ŠVIETIMAS IR REABILITACIJA

Irma JOKŠTYTĖ

"SAUGUS BE REGĖJIMO"

Šių metų birželio 29 - liepos 3 dieną poilsio namuose "Spindulys", Šventojoje, vyko savigynos įgūdžiams formuoti skirta stovykla "Saugus be regėjimo". Nenuostabu, kad ši iniciatyva supažindinti neregius su būtinąja sauga susilaukė tokio didelio dėmesio - dalyvių vietos greit užsipildė ir, kas jau visai retai pasitaiko, nė vienas neatšaukė savo dalyvavimo. Taigi, nustatytą dieną visi 18 žmonių (16 dalyvių ir du savanoriai) susirinko poilsio namų salytėje. 

Norėčiau pasidžiaugti projekto organizavimo pokyčiais. Visose iki tol organizuotose programose neregiams, kuriose dalyvavau, buvo nuo pat pradžių suplanuota viskas - iki menkiausių smulkmenų. Taip pat ir dalyvių atvykimas bei išvykimas. Šį kartą viskas vyko priešingai. Mums buvo nurodyta, kad birželio 29-tą dieną 17 val. numatyta užsiėmimų pradžia, todėl visi turime tuo laiku ir susitikti. Man tai buvo nauja ir itin svarbu. Tai rodo, kad tampame savarankiškesni ir organizacija viską mato ir supranta. Tie, kuriems pagalbos reikėjo, rado galimybių ir ją gavo. Kiti (taip pat ir aš) turėjo galimybę išsibandyti savo išmaniąsias technologijas ir teisę rinktis transportą bei kelionės maršrutą. Čia dar kartą įsitikinau - išmanieji telefonai atveria mums galimybes būti nepriklausomiems. Taigi, visi, vieni kitus paglobodami, pasiekėme pirmą pergalę. 

Per pirmą susirinkimą, atvykimo dienos vakare, buvome supažindinti su būsima programa. Tiesą pasakius, šie napoleoniški užmojai net kiek nugąsdino - nejau nespėsime pasimėgauti jūra? Oras pasitaikė pavydėtinas, o artimiausias tris dienas programa žadėjo būti itin įtempta - keturios akademinės valandos pirmoje dienos dalyje, keturios - popiet. Mūsų programa buvo dviejų dalių: praktinė ir teorinė. Teorinėje dalyje buvome supažindinti su informacija apie būtinąją saugą, su būdais, kaip išvengti pavojų ir kaip tvarkytis su konfliktais. O praktinėje dalyje numatyti būdai apsisaugoti, jei kitos išeities nėra. 

Taip ir mokėmės. Pradėdavome devintą ryto salėje - klausydavome teorinės paskaitos, vėliau persirengę eidavome mankštintis į lauką. Pietų pertrauka trukdavo dvi valandas, todėl net prie jūros suspėdavome nulėkti pasimaudyti. Trečią valandą dienos susirinkdavome į dar vieną teorinę dalį (taip pat dviejų akademinių valandų trukmės), o paskui grįždavome į lauką treniruotis. Praktiniai užsiėmimai dažniausiai vykdavo pliaže prie jūros, tad ir pasideginti suspėjome kaip reikiant. 

Trumpai paminėsiu tai, ko buvome mokomi. Teorinėje dalyje kalbėjome apie pojūčius ir apie tai, kaip kiekvienas mus veikia, nagrinėjome konkrečias situacijas, į kurias pakliūdavome, ir tai, kaip jose reikėdavo pasielgti bei kas tokį pasirinkimą nulemdavo. Taip pat diskutavome apie riziką, pasitikėjimą savimi, situacijas, kuriose geriau kliautis savimi, o kuriose - nebijoti remtis kitų pagalba. Čia, iš esmės, nieko naujo neišmokome, tiesiog turėjome galimybę pasidalinti patirtimi ir kartu aptarti bei pafilosofuoti apie savo saugumą. Kaip visuomet - nuomonės ir interesai skyrėsi. Vieni į tokias paskaitas žiūrėjo teigiamai, jiems patiko filosofuoti ir "pilstyti iš tuščio į kiaurą", buvo tokių, kuriems trūko konkretesnių žinių, bet tai stovyklos patrauklumo nemažino. Eidavome į teoriją tiesiog atsipūsti. 

O praktiniai užsiėmimai išjudino visus. Pradėjome nuo mokymosi teisingai padaryti kumštį, nuo taisyklingos stovėsenos bei elementarių pratimų ir stūmėmės į priekį mokydamiesi smūgiuoti kojomis bei rankomis. Buvome supažindinti su daugybe situacijų ir mokėmės, kaip išsisukti iš įvairių aplinkybių. Treneris mus supažindino su "blokais", laužimo veiksmais, pamokė, kaip apsisaugoti nuo grasinimų peiliu, kaip panaudoti baltąją lazdelę, jei kitos išeities nebūtų, kaip apsisaugoti prie bankomato. Iš tiesų, praktiniai užsiėmimai suplanuoti buvo tiesiog nuostabiai. Per tokį trumpą laiką mums pateikė tiek daug informacijos. Treneris net pasikvietė kolegą, kuris atsivežė nubukintų peilių bei makivarų, į kuriuos galėjome smūgiuoti. Aš net nežinojau, kad tokių esama! 

Manau, kad kiekvienam žmogui itin svarbu jaustis saugiam. Mūsų galimybės apribotos vieno svarbiausių pojūčių - regėjimo, tad nenuostabu, jog ir esame, ir jaučiamės labiau pažeidžiami nei kiti visuomenės nariai. Kaip mūsų treneris sakė, savigynos svarbu mokytis ne tam, kad galėtume ją panaudoti. Žinoma, sugebėti apginti save yra labai svarbu, bet, visų pirma, tokie pratimai suteikia pasitikėjimo savimi. Kuo tvirtesni fiziškai būsime, tuo labiau savimi tikėsime, o tai ypač svarbu. Jei nuo mūsų sklinda tvirtumas ir į aplinką siunčiame informaciją apie tai, kad sugebame save apginti, tai ir pavojaus tikimybė gerokai sumažėja. Šie užsiėmimai išties labai motyvavo prasijudinti ir aktyviau fiziškai gyventi. 

Galop, tiek susirinkusi kompanija, tiek oras, tiek užsiėmimai visiems suteikė puikių įspūdžių, kurių nesugadino net paskutinę dieną prapliupęs lietus. Gero, kaip sakoma, turi būti po truputį, kad neišleptume. Per trumpą laiką spėjome suartėti. Jau seniai neturėjau tokio šaunaus ir turiningo poilsio. Vakarais žiūrėdavome futbolą, šiek tiek muzikavome. Laikas pralėkė neįtikėtinai greitai. Ačiū visiems už šaunią kompaniją. Ypač Virginijui, kuris buvo mūsų draugiją vienijantis žmogus. Jis visur suspėdavo, visus aplankydavo ir, nors buvo nedaug poilsio, visuomet išlikdavo puikios nuotaikos. Ačiū savanorėms Martynai ir Astai už pagalbą, Oksanai - už atsivežtą gitarą, Mindaugui - už šaunią muziką, visiems - už tai, kad buvote kartu ir pavertėte šią stovyklą tokia aktyvia ir linksma. 

Pabaigoje - trenerio žodžiai: "Tikiuosi, niekada neprireiks panaudoti to, ką išmokome."