NEREGYS IR VISUOMENĖ

 

UKRAINOS ŽEMĖJE


Buvę Kauno aklųjų mokyklos mokiniai gerai prisimena ne tik mokymąsi šioje mokykloje, bet ir turiningą veiklą, vykusią po pamokų: muzikos būrelius, sporto treniruotes. Kiekvienų mokslo metų pabaigoje tarp aklųjų mokyklų vykdavo vadinamos sąjunginės lengvosios atletikos varžybos. Joms būdavo ruošiamasi nuo ankstyvo rudens, o miestų, kuriuose tos varžybos būdavo rengiamos, pavadinimai - Gardinas, Charkovas, Tartu - mums, mažiukams, skambėdavo kaip kokie burtažodžiai. Tarp jų buvo ir Lvovas, dabar dažniausiai rašomas Lviv. Lvovas, kaip ir Charkovas, buvo kažkur labai toli, gal net pačioje Ukrainoje. Pastarųjų dvejų metų įvykiai parodė, kad buvusi tolima (ne tik ir ne tiek geografiškai, kiek dvasiškai) Ukraina netikėtai tapo net labai artima. Paaiškėjo, kad ir Lvovas ne taip toli, - tik pervažiavus Lenkiją, Vakarų Ukrainoje. 

Rugsėjo viduryje šiame sename vakarietiškų tradicijų mieste vyko knygų mugė "Book forum", kurioje kaip laukiama viešnia dalyvavo Lietuvos rašytojų bei kultūros darbuotojų delegacija. Tarp jos narių buvo ir Lietuvos aklųjų bibliotekos (LAB) darbuotoja Dalia Balčytytė, kuri mugėje pristatė LAB veiklą, knygų akliesiems leidybą. 

Savo įspūdžiais ir įžvalgomis apie Lvovo "Book forum" mugę D. Balčytytė pasidalijo su "Mūsų žodžio" skaitytojais. Pašnekovę kalbino žurnalistas Alvydas Valenta. 

 

- Apie Lvovo knygų mugę informavo radijas, spauda, televizija. Literatūros pasaulyje gerai žinomi vardai: Tomas Venclova, Jaroslavas Melnikas, Alvydas Šlepikas - kaip toje kompanijoje atsirado Lietuvos aklųjų biblioteka? 

- Pradėti reikėtų nuo to, kad yra tokia įstaiga Lietuvos kultūros institutas, kurios viena iš veiklos sričių - mūsų šalies kultūros pristatymas užsienyje. Ši įstaiga mugėje "Book forum" pristatė grupę Lietuvos rašytojų, kurių knygos išverstos į ukrainiečių kalbą. Prieš mugę iš "Book forum" rengėjų į šį institutą atėjo užklausa apie knygų alternatyviais formatais leidybą žmonėms, turintiems regos negalią Lietuvoje. Institutas kreipėsi į mūsų biblioteką - siūlė dalyvauti mugėje ir pristatyti savo veiklą. Taip ir buvome įtraukti į Lietuvos delegacijos sudėtį. 

- Prieš ketverius metus, kai pats buvau Kijeve, esperantininkų kongrese, susidariau įspūdį, kad leidybos reikalai toje šalyje gana liūdni. Kiek šis įspūdis teisingas? 

- Kalbant tiek apie Lvovo knygų mugę, tiek apie leidybos akliesiems Ukrainoje situaciją apskritai, reikia pasakyti, kad jaučiamas didelis pagyvėjimas, domėjimasis naujausiomis technologijomis ir jų teikiamomis galimybėmis. Ukraina, kaip besivystanti šalis, turi galimybę gauti įvairių tarptautinių fondų, programų paramą. Nežinau, kaip kitos socialinės grupės, bet aklieji šia galimybe puikiai pasinaudoja, įsigyja reikalingų techninių priemonių. Kaip patys ukrainiečiai juokavo, technikos jie turį, blogiau yra tai, kad trūksta žmonių, mokančių ir galinčių su ja dirbti. 

