SPORTAS

Martynas VIDUGIRIS

VERŽLUS, JAUNATVIŠKAS, ELEGANTIŠKAS

Beveik prieš penkiolika metų, 2002-ųjų pavasarį, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre (LASUC), pristatytas veržlus ir elegantiškas žaidimas - šoudaunas (aklųjų stalo tenisas). Žaidimas tarp moksleivių greitai prigijo, o netrukus pradėjo plisti po visą Lietuvą. 2005 m. surengtas pirmasis Lietuvos šoudauno čempionatas, o nuo 2009 m. imta dalyvauti tarptautinėse varžybose, 2011 m. Lietuvos aklųjų sporto federacija pati surengė pirmąjį tarptautinį šoudauno turnyrą. Tokia buvo pradžia. 

Turnyras - po turnyro 

Jaunimas, išaugęs su šoudaunu, pamėgo šį žaidimą ir pradėjo žaisti itin profesionaliai. Šių metų ruduo Lietuvos šoudauno žaidėjams buvo ypač intensyvus ir kovingas. Rugsėjo 19-25 dieną Pizoje (Italija) surengtas Europos šoudauno čempionatas. Dėl čempiono titulo rungėsi keturiolikos valstybių atstovai: trisdešimt du vyrai ir dvidešimt keturios moterys. Lietuvai atstovavo praėjusių metų šalies šoudauno čempionai Mindaugas Dvylaitis bei Oksana Dobrovolskaja. Kartu su jais vyko treneris, neseniai pats buvęs šoudauno žaidėjas, - tai Paulius Kalvelis. Paprašytas pasidalinti čempionato įspūdžiais, jis sakė: "Sekėsi neblogai, M. Dvylaitis iškovojo dvyliktąją, O. Dobrovolskaja - devintąją vietą. Abu sportininkai tik per plauką nepateko į geriausiųjų aštuntuką. Užtat Mindaugas pirmajame etape įveikė praėjusių metų pasaulio čempioną olandą Sahtsą Leanderį. Didelę pažangą padarė ir O. Dobrovolskaja. Bendrame Europos kontekste nesame baltos varnos: žinome, kaip žaisti, kaip siekti rezultatų." 

Europos šoudauno čempionatas Italijoje buvo kartu ir individualus, ir komandinis. Dėl įtemptos finansinės situacijos (didelė dalis lėšų skirta pasirengti parolimpinėms žaidynėms) Lietuvos aklųjų sporto federacija į čempionatą negalėjo išsiųsti trečio žmogaus, tai yra sudaryti visos komandos. "Jeigu būtume žaidę visos sudėties, - sako P. Kalvelis, - manau, komandinėje įskaitoje galėjome pretenduoti į trečiąją vietą." 

Ką reiškia gerai žaisti šoudauną - stipriai smūgiuoti kamuoliuką, puikiai gintis? Kamuoliukas po šoudauno stalą tikrai dažnai laksto it gyvas, bet vien greičio ir smūgio jėgos neužtenka. "Smūgio jėga ir greitis nėra vienintelės savybės, apibūdinančios gerą šoudauno žaidėją, - pasakoja P. Kalvelis. - Galimi skirtingi žaidimo stiliai, skirtingi scenarijai. Vienas - jį laikyčiau gana paprastu: tau įmušė dešimt kamuoliukų, tu turi įmušti bent vienu daugiau ir rungtynes laimėti. Tokiu stiliumi žaidžia praėjusių metų pasaulio čempionas S. Leander, prieš kurį laimėjo ne tik M. Dvylaitis, bet ir čempionato finale žaidėjas iš Slovakijos. Gerokai intelektualesnis žaidimo stilius, kai kiekvienu smūgiu sudaroma tiesioginė grėsmė varžovo ginamai teritorijai. Galimi įvairūs apgaulingi veiksmai, taktiniai deriniai. Tokį žaidimo stilių propaguoja suomiai. Savo žaidėjams aiškinu taip: jeigu 80 procentų tavo smūgių sudaro tiesioginę grėsmę priešininko gynybai, tai jau kokybiškas žaidimas. Žaidimo kokybė yra surasti balansą tarp smūgio greičio, tikslumo ir gynybos." 

