vienas – sidabro. Tai tikrai nėra atsitiktinumas. Jums visiems teko nueiti ilgą treniruočių kelią, kad patektumėte į Rio, o ten – įrodyti, kad esate vieni pajėgiausių. Jūs puikiai atstovavote visai Lietuvai garsindami jos vardą. Labai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę Jus išlydėti ir kad sugrįžote pilnomis rankomis. Kartu su Jumis džiūgavome vėl matydami Rio mūsų trispalvę – lietuvišką pergalės ženklą. Į pasaulio ir šalies parolimpinio sporto istoriją įrašėte naujas ir labai ryškias eilutes. O Jūsų asmeninės istorijos, Jūsų pavyzdys įkvėps mus kiekvieną. Visa tai – dar viena rimta paskata ir valstybei, ir visuomenei bendromis pastangomis pasirūpinti, kad neįgaliųjų sportui būtų skirta kur kas daugiau dėmesio, tiek pat kiek ir visam kitam sportui. Mūsų valstybė jau pribrendo nediskriminuoti ir neskirstyti sportininkų į rūšis. Jau laikas valstybinius apdovanojimus suteikti tokius, kokius gauna visi, kurie pelno medalius. Ir piniginės premijos turi būti sulygintos. Nėra gražu, kada matome net Sporto departamento pasiūlymus teikti skirtingus apdovanojimus arba premijas. Lietuva neturėtų sau to leisti. Jūs jau įnešėte savo indėlį į šį permainų procesą – visuomenėje kilo didelė neįgaliųjų palaikymo banga. Tai – geras spaudimas mūsų politikams, kad jie įvertintų kiekvieno laimėjimą, nes tai – visos Lietuvos laimėjimas. O Jums linkiu taip pat atkakliai siekti naujų pergalių, visiems – daug sveikatos ir sėkmės!„ 

Po atmintinos LR Prezidentės kalbos praėjo trys mėnesiai. Kas neįgalių sportininkų gyvenime pasikeitė, keičiasi ar turėtų keistis? 

„Situacijos aptarimą galima būtų pradėti nuo tam tikro paradokso: kuo geresni mūsų parolimpiečių startai, tuo daugiau nepasitenkinimo, – konstatuoja G. Zavadckis. – Po Londono parolimpinių žaidynių nebuvo medalių, nebuvo ir nepatenkintų. Kyla pagrįstas klausimas: iš kur tasai nepasitenkinimas? Atsakymas paprastas: parolimpiečių iškovoti medaliai iškėlė į viešumą neįgaliųjų sporto bėdas ir problemas, kurios kaupėsi daugybę metų pradedant trenerių nebuvimu, menku negalią turinčių vaikų fiziniu aktyvumu, sporto klubų finansavimu ir sportininkų rengimu.„ 

Po Rio de Žaneiro parolimpinių žaidynių neįgaliųjų sportas atsidūrė visuomenės, žiniasklaidos dėmesio centre. Tai paskatino valdininkus ir politikus į jį žiūrėti atsakingiau ir rimčiau. Valstybinės institucijos, atrodo, panoro rimtai išsiaiškinti, kas neįgaliųjų sporte yra gerai ir kas – blogai: vien per du pastaruosius mėnesius vyko du susitikimai Kūno kultūros ir sporto departamente (KKSD), vienas – LR Seimo jaunimo ir sporto reikalų komisijoje. Žinoma, jokie susitikimai ar pasitarimai patys savaime dar nieko nereiškia ir nieko neišsprendžia, tačiau jie gali suteikti paskatą spręsti ir veikti. 

Vaikai nenori sportuoti? 

Su sportu, kaip ir su muzika ar kitomis veiklos rūšimis, paprastai susidraugaujama arba nesusidraugaujama vaikystėje. Kai kalbame apie neįgalius vaikus ir sportą, nesusipratimai irgi prasideda jau vaikystėje. 

Neįgaliųjų sporto federacijų, Lietuvos parolimpinio komiteto vadovams daugelį metų vienas iš galvos skausmų yra neįgalių vaikų atleidimas nuo kūno kultūros pamokų bendrojo lavinimo mokyklose. Mokytojai, pernelyg nesukdami galvos ar neturėdami tam tikrų žinių, dažniausiai nereikalauja, kad negalią, ypač sunkesnę, turintis vaikas dalyvautų fizinio lavinimo pamokose, o jeigu jose ir dalyvauja, tai dažniausiai tik dėl „bendros tvarkos„. Dėl nepatrauklių sąlygų, nerenovuotų ir nepritaikytų sporto salių dažnai ir patys tėvai nenori, kad jų neįgalūs vaikai gautų kūno kultūros paslaugą. Taip pat ir medikai lengva ranka atleidžia vaikus nuo kūno kultūros pamokų. 

