MUMS RAŠO

Vilija DUMBLIAUSKIENĖ

SAULĖTOS SENAMIESČIO SKULPTŪROS


Apžiūrima senamiesčio skulptūraKlaidžios gatvelės, kai kur grįstos akmenimis, po kojomis jauti kiekvieno iš jų aštrumą. Šaligatviai susikibusiems už parankių - per siauri. Paslaptingiausių kiemų kiemelių labirintai, vartai, arkos, posūkiai, už kurių - netikėti atradimai, neįsivaizduotos erdvės. Įvairūs viduramžių ženklai grindinyje, pastatų sienose. Ar čia niekuomet nebūta? Žinoma, būta, ne kartą ir ne du. Visais metų laikais visokiomis progomis su vis kitais žmonėmis, todėl ir patirtis kiekvienąkart skirtinga. Ji visokia, kaip ir žmonės, kaip ir gyvenimas, todėl ir šis slėpiningas Vilniaus senamiestis kiekvieną sykį - vis kitoks. Juk ko negali matyti - pajunti arba vaizduotėje susikuri kažką, ką išgirsti pasakojančiojo žodžiuose. Tuo visai nesunku įsitikinti. Užmerkite akis ir paprašykite savo bendrakeleivio apibūdinti aplinką, kurioje tą akimirką esate. Išgirsite sakant, kad tai tiesiog paprasčiausia miesto gatvė su įvairiausiais statiniais. Arba: tai labai gražus didžiulis ežeras. Arba: tai įprastas miškas, visi miškai būtent taip ir atrodo - ir taip toliau... Labai dažnai klausysitės susižavėjusių šūkčiojimų: kaip esą čia gražu, nuostabu ir nepakartojama. Ir tik labai retai nuskambės išsamesnis atsakymas į jus dominančius klausimus. Tikrai ne kiekvienam paprasta išreikšti žodžiais tai, ką regi. Tokie palydovai ekskursijose neregiams - tikra nesėkmė. Bet gali būti ir kitaip. Taip, kad mintimis dar daug kartų grįžtum į aplankytas vietas. Nereikia nieko ypatingo, tik truputėlio empatijos ir teisingo ekskursijos maršruto parinkimo. 

Toji popietė niekuo nesiskyrė nuo įprastų didmiesčio popiečių: dūzgė miesto transportas, vienas pro kitą skubėjo žmonės, klegėjo turistų būreliai, atsidarinėjo ir užsidarinėjo parduotuvių ir įstaigų durys, maloniai kuteno uoslę iš kepyklėlių sklindantys saldumynų kvapai, sumišę su ne mažiau kvapniu kavos aromatu, švelnioje rugsėjo saulėje linksmai čirškėjo senamiesčio žvirbliai. O saulė tikrai dosniai bėrė savo spindulius ant rudeninio miesto, ant mūsų džiugaus būrio. Tą dieną Lietuvos aklųjų biblioteka pakvietė savo lankytojus į ekskursiją. 

Kiekvieną didesnį ar mažesnį miestą puošia įvairios skulptūros. Ir mes daugybę kartų praeiname pro jas nesustodami, nepasidomėdami. Nebent nekantrus žvilgsnis slysteli paviršiumi, bet įsisukusi didžiuliu greičiu laiko karuselė nuneša tolyn. Kitaip elgiamės išvykę svetur. Stoviniuojame prie įvairiausių architektūros paminklų, klausomės istorijų, menančių praeitį ar liudijančių dabartį. Šalia daugelio jų - maketai. Tai nuostabi priemonė nematantiems, tačiau labai smalsiems žmonėms. Liečiant šiuos mažučius didžiųjų statinių atvaizdus, nesunku įsivaizduoti rūmus, bažnyčias, varpinių bokštus, kitus rankomis neapkabinamus objektus. Lietuvoje tokios galimybės beveik nėra, žinoma, gerai paieškoję, kai ką rastume ir čia. 

Labai geranoriškai nusiteikęs gidas Albertas pasiūlo liečiant susipažinti su nedidele dalimi skulptūrų, esančių visai šalia, savame mieste. Jų maketų neradome, bet atmintyje liko truputėlis istorijos, daugybė puikios nuotaikos, rudens saulėje sušilusios skulptūros (šis faktas jas liečiant rankomis tikrai svarbus), o svarbiausia - nuostaba, kad tai įmanoma ir čia, gimtinėje, kur skulptūra moka paskambinti į jūsų telefoną, aišku, jei to panorėsite. Paskambins, pavyzdžiui, Barboros Radvilaitės skulptūra ir išgirsite labai labai seną, ne kartą girdėtą, tačiau niekuomet nepabostantį pasakojimą, nes šis pasakojimas - apie meilę. Naujesnę, bet ne mažiau jaudinančią istoriją, paskambinusi į jūsų telefoną gali papasakoti ir garsiojo Vilniaus daktaro Semacho Šabado skulptūra, o šalia jo stovinti mergaitė, rankose laikanti kačiuką, praskaidrins net ir niūriausią nuotaiką. Toks tad buvo tas pasivaikščiojimas po rugsėjo pabaigos Vilniaus senamiestį - rudeniškai giedras, tarsi ir paprastas, bet, kita vertus, šiek tiek neįprastas. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]