"Prieš kelerius metus, - pasakoja vienas stipriausių Lietuvos šoudauno žaidėjų M. Dvylaitis, - Europoje buvo keli lyderiai ir būrys nuo jų meistriškumu gerokai atsiliekančių žaidėjų. Italijoje matėme jau visiškai kitokį vaizdą: daug apylygių žaidėjų ir nežinai, kas gali iškovoti medalius. Šoudaunas tapo daug įdomesnis." 

Taigi turnyras - po turnyro. Spalio pradžioje Vilniuje įvyko Lietuvos šoudauno komandinis čempionatas. Pirmąją vietą jame užėmė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro "Šarūno" sporto klubo antroji komanda. M. Dvylaičio ir O. Dobrovolskajos atstovaujama sporto klubo "Sveikata" komanda liko antra. Įdomu tai, kad abi stipriausios Lietuvos komandos surinko vienodai taškų, čempiono titulą lėmė geresnis tarpusavio susitikimo rezultatas. Jis palankesnis buvo "Šarūnui". Trečiąją vietą užėmė P. Kalvelio treniruojama Šiaulių "Perkūno" komanda. 

Po savaitės praėjusių metų Lietuvos šoudauno čempionai M. Dvylaitis ir O. Dobrovolskaja bei trečiasis jų komandos draugas Žygimantas Matusevičius vyko į Rygą. Čia surengtas baigiamasis Baltijos šalių lygos šoudauno čempionatas. Lietuvos atstovams jis buvo itin sėkmingas: M. Dvylaitis užėmė antrąją, O. Dobrovolskaja - ketvirtąją vietą, Ž. Matusevičius sužaidė šiek tiek silpniau ir liko septintas. Pati Baltijos šalių šoudauno lyga startavo tik šiais metais, joje dalyvavo po tris geriausius Lietuvos, Latvijos ir Estijos žaidėjus. Lyga įkurta siekiant žaidėjams suteikti galimybę pasivaržyti, įgyti daugiau praktikos. Kol kas neaiški tolimesnė lygos ateitis, tačiau tiek pačių dalyvių, tiek Lietuvos šoudauno trenerių bei teisėjų nuomone, ji naudinga ir reikalinga. Lygos ateitį dar šį rudenį turės nuspręsti visų trijų valstybių aklųjų sporto federacijų prezidentai. 

Kas jį žaidžia? 

Daugelis stipriausių Lietuvos šoudauno žaidėjų - jauni, aktyvūs, studijuojantys, įvairiose veiklos srityse savo galimybes išbandyti norintys žmonės. Štai M. Dvylaitis yra ne tik viena stipriausių Lietuvos šoudauno rakečių, bet ir plaukikas, kuriam paskutinę akimirką pritrūko sportinės sėkmės patekti į Rio de Žaneiro parolimpines žaidynes, o nuo šių metų rudens - ir Lietuvos sporto universiteto pirmakursis. "Šoudaunas man patinka, - sako Mindaugas, - bet visų pirma esu plaukikas. Šiais metais laikiau abitūros egzaminus Juozo Gruodžio konservatorijoje, įstojau į Sporto universitetą - intensyvias plaukimo treniruotes kuriam laikui reikėjo nutraukti. Spalio mėnesį ketinu jas vėl atnaujinti. Turiu svajonę parolimpinėse žaidynėse kada nors vis tiek dalyvauti." 

O. Dobrovolskaja - Vytauto Didžiojo universiteto studentė, studijuoja teisės ir finansų mokslus. Ar įmanoma suderinti teisę ir finansus? Iš patirties žinome, kad ten, kur prasideda pinigai, ypač dideli pinigai, teisė dažnai pradingsta. Paaiškėja, kad įmanoma suderinti ne tik dvi šias sritis, bet ir intensyvią sportinę veiklą. "Iki dešimtos klasės mokiausi integruotai Vilniuje, rusų gimnazijoje, - pasakoja Oksana, vidurinę mokyklą pabaigusi Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre. Atėjau į pirmąją treniruotę ir iškart supratau, kad tai fantastiškas sportas ir kad šis žaidimas skirtas kaip tik man, - pasakoja Oksana, - pradėjau žaisti ir žaidžiu iki šiol. Vienas didžiausių šoudauno pranašumų yra tas, kad jam nereikia didelio sportinio pasirengimo, nereikia turėti kokių nors ypatingų sugebėjimų kaip kitose sporto šakose. Galima tiesiog stoti prie stalo ir žaisti. Žinoma, norint pasiekti rezultatų, reikalingos nuolatinės treniruotės ir tam tikri sugebėjimai: reakcija, klausa, greitis." 

