NEREGYS DARBO RINKOJE

PASAKOJANTIS UGNIMI

Viduramžiai – didžioji miesto aikštė. Šiandien mieste šventė. Karalius švenčia sūnaus gimimą, todėl aikštė pilna palapinių, žmonių ir, žinoma, šventiško šurmulio. Visur girdėti muzika ir klajojančių aktorių raginimas apsilankyti jų vaidinimuose. Vakarėja, miesto rotušę pamažu apgaubia tamsa. Aikštėje susirinkusi minia nekantriai šurmuliuoja – laukia paslaptingų svečių, atvykusių iš užjūrių ir nebijančių ugnies. 

Šiais ar panašiais žodžiais viduramžių metraštininkai aprašė fakyrų pasirodymus. Kaip ir senais, taip ir šiais laikais, nedaug švenčių apsieina be fejerverkų ir ugnies meistrų pasirodymo. Ugnies vaidinimai trumpi, bet labai įspūdingi. Gyva šėlstanti ugnies stichija ir jos žaismas išjudina ir sužavi net abejingiausią žiūrovą. Stebint šokančius ir žongliruojančius ugnimi aktorius, mažai kas žino, kad vienas iš jų yra silpnaregis. Jo dėka atsirado vienas iš nedaugelio mūsų teatrų – Ugnies teatras. 

Kęstutis Morkūnas – tikras ugnies fanatikas. Silpnas regėjimas nesutrukdė įgyvendinti savo svajonę. Ieškodamas gyvenime adrenalino ir norėdamas aplinkiniams įrodyti, kad silpnas regėjimas – jokia kliūtis siekiant svajonės, Kęstutis susidomėjo ugnies efektais. Iš šio megėjiško pomėgio ilgainiui atsirado Ugnies teatras. Apie ugnį, padegtą lovą, šuolius su parašiutu ir dar daug ką – pokalbis su Kęstučiu Morkūnu. 

„M. Ž.„ Garsėjate kaip ekstremalių potyrių mėgėjas. Kada pajutote, kad alkstate adrenalino ir kaip malšinate šį alkį? 

K. M. Nuo pat vaikystės labai mėgau krepšinį. Nepasakyčiau, kad šis žaidimas yra ekstremalus. Žaidžiant aistrų ir azarto buvo daug. Gal dėl per didelio noro laimėti ir užsidegimo savęs netausojau. Trečioje klasėje krepšinio aikštelėje gavau traumą. Pasekmė – tinklainės atšokimas. Taip atsiradau Kauno silpnaregių mokykloje. Vėliau Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre. Netekęs regėjimo sau, o ypač aplinkiniams, norėjau įrodyti, kad aš niekuo nesiskiriu nuo jų. Taip mano gyvenime atsirado „ekstrymas„. Pirmiausia pamėgau riedlentę. Silpnaregiams su ja lakstyti nerekomenduojama. Aš gi savotišką tabu sulaužiau. Kiekvienais metais ekstremalumas traukte traukdavo. Norėjosi dar neišmėgintų iššūkių, aštrių pojūčių. Tapau tikru adrenalino fanatiku. Skraidžiau oro balionu, šokau su parašiutu. Atsiradus šuoliams nuo tilto ir tai išmėginau. Netgi važiavau su krosiniais motociklais. Vairuodamas motociklą įrodžiau, kad silpnaregiui apribojimų nėra. Mano gyvenime atsiradus ugniai, kiekvieną dieną įrodinėju, kad darbas su ugnimi nesvetimas ir silpnaregiui. 

„M. Ž.„ Baigę vidurinę mokyklą ilgokai ieškojote savo pašaukimo. Kokios buvo paieškos ir ką išmėginote? 

K. M. Baigęs mokyklą netroškau aukštojo mokslo. Aš, kaip dainuojama toje Žilvino Žvagulio dainoje, nusprendžiau pailsėti, būti laisvo oro direktoriumi. Tiesa, vienus metus dirbau sodininku. Vėliau supratau, kad reikia kažkokios profesijos. Buvo susirasta siuvėjų profesinė mokykla. Laimei, labai greitai supratau, kad tai ne mano kelias. Nusprendžiau perlaikyti vidurinio mokslo baigimo egzaminus ir stoti į Kauno sveikatos mokslų universitetą. Šiam tikslui realizuoti prireikė vienų metų. Sąžiningai pasakius, studijuoti kineziterapiją paskatino universitete neįgaliesiems sudarytos puikios sąlygos mokytis. Taigi 2010 metais tapau studentu ir po ketverių metų gavau bakalauro diplomą. 