Kuriami taktiliniai atvirukai- Jokia knygų mugė neapsieina be pristatymų, diskusijų, susitikimų. Turbūt netrūko jų ir Lvove? Ką nauja pamatėte, išgirdote, patyrėte? 

- Mugės programa buvo labai įtempta ir tai ne mano vienos nuomonė. Buvo gal net tam tikro chaoso, bet vis tiek visi numatyti renginiai kažkaip stebuklingai įvykdavo. Pirmasis objektas, kurį aplankiau pagal "Book forum" programą, buvo Lvovo universiteto informacijos išteklių centras. Jis veikia prie informacinių technologijų fakulteto ir yra skirtas tik akliesiems. Centras paliko malonų įspūdį: kompiuteriai, brailio rašto spausdintuvai, įrenginiai, skirti spausdinti reljefinį vaizdą. Priešingai nei kai kurios kitos analogiškos įstaigos, šis informacijos išteklių centras galimybių ne tik turi, bet jas ir išnaudoja. Išleidžiama nemažai vadovėlių DAISY formatu. DAISY knygoms leisti turi savanorystės programą, panašią į mūsiškę. Skirtumas toks, kad mūsų savanoriai knygas tik įskaito, o jų atlieka dar ir kitus su DAISY leidyba susijusius darbus. Antra vertus, kažin ar tikslu šią veiklą būtų vadinti savanorystės programa, nes pasitelkiami tenykštėje darbo biržoje įsiregistravę bedarbiai, tarp jų - ir silpnaregiai. Daug dirbama populiarinant garsinį vaizdavimą. Turi pagal jo principus akliesiems parengtų animacinių ir meninių filmų, teatro spektaklių. Lvovo universiteto Informacijos išteklių centrui vadovauja labai energinga ir kūrybinga neregė Oksana Potymko. Ji yra istorijos mokslų daktarė, pati nuolat rengia įvairius tarptautinius projektus, ieško naujovių ir perkelia jas ne tik į savo centro, bet ir į visos Lvovo apskrities aklųjų organizacijos veiklą. Prieš kelerius metus O. Potymko iniciatyva pradėtas vykdyti unikalus projektas "Open life": buvo sukurtas profesionalių Lvovo muzikantų ir Ukrainos aklųjų artistų orkestras. Orkestras koncertuoja iki šiol, turi savo tinklapį internete (www.openlife.lviv.ua). Kad buvome pakviesti į Lvovo "Book forum" mugę, yra didelis O. Potymko vadovaujamo centro indėlis. Pats Lvovo universiteto informacinių technologijų fakultetas turi planų vykdyti visos Ukrainos tiflopedagogų rengimą. Patirties ketina semtis iš Švedijos. Apskritai, reikia pasakyti, kad Ukrainos laukia didelė švietimo reforma. Kalbant apie aklųjų švietimą, judama integracijos link, nors nuomonių yra įvairių, kartais kyla net labai "karštų" diskusijų. Integracijos šalininkai akcentuoja tėvų pasirinkimo galimybę. 

Po apsilankymo Informacijos išteklių centre laukė vizitas į Lvovo aklųjų mokyklą. Mokykla įsikūrusi sename istoriniame pastate, bet, įėjus į vidų, vaizdas neblogas. Švaru, tvarkinga, viskas daroma su meile. Žinoma, nematėme visų patalpų ir visų užkaborių. Gal tada nuomonė ir pasikeistų, bet tai, ką matėme, paliko gerą įspūdį. Išklausėme neilgą, bet gražų moksleivių koncertą. Akivaizdu, kad muzikiniam rengimui čia skiriama daug dėmesio. Lvovo aklųjų mokykloje vyko mano parengtas Lietuvos aklųjų bibliotekos veiklos pristatymas. Dalyvavo ne tik Lvovo, bet ir kitų aklųjų mokyklų atstovai. Neperdėdama galiu pasakyti, kad mūsų bibliotekos veikla juos labai sudomino, ypač - mūsų edukacinės programos, skirtos regintiesiems. O LAB sukurta virtuali biblioteka "Elvis" buvo priimta kaip didžiausia pačių ukrainiečių svajonė! 