„Problema tampa dar aktualesnė, – sako G. Zavadckis, – kai vis garsiau deklaruojama, kad specialiųjų mokyklų neturėtų likti, kad visi vaikai – tiek sveiki, tiek ir neįgalūs – turėtų mokytis drauge. Paskutiniame susitikime vykusiame lapkričio viduryje Kūno kultūros ir sporto departamente išgirdome, kad Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) rengia planus ruošti mokytojus, kurie turėtų kompetencijos neįgaliems vaikams vesti kūno kultūros pamokas, įvairias mankštas. Šie ŠMM planai džiugina – prieš keletą metų apie tokią perspektyvą negalėjome net pasvajoti. Nerimą kelia tai, kad toks užmojis reikalauja papildomų lėšų – ar naujoji ministerijos vadovybė pradėtą darbą tęs? Ar atrodys jai, kad tai svarbu ir reikalinga?„ 

Atskiras klausimas – neįgalių vaikų priėmimas į sporto mokyklas. Sunkią negalią turintys vaikai paprastai į jas nepriimami. Dažniausi pasiteisinimai: trūksta trenerių etatų, treneris neįgaliam vaikui turės skirti daugiau dėmesio nei sveikajam, todėl gali nukentėti pastarojo treniruočių kokybė. Taip pat labai sudėtinga suformuoti neįgalių vaikų grupes. LPOK siūlymas – leisti formuoti mišrias grupes: sunkią negalią turintį vaiką galima prilyginti, tarkime, trims sveikiems vaikams. Pavyzdžiui, grupėje būtų ne dvylika vaikų be negalios, bet devyni įgalūs ir vienas neįgalus arba šeši įgalūs ir du neįgalūs. Trenerių buvimas ar nebuvimas, jų finansavimas neturėtų būti neįgalių vaikų ir jų šeimų problema. Neįgalieji moka mokesčius, neįgalių vaikų tėvai taip pat juos moka, taigi ir paslaugas šie vaikai turėtų gauti tomis pačiomis sąlygomis – kaip ir sveikieji. Jeigu, pavyzdžiui, Anykščiuose yra baseinas ir ten gyvenantis negalią turintis vaikas nori lankyti plaukimo treniruotes, tai jam turi būti sudarytos sąlygos jas lankyti – kaip ir kitiems bendraamžiams. Džiugina tai, kad Kūno kultūros ir sporto departamentas šią LPOK nuostatą priima labai pozityviai ir sutinka, kad reikia peržiūrėti sporto mokyklų nuostatus, jų darbą reglamentuojančius dokumentus. 

KKSD atstovas, daugelį metų kuruojantis neįgaliųjų sportą Vidas Stankevičius su daugeliu LPOK keliamų problemų ir jų siūlymų sutinka. Ne visai sutinka, kad vaikai, turintys negalią, nepriimami į sporto mokyklas. „Nematau tam kliūčių, – sako V. Stankevičius, – žinoma, gali pasitaikyti visokių situacijų. Į septynmečių pradedančių plaukikų grupę treneris, tikriausiai, nelabai norės priimti panorusio išmokti plaukti keturiolikmečio. Gali būti ir daugiau įvairių situacijų, reikalaujančių konkretaus sprendimo, tačiau negalia nėra kliūtis vaikui lankyti sporto mokyklą.„ 

V. Stankevičius nesutinka su nuomone, kad palankių sąlygų neįgaliems sportininkams sudarymas, trenerių skyrimas – ne pačių neįgaliųjų ir jų organizacijų reikalas. „Kūno kultūros ir sporto departamentas savivaldybėms neturi jokios valdžios: jeigu ką gali, tai tik rekomenduoti ir prašyti. Galėčiau pateikti ne vieną pavyzdį, kai savivaldybės nerasdavo pinigų neįgaliųjų komandos treneriui ar kitai sportinei veiklai, bet po kiek laiko, parodžius tam tikras pastangas, pinigų kažin kaip imdavo ir atsirasdavo. Kai kada tokiais atvejais prašydavome, aiškindavome, tarpininkaudavome, tačiau iš tikrųjų savivaldybės sprendžia pačios, kiek ir kam skirti lėšų, o jose gyvenančių žmonių balsas dažnai turi didesnę įtaką nei valdininkų iš Vilniaus pamokymai ar pagraudenimai.„ 

* * * 

„Kai sportininkas iškovoja medalį, tada paprastai sulaukia sporto valdininkų dėmesio, gali tikėtis stipendijos pasiruošti kitoms atsakingoms varžyboms, – sako G. Zavadckis, – tokio sportininko situacija nėra pati blogiausia. Problema – kaip „ateiti„ iki medalio? Kaip siekti profesinio meistriškumo jaunam perspektyviam sportininkui, kuris, kol kas nerodo pačių geriausių rezultatų, bet ateityje, sudarius tam tikras sąlygas, galėtų juos rodyti.„ 

Neįgaliųjų sporto klubai paprastai tokiam sportininkui patyrusio trenerio neišgali pasamdyti finansiškai, nei savivaldybėms, nei Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondui teikiamuose projektuose negalima numatyti lėšų sportininkui išsiųsti į varžybas užsienyje. Išeitis, apie kurią jau ne vieneri metai kalba Parolimpinis komitetas, galėtų būti Lietuvos olimpinis sporto centras, turintis savo trenerius, medikus, materialią bazę, rengiantis puikaus meistriškumo sportininkus. 

(bus daugiau)