LASS LITERATŲ KŪRYBA

Bronius KONDRATAS

Spalio 25 dieną vilniečiui poetui, keleto knygų autoriui, Broniui Kondratui sukako nei daug, nei mažai - 101-eri! Tikrai taip - tai ne korektūros klaida. Apie save B. Kondratas rašo: "Nebūdamas moksleiviu dalyvavau mokyklos kultūriniame gyvenime. Su skautais ir ateitininkais leidome šapirografuotus kasmetinius leidinius. Redagavau ir spausdinau savo eilėraščius mokyklos leidinyje "Pirmieji žiedai". Dirbant spaudos darbą buvome pažįstami su Leonardu Žitkevičiumi ir Eugenijumi Matuzevičium. Tarnaujant Lietuvos kariuomenėje Kaune teko bendrauti su Teofiliu Tilvyčiu ir kitais meno žmonėmis. 

Daug mano eilėraščių yra tapę dainomis. Amerikos lietuviai dainuoja "Ten tėviškė mano sena samanota". Šis eilėraštis buvo išspausdintas Amerikoje leidžiamame laikraštyje "Dirva". "Jūs man išbūrėt, ramunėlės" ir "Daugiau dainų nebedainuosiu" dainas (romansus) pagal mano eilėraščių žodžius dainuoja Grigiškių kultūros centro ansamblis "Šaltinėlis", vadovaujamas Marinos Bruzgulienės. 101-ąjį savo gimtadienį norėčiau paminėti kartu su "Mūsų žodžiu". Redakcijai siunčiu keletą naujų savo eilėraščių." 

Viltis 

Tu netenki vilties, 

Prilygini ją nuliui, 

Už juoko stalo sodini, 

O vargmečio metu - ji vėl motulė, 

Ir tu viena ja gyveni. 

Nes ji viena, tari, telieka 

Dangaus dausų pasiunčiama, 

Visu balsu širdies planetoje 

Vėl skamba džiugesio daina. 

Kol atsišauksi širdimi 

Kai viską mes pasidalinom, 

Žvaigždyną dalėme pusiau - 

Paklydus toliuos begaliniuos 

"Palauk", - tariau, lyg tau, lyg sau. 

Mums leista žemėje paklysti, 

O žvaigždei kristi nebūtin. 

Kaip man jas krintančias dalyti: 

Pridėti - sau, o tau - atimt? 

Yra trauka žvaigždynų kelio - 

Naktis suglaudina arčiau. 

Visas žvaigždes, alei žvaigždelę 

Aš tavo žvilgsnyje mačiau. 

Andai išbūrė man būrėja, 

Kad praradimai laikini - 

Liepsnos neužpučia Borėjas, 

Kol atsišauksi širdimi. 

Ant žemės delno 

Įdiržo rankos beržan rūplėtan - 

Tas delnas - laiko laukas, 

Jo neaparti, neapakėti, 

Tik laukimu išlaukti. 

Tai laimės aukštis, kai supa javą 

Į rugiapjūtės liepą, 

Nublykšta žvaigždės, kad susapnavus, 

Užsupus gėlą lėtą. 

Nes gena viską į savo prasmę 

Diena, kaip saulės kalnas. 

Kur kitą lauką tokį surasim 

Ant šilto žemės delno. 

Pramanai 

Įveikti, įkopti ir likti viršūnių kely. 

Siekiančio pranašu būti tas vienas jo tikslas. 

Kalnų čia nėra, juos nebent pramanyti gali - 

Stiklo kalnais ir bedugnėmis vaikšto patiklūs. 

Taip Lope de Vega - scenos judrus karvedys 

Veda kalnais pramanytais, kalnų neparodęs. 

Ak, ėjom ir mes taip, kol giedros žydėjo širdy 

Ir tas "pramanyta" mus guodė. 

Ko liūdi, berželi baltasis 

Ko liūdi, berželi baltasis, 

Dainavo poeto širdis, 

Eilėraštį Jovaras rašė 

Ir pats įsibrido graudin. 

Jau krinta lapeliai pageltę, 

Jau viesulas spalio žeme 

Mus veda į speigą ir šaltį, 

O kaip man paguosti tave. 

Abu mes to kiemo kaimynai - 

Kaitrų ir šiaurinių speigų, 

Taip liūdintį beržą ramino 

Jau rašto artojas - žmogus. 

Belapį belaimį taip guodė, 

Taip šaukė jo vasarą grįžt, 

Į medį įrievinti žodžiai 

Gyvoji širdžių atmintis. 

* * * 

Tu rašei, jau gervės iriasi namo, 

O laukai į savo žalią grįžta, 

Tu rašei ir mes taip skubam šilumos - 

Savo pirmo žingsnio, savo ryžto. 

Tu rašei - jau pats žydėjimas rugių, 

Ir pati vaivorykščių ramybė. 

Aš skaitau ir mintį grįžtančią regiu - 

Brenda vėjas pienių pūko brydę. 

Taip sugrįžta gervė - savo valanda, 

Grįžta laikas pakylėti galvą. 

Ir taip tikra viskas - kas, kada 

Vėl gyvenimo vėl gyvos spalvos. 

* * * 

Ilgesys - neramioji gėlė. 

Vakarinis budėjimo žiedas. 

Naktimis varsomis jis gilės 

Iki sapno, nušvietusio miegą. 

Ilgesys yra sapno motyvas, 

Realus jau nubundančio ryžtas, 

Taip sapne išsipildo likimas - 

Nesulaukiamas glėbio sugrįžta. 

Ilgesys - prigimties valanda 

Iš pirmykščio nutolusio laiko, 

Atsigręš į tave bet kada, 

Kai ilgiesi ir pats nežinai ko. 

O iš sapno nubusi, žinia, 

Jam sparnais mėlynais nuplasnojus. 

O iš naujo - gyva, ne sapne - 

O už lango - gėlė neramioji.