TAI ĮDOMU

 

AKLIEJI EUROPOS IR VILNIAUS ŠPITOLĖSE


(Pabaiga. Pradžia "M. Ž." Nr.7) 

 

Neįgalieji ir ligoniai špitolėse 

Vilniuje veikusios špitolės-ligoninės nebuvo institucijos, kuriose vien tik gydyta. Tokiose špitolėse žmonės galėjo būti ir globojami. Lygiai taip pat tarp špitolių-prieglaudų globotinių galėjo būti ir ligonių, kuriems specifinė pagalba galėjo būti suteikiama toje pačioje špitolėje. Vis dėlto jeigu pasveikę špitolių-prieglaudų globotiniai ir toliau likdavo gyventi institucijose, tai ligoniai špitolėse-ligoninėse praleisdavo tik gydymui skirtą laikotarpį. Vilniuje jų buvo keturios - bonifratrų, rokitų, šaričių ir liutero. Nors žinoma, kad špitolę-ligoninę turėjo ir žydai. 

Vilniaus vyskupo A. Vainos rūpesčiu 1635 m. prie Šv. Kryžiaus bažnyčios įsteigtas bonifratrų konventas ir špitolė tapo pirmąja institucija, kurios pagrindinė funkcija buvo gydymas, o ne globa. Į špitolę neilgai trukus buvo priimti pirmieji ligoniai, tačiau žinios apie juos iki pat 1709 m., kai pradėta sistemingai vesti pirmoji šiuo metu žinoma ligonių knyga, yra labai ribotos. Apie keletą pirmąjį dešimtmetį po špitolės įkūrimo gydytų ligonių sužinome iš konvento ir špitolės pajamų knygos, apimančios laikotarpį nuo 1642 m. liepos iki 1645 m. sausio. 

Šv. Kryžiaus (Bonifratų) bažnyčia Vilniuje

Pirmame vienuolyno aukšte veikusioje infirmerijoje vienu metu formaliai galėjo būti gydoma 14 ligonių, o išskirtiniais atvejais lovų skaičius galėjo būti padidintas iki 20-28. Iš visų trijų katalikiškų špitolių-ligoninių bonifratrų buvo mažiausia ir neprilygo nei rokitų, nei šaričių, kuriose vienu metu keliose infirmerijose galėjo būti gydoma iki 80 ar daugiau nei 100 ligonių. 

Fundacijos akte nebuvo nustatyta, kokiomis ligomis sergantys žmonės turėtų būti gydomi šioje špitolėje arba kuriems ligoniams turėtų būti teikiama pirmenybė. Vis dėlto ligonių knygų duomenys atskleidžia tendencijas, kokiomis ligomis sergantys žmonės dažniausiai atsidurdavo špitolėje, o kartu tai sudaro sąlygas svarstymams apie tai, kokia galėjo būti jos specializacija. Didžiausią dalį visų ligonių sudarė sergantys įvairiomis vidaus ligomis ir karštinėmis. Taip pat į špitolę būdavo priimami ligoniai, sergantys kvėpavimo takų, virškinamojo trakto, galvos skausmu, džiova ir kitomis ligomis. Atsižvelgiant į tai, kad daugiau nei 66 proc. ligonių špitolėje buvo gydomi nuo vidaus ligų, galima teigti, jog tai buvo pagrindinė bonifratrų veiklos sritis. Bonifratrų špitolėje buvo gydomi tik vyrai. Daug ligonių kentėjo ir nuo įvairių - dažniausiai kojų - žaizdų. 

Žinios apie špitolėje taikytus gydymo metodus - labai ribotos. Bonifratrai, kurie ligonius tik slaugydavo, samdydavo barzdaskučius, kurie taikydavo įprastus gydymo metodus, pavyzdžiui, kraujo nuleidimą. Visgi archeologiniai špitolės aplinkos tyrimai atskleidžia, kad būdavo taikomos ir sudėtingesnės procedūros. Iš špitolės kapinėse rastų dviejų kaukolių matyti, kad, gydant galvos traumas, būdavo atliekama ir trepanacija, kai galvoje būdavo pragręžiama skylė, kad būtų galima pašalinti smegenis spaudžiančias kaulų nuolaužas. Dažniausiai ligoniai būdavo išgydomi per 1-2 savaites. 

Bonifratrų špitolės ligonių knygoje, apimančioje beveik visą XVIII a., tiksuoti keli atvejai, kai buvo gydomos akių ligos. Minima akių katarakta. Neaišku, kaip ši liga buvo gydoma, neaišku, ar pacientui buvo daryta operacija. Kitas unikalus atvejis yra Juozapo Levickio, 23 metų kareivio. Į špitolę gydytis priimamas 1777 m. lapkričio 21 dieną. Diagnozė - aklumas. Išleidžiamas gruodžio 1 d. Per tas 10 dienų vienuoliai išgydė kareivio aklumą. Tarp daug keliaujančių kareivių buvo paplitusi akių liga - trachoma. 