„M. Ž.„ Netikėtiems poslinkiams vyrus dažniausiai paakina mylimosios. O kaip jūs susidraugavote su ugnimi ir ar prie to neprisidėjo...? 

K. M. Ugnies niekad nebijojau. Nuo mažų dienų ji masinte masino. Labai mėgau žaisti su degtukais. Vaikystėje lovoje esu sukėlęs gaisrą. Šis nuotykis manęs neatgrasė – aš ir toliau draugavau su ugnimi. Studijuodamas antrame Sveikatos mokslų universiteto kurse susipažinau ir susidraugavau su mergina. Po tam tikro laiko paaiškėjo, jog ji ne tik domisi, bet ir atlieka triukus, susijusius su ugnimi. Tada staiga supratau, kad ugnis yra mano pašaukimas. Mūsų draugystė tęsėsi neilgai. Su mergina išsiskyrėme, bet jos pažadintas smalsumas ugnies triukams išliko. Norėjau baigęs mokslus išvažiuoti gyventi į Vokietiją. Sužinojau, kad Lietuvoje renginių su ugnimi lygis yra labai geras, o Vokietijoje – atvirkščiai. Todėl pradėjau ieškoti informacijos apie ugnies triukus bei jiems būtinos įrangos. 

„M. Ž.„ Papasakokite apie pirmuosius žingsnius: kaip jaukinotės ugnį, rinkote informaciją, repetavote. 

K. M. Pirmąsias žinias gavau iš savo draugės. Mes po mėnesio išsiskyrėme, likau vienas. Idėjos neatsisakiau. Visus pagrindus ir pradmenis radau internete. Ten sužinojau, kaip pasigaminti ugnies renginiui būtiną įrangą. Teorija be praktikos yra niekų verta. Pradėjau gaminti įrangą ir repetuoti. Ėjau atradimų keliu. Ką nors atrasti neeksperimentuojant neįmanoma, todėl daug repetavau. Įdomu tai, kad pradėjau ne nuo lengviausių triukų, o nuo sudėtingiausių. Iš pradžių norėjau išsiaiškinti, kaip yra padaromas žiežirbinis ratas. Tai, kad nebijojau, labai pravertė. Išsiaiškinęs vieną ugninio triuko paslaptį, pereidavau prie kito. Kai turi svajonę, idėjų netrūksta. Tai gali būti ne tik rytas, diena, bet ir naktis. Svarbu kilusią mintį užsirašyti. Norint realizuoti idėjas reikėjo tinkamos įrangos. Buvau mėgėjas, repetavau vienas. Mašinos negaliu vairuoti, todėl įvairiausius vamzdžius ir geležis atsiveždavau autobusu. Patikėkit, jų buvo tikrai daug. Nepaisiau nepatogumų – užsispyrimas skatino eiti pirmyn. Nuo pirmų dienų ruošiausi būsimiems pasirodymams. Nors iki jų dar buvo labai tolimas kelias. Repetuodamas vienas, ilgainiui supratau – būsimiems pasirodymams reikalingi padėjėjai. Pradėjau ieškoti vienminčių. Paiešką paskelbiau socialiniame tinkle. Greitai atsirado vienminčių. Repetavome ir triukams reikalingą įrangą darėme mano namo palėpėje. 

„M. Ž.„ Kaip treniravotės? Ugnis pavojinga – vienas neatsargus žingsnis ir nelaimė gali pasibelsti į duris. Kaip pavyko išvengti nudegimų ir kitų traumų? 

K. M. Mūsų treniruotės – iš dviejų svarbių dalių. Pirmiausia ugnies teatro aktorius turi būti fiziškai stiprus. Nors vaidinimas trunka 15 minučių, bet pasirodymas pareikalauja visų jėgų bei ištvermės. Vaidinimas neįmanomas be muzikos ir šokio, todėl samdome šokių mokytojus. Jie mus moko taisyklingos laikysenos bei šokio. Repeticijose stengiamės pajusti muzikos ir šokio vienybę. Repetuojame 2–3 kartus per savaitę po tris valandas. Neskaičiuoju programų kūrimo. Žiūrovams pasirodome kiekvieną savaitgalį, o kartais ir ketvirtadieniais bei penktadieniais. 

