NEREGYS DARBO RINKOJE

 

IŠTIKIMAS SVAJONEI


Vidas MekionisAnksčiau, o gal ir dabar, neregys ir radijo imtuvas - du neatsiejami dalykai. Radijas neregiui ne tik informacijos šaltinis, bet kur kas daugiau. Mokykloje ne vienas, klausydamas įvairiausių laidų, pasvajodavo apie radijo laidų vedėjo karjerą, juolab kad anksčiau radijo diktoriaus darbo vieta primindavo kosminio laivo kabiną. Studijoje būdavo daug įvairiausios aparatūros bei pultų - jie mirgėte mirgėjo visokiausiomis spalvomis, o kiek ten būta įvairiausių rankenėlių bei mygtukų. Pasikeitus technologijoms, keitėsi ir radijo laidų vedėjų darbo vieta. Dabar studija neįsivaizduojama be kompiuterio - su juo montuojamos laidos, programuojama muzika. O ar gali šį darbą dirbti neregys? Visas abejones išsklaidė vieno neregio pavyzdys - šis žmogus nuo pat paauglystės svajojo tapti radijo laidų vedėju. Šiam žingsniui pradėjo ruoštis dar mokydamasis vidurinėje mokykloje - buvo poilsio vakarų bei diskotekų vedėjas. Turėdamas svajonę, priešindamasis tėvų valiai, vaikinas, nebaigęs mokyklos, pasiūlė savo paslaugas vienai regioninei radijo stočiai. Joje sukūrė savo pirmąją autorinę laidą. Vėliau - per radiją transliuojamų laidų vedėjo karjera. Dabar neregys dirba vienintelėje radijo stotyje, transliuojančioje laidas neregiams bei silpnaregiams. Tai panevėžietis Vidas Mekionis

 

"M.Ž." Mūsų pokalbį pradėkime nuo netradicinio klausimo. Kaip tau atrodo - kokia turėtų būti strategija, kai neregys ar silpnaregis ieško darbo? 

V. M. Kiekvienas, netgi ir turintis negalią, gali susirasti darbą. Kalbant apie neregius, yra ne vienas sektinas pavyzdys - masažuotojai, kompiuterininkai, teisininkai, verslininkai. Kiekvienam, siekiančiam užsibrėžto tikslo, šiuo atveju darbo, svarbiausia - užispyrimas. Nenoriu kalbėti abstrakčiai, todėl remsiuosi savo patirtimi. Iš pradžių buvo muzika iš kompaktinių plokštelių. Supratau, kad to maža. Nusprendžiau išmokti dirbti su studijos pultu. Iš pradžių sunkiai sekėsi, bet aš buvau atkaklus. O kada labai nori, ateina sėkmė. Vėliau keitėsi technologijos - studijoje atsirado kompiuteris. Atėjo laikas mokytis dirbti su juo. Atsirado kompiuterinės muzikinės programos - panorau jas perprasti, panaudoti savo reikmėms. Kol išmokau su jomis dirbti, sėdėdavau ne tik dienomis, bet ir naktimis. Neregiui, dirbančiam su tokiomis programomis, iškyla viena problema - ne visas šias muzikines programas nuskaito kalbos sintezatorius. Pamažu atsirinkau man reikalingas programas ir su jomis iki šiol sėkmingai dirbu. 

Kalbant apie darbo paieškas, reikėtų pasakyti, kad kai kurie iš mūsų nelabai ir trokšta dirbti. Jie savęs nevertina, užsidaro tarp keturių sienų ir laukia, kol kas nors pasiūlys darbą. Gyvenime stebuklų retai būna. Jeigu nesistengsi, tai jų ir nesulauksi. Pats žmogus susikuria stebuklą. Naivu būtų teigti, kad neregiui ar silpnaregiui darbo paieška yra lengva užduotis. Sveikam žmogui ji paprastesnė. Vis dėlto tai - ne pasiteisinimas. Visi turime mėginti, dar kartą mėginti savo jėgas ir jokiais būdais po pirmos ar penktos nesėkmės nenuleisti rankų. Tik atkaklumas ir užsispyrimas atveria vartus į trokštamą ir siekiamą svajonę. 

"M. Ž." Ką patartum ieškantiems darbo? 