- Grįžkime prie aklųjų ugdymo reikalų. Nuomonės, susijusios su jo ateitimi, atrodo, vienos tikrai nėra? 

- Taip, galima susidaryti įspūdį, kad šia tema diskutuojama daug ir karštai. Vieną mugės dieną turėjo vykti diskusija "Brailio raštas šiuolaikinių technologijų epochoje". Tačiau pati diskusija virto ginču dėl integruoto ir specialiojo ugdymo. Nebuvo net realios galimybės įsiterpti. Tiesa, organizatoriai maloniai pasiteiravo, ar nenorėčiau kalbėti, bet buvo aišku, kad mano kalba bus ne visai vietoje. Diskusija vyko ukrainiečių kalba, ne viską pavyko suprasti, bet supratau štai ką: vyksta tam tikra kova tarp specialiųjų mokyklų direktorių ir integruoto ugdymo šalininkų. 

- Pasakodama apie kelionę bendradarbiams sakėte, kad buvote susitikusi ir su kitais Lvovo aklaisiais. Kaip ir kur šis susitikimas vyko, kokie įspūdžiai? 

- Baigiantis mugei O. Potymko pasiūlė susitikti su Lvovo aklaisiais. Susitikome Lvovo socialinės paramos centre. Tai buvo bene pats šilčiausias ir nuoširdžiausias šios kelionės susitikimas. Centras veikia kaip tam tikros rūšies klubas. Pačiame centre veikia keletas rankdarbių būrelių, yra šaškių, šachmatų būreliai. Daug savanoriškos veiklos. Žmonės renkasi, bendrauja, dalijasi darbo skelbimais. Centras turi moterų ansamblį. Mano atvykimo proga jos surengė nedidelį koncertą. Atėjo pasipuošusios tautiniais rūbais kaip į didžiausią šventę - labai daug tikro nesuvaidinto nuoširdumo! Apskritai visur, kur eidavau, būdavau sutinkama su didele šiluma, dėmesiu ir pagarba. Mes, Lietuva, esame jiems labai brangūs ir tai ne gražūs žodžiai ar tuščiai skambanti retorika. Ukrainiečiai nori su mumis bendradarbiauti, dažnai laiko sektinu pavyzdžiu ir nori iš mūsų mokytis. 

- Kokį įspūdį jums paliko Ukraina ir pats Lvovas? Kaip jame žmonės gyvena, ką mąsto? 

- Lovas yra vakarietiškas miestas po pirmojo Abiejų tautų respublikos padalijimo atitekęs Austrijos-Vengrijos imperijai. Antra vertus, miestas yra kunkuliuojantis. Susidaro įspūdis, kad to kunkuliavimo šiek tiek net per daug, tarsi skubėtų naudotis akimirka, švęsti gyvenimą. Nors akivaizdžių karo pėdsakų nėra, junti, kad šalis išgyvena karą, skubama naudotis kiekviena diena. Tas skubėjimas gyventi gal ne visada aiškiai įsisąmonintas ir suvoktas, gal glūdi kažkur pasąmonėje, bet yra juntamas. Beje, prie tokios nuomonės priėjau ne aš viena, bet ir kai kurie drauge keliavę rašytojai. Gal nuskambės labai iššaukiamai, bet tik pabuvęs Ukrainoje supranti ir įvertini, kokia laimė yra gyventi Europos Sąjungoje. Viskas ten gerai: besivystanti šalis, daug talentingų, gabių, iniciatyvių žmonių, bet mes tiesiog jau gyvename kitame informaciniame lauke. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]