1708-1709 m. prie Pilies vartų pradėjo veikti naujos ir tik LDK teritorijoje funkcionavusios rokitų vienuolijos aptarnaujama špitolė, kurios veiklą nutraukė greitai kilusi maro epidemija. Kai vienuolijos ir špitolės veikla buvo atnaujinta, institucija greitai tapo didžiausia špitole-ligonine mieste ir pozicijas išlaikė didelę XVIII a. dalį, kol aktyviau pradėjo veikti šaritės. Iš pradžių špitolė veikė kaip prieglauda, o ne kaip ligoninė. Apie 1710-1711 m. atnaujintai vienuolijai buvo suteikta nauja veiklos kryptis ir apsispręsta, kad steigiama špitolė bus ne prieglauda, bet vargšų ligoninė. 1733 m. reliacijoje teigta, kad rokitai rūpinasi ligoniais, laidoja vargšus ir kitus, mirusius nuo maro arba "užkrečiamos ligos". Jau iš vėlesnių šaltinių matyti, kad specifinė rokitų špitolės veiklos kryptis buvo venerinių ligų, apibūdinamų kaip "prancūziška liga", gydymas. Pirmą kartą konkretesnis ligonių skaičius paminėtas 1740 m.: vienu metu špitolėje buvo gydoma daugiau nei 30 ligonių. Nuo šių venerinių ligų keli pacientai apako. Be specializacijos, rokitų špitolėje pagalba buvo teikiama ir nėščiosioms ar neseniai pagimdžiusioms moterims. Čia vienu metu galėjo būti gydoma daugiau nei 60 ar 80 žmonių. 

Nuo katalikų neatsiliko ir stačiatikiai. 1748 m. Vilniuje duris atvėrė dar viena špitolė-ligoninė. Pakviestos misionierių, čia darbavosi jau daugiau nei 100 metų veiklos patirtį turinčios gailestingumo seserys, arba šaritės, kurių špitolės buvo paplitusios po visą Europą. Baigiantis XVIII a., špitolė jau buvo didžiausia mieste, vienuolėms vėliau buvo patikėta prižiūrėti beglobius vaikus Vaikelio Jėzaus špitolėje, o XIX a. pradžioje - darbuotis ir Vilniaus generalinėje špitolėje. Per 10 metų špitolės veiklos apimtis išaugo kone 5 kartus. 

Iki 1748 m. gaisro špitolėje veikė dvi infirmerijos (atskirai vyrams ir moterims) - "du kambariai su kamaromis, kur ligoniai gulėdavo". Čia galėjo būti gydoma nuo 60 iki 86 ligonių. 1790 m. sausį, be keliasdešimties beglobių vaikų, luošų globotinių bei psichinių ligonių, infirmerijose buvo gydomas 161 ligonis. Nors pagrindinė šaričių špitolės funkcija buvo gydymas, vis dėlto iš šaltinių žinoma, kad žmonės čia būdavo ir globojami. Be vaikų, špitolėje prieglobstį rasdavo ir neįgalūs žmonės. 

Mieste veikė špitolė-ligoninė, kurioje būdavo gydomi tik liuteronai. Bendruomenės išlaikoma ir administruojama špitolė, kaip ir špitolė-prieglauda, stovėjo tame pačiame sklype už Vilijos vartų - vadinamajame "Saksų sode". Špitolės erdvė buvo padalinta į tris skirtingo dydžio kambarius: pirmajame galėjo būti gydomi 3, antrajame, mažesniame, - 2, o trečiajame, didžiausiame, - 7 ligoniai, taigi iš viso 12 pacientų. Špitolės erdvė buvo padalinta būtent tokiu principu ne dėl specifinių poreikių izoliuoti vienus ligonius nuo kitų, kaip, pavyzdžiui, rokitų špitolėje, bet atsižvelgiant į ligonių profesijas ir socialinę padėtį. Liuteronų špitolė nė vienus metus nebuvo perpildyta ir retai kada joje būdavo gydoma daugiau nei 10 ligonių per metus. Čia galėjo būti gydomi abiejų lyčių ligoniai, vis dėlto formaliai moterims buvo skirtos tik dvi lovos. Dauguma ligonių buvo amatininkai, kurie ir sudarydavo Vilniaus liuteronų bendruomenės branduolį. Pagal amato specifiką, kaip ir bonifratrų špitolėje, jie daugiausia buvo batsiuviai ir siuvėjai, taip pat reikia paminėti stalius, kepėjus, šaltkalvius, auksakalius, račius, dailides bei odminius. Dauguma špitolėje gydytų ligonių buvo migrantai, atvykę iš Prūsijos ir Kuršo miestų - Karaliaučiaus, Gdansko, Tilžės, Rygos - bei miestelių ar kaimų, taip pat iš protestantiškų Europos kraštų. 

Visose špitolėse-ligoninėse gydymas buvo pigesnis negu kreipiantis į privačius gydytojus. Kiekvienas ligonis, nors ir simboliškai, bet turėjo vienuoliams atsilyginti už suteiktą gydymą. Ne išimtis - ir neregiai. Pasveikusieji sugrįždavo į špitoles. Aklieji gyvendavo daugelyje Vilniaus špitolių. Jiems, kaip ir kitiems, buvo užtikrintas pragyvenimo minimumas. Neregiai kartais špitolės labui eidavo elgetauti. Tuo tikslu jie ant kaklo turėjo pasikabinę aukų dėžutę, kuri buvo rakinama specialiu raktu. Špitolės administratoriai iš miesto valdžios gaudavo specialius raštus, leidžiančius elgetauti. Lėšos, gautos iš elgetavimo, būdavo skiriamos špitolei išlaikyti. 

 

Užrašė Antanas Monkevičius 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]