V. M. Nesu šios srities specialistas, tad mano patarimai būtų keli: pirmiausia - atvirumas. Darbdaviui reikėtų nieko neslepiant papasakoti savo biografiją. Antra - pokalbio metu akcentuoti norą dirbti ir tobulėti pasirinktoje srityje. Trečia - būtinai pabrėžti savo galimybes ir pasirengimą dirbti šį darbą. 

"M. Ž." Dabar pakalbėkime apie tave. Kokiu metu tavo gyvenime atsirado radijo laidų rengėjo bei vedėjo veikla? 

V. M. Esu laimingas žmogus. Man renkantis profesiją nebuvo pasirinkimo kančių. Jau nuo dvylikos metų tvirtai žinojau, kuo noriu būti. Mane domino vienintelė profesija - radijo laidų vedėjo. Tai buvo mano svajonė ir siekiamybė. Pamenu, mokytojai, išgirdę tai, stengėsi atkalbėti. Jų argumentų nesiklausiau. Tvirtai žinojau, kad būsiu tuo, kuo noriu. Dar mokydamasis aštuntoje klasėje pradėjau vesti mokyklinius renginius bei diskotekas. Joms ruošiausi iš anksto. Parinkdavau visų mėgstamą muziką. Tuo metu ją transliuodavau iš audiokasečių. Turėjau du magnetofonus. Iš abiejų transliuodavau muziką. Kol vienas grodavo, kitame ieškodavau reikiamo kūrinio. Vėliau netgi diskotekų dalyviai galėdavo užsisakyti savo mėgstamą dainą. Tai pagyvindavo vakarėlius. Tuo metu diskotekų vedėjai tik leisdavo muziką. Aš, norėdamas paįvairinti šokių renginius, kalbėdavau. Skelbdavau skambančių dainų pavadinimus, atlikėjus, perduodavau linkėjimus. 

"M. Ž." Kaip subrendo mintis mesti mokyklą ir pasirinkti labai rizikingą radijo laidų vedėjo kelią? 

V. M. Labai norėjau būti tuo, kuo esu dabar. Todėl viską dariau norėdamas pasiekti savo svajonę. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre (LASUC) baigiau devynias klases. Tėvai troško, kad mokyčiausi toliau. Deja, mano ir jų planai nesutapo ir galop susikirto. Tada pirmą kartą nepaklausiau tėvų. Tvirtai nusprendžiau atsisveikinti su mokykla. Tiesa, dėl savo tolimesnės ateities kai kuriuos žingsnius buvau jau žengęs. Tada, kai dar mokiausi LASUC'e, su draugais įkūrėme Panevėžyje veikusios regioninės radijo stoties "Fan" klubą. Pasitaikius progai, radijo stoties direktoriui pasiūliau padaryti mano laidos įrašą. Domėjausi ir domiuosi lietuvių muzika. Todėl ir pirmąją savo autorinę laidą kūriau apie ją. Direktoriui patiko mano laida. Taip atsiradau Panevėžio regioninėje radijo stotyje. Čia dirbo apie 40 žmonių. Konkurencija buvo didžiulė. Kaip ir dauguma radijo vedėjų, esu savamokslis - jokių profesinių kursų nesu baigęs. Dirbti gerai mokiausi iš savo klaidų. Nuolat sulaukdavau pastabų dėl savo tarties. Man sakydavo, kad turi būti aiški tartis. Aiškaus tarimo mokiausi perklausydamas savo laidų įrašus. Klausantis lengviau išgirstami tarties defektai. Reikėdavo iš naujo perrašyti laidą. Skaitydamas lietuvių muzikos naujienas, naudojausi brailio raštu. Gal todėl laidos tempas nebūdavo greitas. Iš pradžių buvau neetatinis darbuotojas. Dirbdamas mokiausi vakarinėje mokykloje. Ją sėkmingai baigiau. Radijo stotį nuolatos alino finansinės problemos. Galop Panevėžio regioninė radijo stotis savo transliacijas buvo priversta nutraukti. 

Taip jau sutapo, kad po kiek laiko atsirado galimybė padirbėti neregių ir silpnaregių radijuje. Tiesa, laidos buvo transliuojamos per radijo taškus. Mane čia dirbti pakvietė Arvydas Markevičius. Pradėjau nuo lietuvių muzikos. Vėliau buvo įvairiausios naujienos bei žinios. Nuo 2008 metų atsirado galimybė radijo laidas transliuoti internete - tai ir mes pradėjome šitaip daryti. Mūsų radijo stoties transliavimo dažnius ir nuorodą galima surasti oficialioje Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos interneto svetainėje. 