Kita šoudauno žaidėja Erika Šnaraitė Lietuvos edukologijos universitete studijuoja psichologiją, o šiais metais Tarptautinėje teisės ir verslo aukštojoje mokykloje pradėjo ištęstines verslo studijas. Mergina susidomėjo Lietuvoje kol kas dar nauja veiklos sritimi - socialiniu verslu. Jos komandos draugas Nerijus Jasas Mykolo Romerio universitete studijuoja tarptautinę teisę. Ž. Matusevičius - yra LASUC abiturientas, taip pat vienas stipriausių Lietuvos aklųjų plaukikų. 

Taigi aklųjų stalo tenisas - veržli, jaunatviška, sparčiai populiarėjanti sporto šaka, nereikalaujanti iš žmogaus ypatingų sportinių talentų ar sugebėjimų - tik stok prie stalo, imk į rankas raketę ir žaisk! Tačiau šiek tiek daugiau išmanančiųjų nuomone, yra ne visiškai taip! Kaip ir bet kuriai kitai sporto šakai, taip ir šiai, reikalingas ne tik inventorius, bet ir nuolatinės treniruotės, treneriai. Redakcijos žiniomis, su aklųjų stalo teniso žaidėjais nuolat dirbama tik Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre ir Šiauliuose. Kituose sporto klubuose žaidėjai treniruojasi savarankiškai. "Žaidžiame vieni su kitais, - sakė jie, - bet reikia, kad kažkas pasižiūrėtų iš šalies, patartų, pasakytų klaidas. Dabar gi tikros žaidimo patirties dažniausiai įgyjame tik per varžybas." 

"LASUC baigia ne vienas visai neblogai aklųjų tenisą žaidžiantis jaunuolis, - pasakojo vienas šio žaidimo pradininkų Lietuvoje, aklųjų stalo teniso treneris, LASUC mokytojas Vygantas Mockūnas, - vėliau jie kažkur pradingsta, išnyksta. Vien turėti inventorių neužtenka - reikia, kad žmonės turėtų galimybę susirinkti, treniruotis, išgirsti pastabų iš šalies. Štai kad ir antroji "Šarūno" komanda - ji sudaryta iš buvusių mūsų centro mokinių. Sudarėme jiems galimybę ateiti į centrą, pažaisti ir iškart - rezultatai! Jeigu būtume pasižiūrėję formaliai - išėjo žmogus iš mokyklos ir jau nebe mūsų reikalas - tokių rezultatų tikrai nebūtume pasiekę." 

Nei savo populiarumu, nei "svoriu" šoudaunas neprilygsta kitai, išimtinai aklųjų kultivuojamai sporto šakai - golbolui, kurio parolimpinių aukso medalių laukėme beveik dvidešimt metų. Vis dėlto tai antrasis pagal populiarumą tik akliesiems skirtas sportinis žaidimas. Kalbama, kad pasaulyje dar egzistuoja ir aklųjų futbolas, bet realiai, tikrovėje, jo niekas nei matė, nei išbandė. 

Šoudaunas dar neįtrauktas į parolimpinių žaidynių programą, bet jau vyksta jo Europos, pasaulio čempionatai. Ko reikia, kad parsivežtume jų auksą? Pinigų treneriams apmokėti, treniruočių stovykloms? Kur tik pasiklausai, pinigų trūksta visada ir visiems, bet kai labai prireikia, kažin kaip stebuklingai ima ir atsiranda. Specialistų? Trenerių? Golbolo trenerių irgi niekas specialiai neruošė ir neruošia iki šiol, o ir "auksinės" Lietuvos rinktinės treneris K. Levickis, grįžęs iš parolimpinių žaidynių, ne viename interviu minėjo, kad į šią sporto šaką atėjo beveik atsitiktinai. Aklųjų stalo tenisui vienas kitas toks "atsitiktinis" žmogus turbūt irgi praverstų.