LASS LITERATŲ KŪRYBA

Kazimiera VENCKUVIENĖ

IŠ KNYGOS "TREČIOJI PILNATIS"

Praėjusiais metais kaunietė Kazimiera Venckuvienė išleido naują poezijos rinkinį "Trečioji pilnatis". Pavadinimo žodį "pilnatis" galima suprasti dvejopai: kaip mėnulio pilnatį arba kaip pilnatvę. K. Venckuvienės eilėse ne kartą - ir mėnulis, ir gal net jo pilnatis, bet, akivaizdu, autorė kalba ne apie šią pilnatvę ir jai būdingą lunatizmą. 

Gyvenimo, patirties, jausmų pilnatvė - tai kelias į daugelį K. Venckuvienės posmų. Juose nuolat suskambančios rudenio nuotaikos, prieblanda, tarp puslapių likęs vasaros žiedas ar šviesos dėmę primenanti balta tabletė šią pilnatvę daro tik dar pilnesnę ir tikresnę. 

* * * 

Už slenksčio, už rudenio 

Gilyn į tylą einu. 

Į šviesų liūdesį gilyn. 

Į prieblandos upę brendu, 

Einu į mažos ugnelės šviesą. 

Tarp puslapių - žiedas 

Iš vasaros... 

Tarp pirštų - subyrėjęs žiedas. 

Iš pasalų gilyn į širdį 

Įsirangantis skausmas... 

Plūduriuojanti 

Šviesos dėmė ant stalo, 

Balta tabletė... 

Gilyn į vienatvę... 

* * * 

Vidurdienis laiką pilsto 

Čia į smėlio laikrodžius, 

Čia į taures. 

Ugniažolė širdį apraizgo, 

Kai suskilusį 

Slenksčio akmenį matai. 

Už miško pasigirsta 

Gervių šauksmas, 

Čia vienas stovi ir mąstai, 

Kur tie keliai nuves? 

Visi išklydom po pasaulius, 

Ant kojų nešdami kelius. 

* * * 

Neišmeskite veidrodžių senų! 

Tenai slypi veidai iš vakar. 

Jie apkrito šerkšnu 

Iš balto nuometo dienų. 

Meni? Netiki? 

O buvo ir pavasariai, 

Ir vasaros, ir giedras dangus... 

Dar neišmeskite 

Veidrodžių senų! 

* * * 

Toli horizonte nutolo 

Girgždantys gervių vežimai. 

Vėl mūsų svajonės užkliuvo 

Už rudenio lapų geltonio. 

Tas saulės mažėjantis lankas, 

Vienišas virpantis lapas, 

Klases šokinėjantis vaikas, 

Vasaros pamestas raktas! 

* * * 

Vis tvinsta 

Upė sutemų, 

Akligatviuose 

Gesindama dieną. 

Tarsi nuotraukoje 

Sienos įrėminti 

Virpa šešėliai. 

Užmiega vėjas 

Praeivio plaukuose, 

Tyliu laukimu 

Šviečia langas... 

Pakvimpa arbata namai. 

Šiltos rankos 

Glosto plaukus, 

Kvepiančius vėju. 

Du žmonės apsikabina... 

* * * 

Mano lange - 

Lietaus šešėliai 

Apraizgė mėlyną laukimą. 

Baltom strėlėm 

Laiškai pavirtę 

Į mano langą beldės. 

Jie lėkė per marias, 

Kur plazda meilės burės, 

Kur nendrės lyg sargai, 

Prie žalio uosto budi. 

* * * 

Suaižėjo ramybė. 

Apsvilusiais sparnais 

Drugys - mano viltis. 

Širdin užsuko nerimas. 

Sėdėjom ir tylėjom. 

Lašėjo kartūs 

Buvusių žodžių lašai 

Ir sidabravo 

Mėnesiena... 

Buvo pilnatis. 

* * * 

Dar norisi 

Prieš saulę 

Pasėdėti 

Ir gerti gerti 

Šviesą, 

Šilumą dar jos. 

Apsvaigti 

Ir nubėgti 

Tuo spinduliu, 

Kur laisvas vėjas. 

Kur Paukščių takas, 

Kur mūsų lauks 

Žvaigždė. 

Sugrįžom spinduliu 

Čia, prie namų, 

Kur šviečia saulė, 

Kol dar esam 

Aš ir Tu. 

* * * 

Aš nesurišiu 

Tavo rankų 

Savo meile... 

Kas apkabins, 

Priglaus mane, 

Kai vienumoj 

Lašai į langą 

Vis belsis, 

Tarytum nebaigti 

Laiškai? 

Aš nesurišiu rankų 

Savo meile... 

O kas rytais 

Prikels mane? 

Kas užrakins duris, 

Atėjus nakčiai, 

Užskleis užuolaidas 

Sunkias? 

Mielasis, negalvok. 

VAIKYSTĖ 

K. K. 

Nutolo mergaitė alėja, 

Lyg mėlyna paukštė nuskriejo. 

Prieblandos upė platėja, 

Nutolo mergaitė alėja. 

Suknelę išblukino laikas, 

O burtus nusinešė vėjai. 

Nutolo mergaitė alėja - 

Kelionėn išėjusi fėja.