Kita svarbi repeticijos dalis – darbas su ugnies įrankiais. Žinoma, repetuojame ir gludiname judesius be liepsnojančios ugnies. Tai padeda išvengti traumų. Nors kai buvome naujokai, ne vienam plaukai nusvildavo ar rankos nudegdavo. Tik gerai nugludinę judesius, įrankius užpildome ugniniu mišiniu. Apie jį nepasakosiu, nes kiekvieno ugnies mago paslaptis – mišinio sudėtis. Vaidinimams būtiniausius įrankius gaminamės patys. Tai iš tiesų labai specifinis inventorius. Kiekvienam vaidinimui jo prireikia vis kitokio. Dabar, kai dirbame profesionaliai, atsirado daugiau pinigų, todėl kai kuriuos įrankius atsisiunčiame iš Naujosios Zelandijos. Šioje šalyje yra viena iš nedaugelio įmonių, gaminančių įrankius ugniniams pasirodymams. 

„M. Ž.„ Pakalbėkime apie vaidinimų programas bei pačius vaidinimus. Kaip ugnis atkeliauja iki žiūrovo? 

K. M. Visas programas kuriame patys. Tiesa, iš pradžių ketinome rengti nekomercinius pasirodymus. Planavome dalyvauti nemokamuose pasirodymuose. Pasinaudodavome ir galimybe išvažiuoti į festivalius. Atsimenu pirmą festivalį, vykusį Lenkijoje. Šioje šalyje populiarūs riterių turnyrai. Mes turėjome vainikuoti dienos pabaigą. Labai jaudinomės. Mūsų pasirodymas žiūrovams patiko. Jį puikiai įvertino ir specialistai. Prizas už dalyvavimą – degalai. Jais mums buvo kompensuota kelionė. Po pirmo pasirodymo ir sėkmės pasikeitė mūsų koncepcija. Nusprendėme pasukti profesionaliu keliu. Pirmą programą kūrėme aštuonis mėnesius – tai nuo idėjos iki vaidinimo dienos. Šiam pasirodymui skyriau visą savo laiką. Kiekvienais metais stengiamės paruošti naują programą. Visada atsižvelgiame į žiūrovų pageidavimus. Iš pradžių turėjome kelias mažas programas. Dabar turime dvi dideles. Mūsų pasirodymo laikas – 10–15 minučių. Ilgiau vaidinant žiūrovams pabosta. Atrodytų, toks trumpas pasirodymo laikas, bet jis yra labai intensyvus. Su vienu įrankiu galima dirbti ne ilgiau kaip minutę. Jeigu užtrunki, žiūrovui tampi neįdomus. Todėl viename vaidinime naudojame keliolika įrankių. Visas ugnies vaidinimas yra derinamas su muzika ir šokiu. Tai trumpučiai pasakojimai. Ugnimi pasakojamos ne tik paprastos, kasdieninės istorijos, bet ir meilės – savas istorijas pasakoja vaikinas ir mergina. 

„M. Ž.„ Kaip pavyko surasti klientų? 

K. M. Vėlgi – visagalis internetas bei skrajutės. Iš pradžių turėjome vos kelis spektaklius per mėnesį. Dabar patys pramogų bei vakarėlių organizatoriai ieško mūsų. Iš pradžių dirbome ne už pinigus. Vos vos kompensuodavome vaidinimo sąnaudas. Svarbiausia buvo galimybė pasirodyti. Tik vėliau prasidėjo honorarai. Dabar vaidiname kiekvieną penktadienį, šeštadienį. Mūsų yra dvi komandos, nes viena nesuspėtų dalyvauti kviečiamose šventėse. Kartais per vieną vakarą parodome tris spektaklius. Vidutiniškai per mėnesį vaidiname dvidešimt kartų. 

„M. Ž.„ Ačiū už pokalbį.  

Kalbėjosi Henrikas STUKAS