"M. Ž." Iš kur atsirado transliavimo aparatūra, studijos įranga ir kokios tavo darbo sąlygos? 

V. M. Kaip jau minėjau, pradėjau nuo darbo su magnetofonais. Žinoma, tai pats primityviausias diskotekų vedimo būdas. Radijo stotyje aparatūra kur kas sudėtingesnė. Apie tai jau esu užsiminęs. Manau, visko yra išmokstama. Reikia tik užsispyrimo ir nebijoti klausti. Atsiradus kompiuterinėms programoms, radijo laidų vedėjams darbas palengvėjo. Mes eteryje - kiekvieną darbo dieną. Mūsų laidų trukmė - penkios valandos. Nuo 10 val. iki 15 val. Tiesa, į darbą ateinu pusę aštuonių. Per tas dvi valandas ruošiuosi laidoms. Klausytojus stengiuosi supažindinti su LASS naujienomis, garsinių knygų apžvalga. Taip pat laidose - ir visų mėgstami horoskopai. Mūsų klausytojai pamėgo įvairiausius žaidimus ir galimybes išlošti prizus. Be to, turime radijo staigmenų bei karštų interviu rubrikas. Bendradarbiaujame su kitomis radijo stotimis - iš jų gauname naujausias žinias iš Lietuvos ir pasaulio. 

"M. Ž." Kokie yra tavo klausytojai? Ar sulauki atsiliepimų apie savo laidas, pageidavimų? 

V. M. Mūsų radijo laidų klausytojai - neregiai ir silpnaregiai iš visos Lietuvos. Mūsų auditorija - 30-mečiai, o gal ir šiek tiek vyresni žmonės. Žinoma, ištikimiausi klausytojai panevėžiečiai. Transliuojamos laidos visiems tinka ir patinka. Nusiskundimų nesulaukėme. Klausytojai yra labai reiklūs - jie nuolat skambina, turi įvairiausių pasiūlymų. Vienas iš jų - horoskopai. Paisome ir klausytojų pageidavimų. Jiems patinka, kai eteryje skamba jų užsakyta konkreti daina ar muzikos kūrinys. 

"M. Ž." Eteryje dirbi septyniolika metų. Kad nebūtų monotoniškos, pilkos ir neįdomios, kaip paįvairini ir pagyvini laidas? 

V. M. Tai iš tiesų aktuali problema. Ilgai dirbdamas tą patį darbą net nepastebi, kaip pradedi kartotis. Laidų kartojimosi, pilkumo ir monotoniškumo padeda išvengti nuolatinis domėjimasis savo darbo sritimi. Nevengiu klausytis kitų radijo stočių. Domiuosi, kaip jose dirba mano kolegos. Kai kuo pasinaudoju ir savo laidose. Laidų monotoniškumo padeda išvengti žaidimai bei prizai. Ypač smagūs ir neprognozuojami tiesioginiai interviu. Jie - "aukščiausias pilotažas". Tokiems interviu ruošiuosi iš anksto. Nemėgstu staigmenų. Manau, nepasiruošimas pokalbiui - nepagarba klausytojams. Svarbiausia, kad jie mūsų eteryje kiekvieną dieną išgirstų tikrų naujienų. 

"M. Ž." Gal tavo, kaip laidų vedėjo, praktikoje pasitaikė kuriozinių nutikimų? 

V. M. Per tuos septyniolika metų visko buvo. Dažniausiai tiesioginiame eteryje, užmiršus išjungti mikrofoną, klausytojai išgirsta, ko neturėtų išgirsti. Į atmintį įstrigęs vienos gerbėjos iš Klaipėdos siurprizas. Ji man parašė, ar aš žinau, kad spaudos kioskuose galima nusipirkti šuniuką. Jai parašiau, kad žinau. Tada ji paklausė, ar aš norėsiąs šuniuko? Mandagiai atsakiau - ne. Po kiek laiko gaunu laišką, kuriame - lipdukai šuniukui pirkti. 

"M. Ž." Ačiū už pokalbį. 

 

Kalbėjosi Henrikas STUKAS 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]